Spausdinti
1952 m. Balandžio (April) mėn. Vol. 3, No. 4
 
     Kai Fariziejai prašė Viešpaties ženklo iš dangaus, kai Apaštalai vis nesuprato Išganytojo misijos, o minia pradėjo skaldytis į tikinčiuosius ir indiferentus, Viešpats nutraukė abejingą tylą mįslingais žodžiais: “Kai Žmogaus Sūnus bus pakeltas nuo žemės, Jis visus patrauks prie savęs.” Šitie žodžiai svarbiausiąjį Jėzaus gyvenimo momentą nukėlė į Didžiąją Savaitę, į tris dienas, kuriose kraujas, mirtis ir gyvenimas gavo naują prasmę ir pakeitė viso pasaulio veidą.
 
     Senasis Pasaulis kančios nesuprato ir nuo jos bėgo. Kraujo vertė ir kaina buvo didelė, bet niekas nenorėjo savo kraujo lieti. Keli rinktiniai vyrai, Dievo apšviesti, įžiūrėjo kančios prasmę. Noei buvo aišku. Abraomas būtų sūnaus kraują praliejęs ir savo nepagailėjęs, jei angelo ranka nebūtų sulaikiusi užsimoto peilio. Jobui kančia ir mirtis tapo gyvenimo kaina ir gilioji gyvenimo prasmė. Bet Dovydas klydo, savo laimę pasivogta meile ir svetimu krauju nusipirkęs, kol Dievo ranka bloškė jį į atgailos pelenus ir kančios verksmingas naktis — ir jis kėlėsi nauju, šventu ir dideliu žmogumi. Ir visa senoji žmonija klydo, kančią laikydama prakeikimu, o mirtį — neaiškios ateities tamsia pradžia.
 
     Kai Žmogaus Sūnus — po, kruvinos kančios ir tūkstančio žaizdų — pakeliamas nuo žemės, visos akys lydi Jo kelionę į kryžių. Šituo momentu prasideda naujųjų amžių Velykos. Gerajam Latrui žadamas rojus. Romos legijono Centurijonas išvysta šviesą nematytą. Kančia jam atveria akis. Žmogaus Sūnaus kraujas jam nuperka naują gyvenimą. Apžvelgęs minią ir sugniaužtas kumštis, mušančias į gyvenimo išalkusias krūtines, pridėjęs dešinę prie ką tik užgimusios širdies, taria: “Tikrai, Jis Dievo Sūnus”. Velykos prasideda su drebančiomis uolomis, atsivėrusiais kapais. Saulė slepiasi už juodų debesų, nes kita, didesnė saulė teka ant kryžiaus. Šventyklos uždanga plyšta, nes keičiasi pasaulio vertybės, ir Dievas, gyvenęs tarp keturių šventyklos sienų, išeina į pasaulį, į žmones.
     Mes tebeklystame manydami, kad Velykos prasideda su Jėzaus prisikėlimu. Ne! Jėzaus mirtis yra Velykų pradžia, mūsų gyvenimo pirmoji diena. Mes liūdime dėl Jo baisių kančių ir mirtinų žaizdų. Mums gelia širdį dėl tūkstančių, piktom rankom atstūmusių Jo meilę ir išjuokusių Jo didvyrišką žygį. Mes raudame, nes Teisusis turėjo kentėti už kaltuosius. Gražiausias iš pasaulio sūnų buvo sutryptas ir sutrintas, kaip kirminas po geležiniais ratais. Verkiame, kad tūkstančiams Jo kraujas bus buvęs veltui išlietas ir išdžius ant Kaukuolės uolos, daugelio širdžių nesudrėkinęs. Bet Bažnyčios sieloje aidi džiaugsmo gaida: “Štai jums kryžiaus medis, ant kurio kabo pasaulio išganymas.”
 
     Kančia ir mirtis savyje augina nemirštančios gyvybės medį. Bet reikia akis ir širdį pakelti į kryžiaus aukštį — tarp žemės ir dangaus. Nors dangus juodas ir besaulis, bet ant kryžiaus — nauja saulė. Nors mirtis neša savo auką į kapų olą, bet Dievas ir į Jį tikintis niekada nemiršta. Nors Jėzus ilsisi kape, bet prisikėlimas už durų jau verčia mirties akmenį. Siela gimsta su Jėzaus mirtimi. Gyvenimas prasideda ant kryžiaus. Džiaugsmo giesmė pasigirsta širdyje, kai žmogus priima kančią, kaip didvyris mirtį, ir palenkęs galvą po Išganytojo atperkančio kraujo srove, atsistoja naujas, gyvas ir stiprus.
 
     Tarp žemės ir dangaus prasideda Velykos. Visiems mums reikia lipti į savo kančios kryžių ir kentėti Viešpaties dešinėje. Gerojo Latro vieta tuščia. Jėzaus kapas tuščias. Ir mums laikas palikti tamsius nuodėmės kapus.
 
Bruno Markaitis, S. J.