Žmonių meilė
 
     Nemylėti nieko, nemylėti žmogaus, tai tas pat, ką mylėti tik save. O mylėti tik save tai reiškia atsiriboti nuo kitų, užsidaryti savyje. Bet užsidaryti savyje reiškia užsidaryti nuo kitų pažinimo. Štai kodėl meilė veda į pažinimą; ji yra atsidarymas kitam, taigi, atsidarymas ir didžiausiam kitam — Dievui.
 
     “Mylėkime vieni kitus... kiekvienas kurs myli... pažįsta Dievą” (1 Jon. 4). “Juo labiau bręsite meilėje, tuo labiau įsitikinsite Dievo buvimu” (Dostojevskis).
 
     Kodėl žmonių meilė yra kelias į Dievą? Todėl, kad žmogus, anot Apreiškimo, yra Dievo panašumas, Dievo kopija. Žiūrėdamas ir per meilę artėdamas į tą kopiją, negalėsi neprisiminti ir paties originalo. Štai kodėl, anot Graef’o, mūsų brolis yra mums “matomas Dievas”, nes ir Kristus nekartą tvirtina, kad geri darbai padaryti artimui yra tas pat, ką Jam pačiam padaryti. “Kai keliaujantis brolis pas jus ateina, reikia prieš jį iki žemės nusilenkti. Kai mes prieš brolius nusilenkiame, nusilenkiame ne žmonėms, bet Dievui. Kai tu matai savo brolį, tu matai savo Dievą” — taip sako rytiečių abatas Apollo.
 
     Meilingai prie žmogaus artėjant, ilgainiui pats Dievas apsireiškia. Kai jaunasis Vincentas a Paulo buvo tikėjimo abejonių kankinamas, jis ieškojo gilesnio įsitikinimo ne daugindamas skaitymo keliu protinius įrodinėjimus, bet veikliai pasireikšdamas artimo meilės darbuose. “Noriu mestis į meilės šviesą, kad išeičiau iš tikėjimo tamsybės” — šis šūkis buvo jo gyvenimo taisyklė. Taip elgdamasis jis neapsiriko: įsigijo šventųjų tikėjimą.
 
     Panašiai elgėsi ir šio šventojo vertas, jo meilės darbų įpėdinis Fridrichas Ozanamas. Jam kenčiantieji, pagalbos reikalingieji, atrodė Kristaus pažymėti. Jis jų kaktose matė erškėčių žymes ir todėl tarnavo jiems, mylėjo juos, nes juose mylėjo Dievą, kuris apčiuopiama meile tėra pasiekiamas tik artimo asmenyje. “Meilė turi uždegti tikėjimo šviesas: tik kas tikrai myli, gali tikėti” (Prohaszka).
 
     Žmonių meilė paruošia kelią prie Dievo ne tik tam, kuris tą meilę vykdo, bet ir tam, kurs tą meilę patiria. Jeigu yra netikinčiųjų, tai dažniausiai dėl to, kad tikintieji per maža juos myli. Jei nedaug kas atsiverčia, tai todėl, kad per silpnai mūsų meilė juos pasiekia. Jei norime pasaulį Dievui laimėti, turime žmones daugiau mylėti. Kitaip, mūsų tiesos žodis neįtikins. Tada bus galima mums pritaikinti V. Prosčiūnaitės žodžius:
 
          “Jūs turit žodį, ir nuo jo granitas skyla,
          Ir upės naują vagą išsiraus,
          Bet jis nėra skaidrus, kaip ašara, nei tyras,
          Nes jūs nemylite žmogaus.”
 
     Kiek daug žemėje bedievybės, kurią išprovokavo tikinčiųjų praktiškoji bedievybė, pasireiškianti širdies kietumu! “Kokia didelė turi būti mūsų meilė, kad ji galėtų įveikti neapykantą. Kiek daug turi būti mylinčių, kad šalia kiekvieno degančio neapykanta stovėtų vienas mylintis ir jį glostytų” (Franz Herwig, Šv. Sebastijonas). Kai šis šventasis išgirdo, kad tarp jo sekėjų yra veidmainių, netikinčių, tai jis tarė: “O! tad mūsų meilė turi būti dar karštesnė, mūsų asmenys dar labiau liepsnoją, mūsų pasielgimai dar kupinesni savęs išsižadėjimo, kad jie tikėtų į Dievą! Ne jie kalti, bet vien tiktai mes” (ten pat). Pagaliau, lyg apvainikuodamas savo mintis, jis nurodo, kaip galima ką nors įtikinti Dievo buvimu: “Jei kas jus klaustų, kur yra Dievas, tai sakykite: čia! ir padarykite bet kokį gerą darbą”.
     Panašias mintis skelbia ir Henri Gheon. Savo veikale apie šv. Joną Bosco jis cituoja šv. Pranciškaus Saleziečio posakį: “Pirmiausia duok pats save, o paskui Dievą”, t. y. pirma parodyk žmogui meilės ir tik po to jį įtikink žodžiais. Toliau jis sako: “Jei žmonės pilnu tikrumu žinos, kad jie tų žmonių, kurie meldžiasi, yra mylimi, kaip jie tada galės atsilikti ir patys nesimelsti”. Pajusta mylinčiam simpatija, pajuntama ir tiems įsitikinimams, kuriais mylintis gyvena. Kaip saulė pražydina gėles, taip meilės darbai pražydina tikėjimą. “Galima pasipriešinti malonei, galima pasipriešinti protiniam įrodinėjimui, bet kas atsilaikys prieš meilę? Kas atsilaikys prieš tiesą, meilės rūbais apsivilkusią?” (Lacordaire). “Nenugali niekas kita, kaip tik tiesa; o tiesos pergalė yra meilė” šv. Augustinas), t. y. tiesa įtikina tik tada, kai ji veikia meile.
 
     Tikrai turime įsitikinti, kaip svarbus yra meilės vaidmuo tiesai pažinti. “Kas neturi meilės, tas negali turėti ir tiesos” (J. Joergenson). Nepamirškime, kad tiesa be meilės nevaisinga; o meilė persunkta net ir klaida gali įtikinti.
 
     Tai patvirtina ir mūsų poetas Milašius: “Meilė ir tiktai meilė man leido įsiskverbti į daiktų paslaptis”. Todėl jis stebisi tais, kurie, nemokėdami mylėti, norėtų teisingai galvoti. Jis sako, kad tai yra visai neįmanoma. Mes turėtume melstis rašytojo Ruskino žodžiais: “Tiesa ir meile, neapleiskite manęs!”
 
Dievo meilė
 
     “Kas mane myli... aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu” (Jon. 14). Šiais žodžiais Kristus nusako Dievo meilę, kaip kelią į Dievo pažinimą. Visas Dievo išganymo darbas, tai Dievo meilės išsiliejimas žmonėms. Bet meilę tik mylintis gali suprasti. “Nusižeminusi, nukryžiuotoji ir prisikėlusi Meilė tartum auksinė kupolą kyla virš sutvėrimo skausmo, nuodėmės, neturto ir mirties. Meilėje įvyksta viso sutvėrimo didysis grįžimas į Dievo širdį ir visa žemė pražysta Viešpačiui” — šitokias mintis skelbia Dostojevskis. “Viską atleidžianti meilė, tai dvasinis Dievo veidas, kurs spindi virš mūsų” (Tyciak). Štai kodėl apaštalai galėjo sakyti: “Mes pažinome ir įtikėjome Meilei” (1 Jon. 4).
 
     Dievo meilė veda į gilesnį Dievo pažinimą, nes Dievo meilė tai yra draugystė su Dievu. Bet draugystėje turima kuo mažiausiai paslapčių. Per meilę Dievą tartum apčiuopiamai patiriame, išgyvename Šitaip Dievą išgyvenančiam galima taikyti šv. Augustino žodžius: “Kas gali pažinti, kaip yra didelis kuris nors gėris, jeigu jis jo neragauja? Jis jo neragauja, jei jo nemyli... jei norite Dievą pažinti, mylėkite Jį”.
 
     Aukščiausią Dievo meilę, taigi ir apčiuopiamiausią Jo išgyvenimą bei susitikimą su Juo, yra patyrę mistikai. Nenuostabu, kad jie kartais visai bemoksliai, yra pranešę apie Dievą ir Jo paslaptis tiek gilių dalykų, kad stebina net didžiuosius teologus, kurie apie tikėjimo klausimus yra galvoję visą savo gyvenimą. Jų gilus pažinimas yra kilęs iš meilės. Kažkoks mistikas yra teisingai pasakęs: “Dievas gali būti mylimas, bet ne galvojamas: meilė gali Jį pagauti, galvojimas niekada”. Visa tai mus lenkia prie šios išvados: jei Dievas nemylimas, jei širdis nėra nė kiek prie Jo prisirišusi, tai tokiam žmogui Dievas neegzistuoja. Gyva realybė Jis tampa tik per meilę.
 
     Tiesa, teologai tomistai sako: negalima mylėti, ko nepažįsti. Taigi, pirma pažinimas, o tik po to meilė. Tačiau teisingai sako ir teologai, šv. Augustino sekėjai, kurie tvirtina, kad pirmiau turi gimti meilė ir tik vėliau ateina pažinimas. Ši nuomonė atrodo artimesnė gyvenimo tiesai ir žmogaus psichologijai. Juk tik pajutęs kam nors simpatijos, pradedi juo domėtis. Dalykai, kurie mūsų širdies nė kiek nepagauna, mus nelabai domina.
 
     Pažymėtina, kad Dievo malonė šv. Povilo raštuose vadinama šviesa. O juk Dievo malonė, tai Dievo meilė sieloje. Tad, anot apaštalo, Dievo meilė apšviečia, duoda pažinimą. Atsimintina ir tai, kad Kristui laužant duoną Emause, taigi meilės puotos metu, atsivėrė mokinių akys ir jie pažino Jį. O pirmiau, kelionės metu, vien tik Kristaus žodžiai nebuvo pajėgę jų apšviesti. Neveltui šv. Raštas kartais vadina Dievą “širdies Dievu”, nes per meilę Jis prisiartina.
 
     Atsimenat visa tai, kas pasakyta, nė kiek nebus perdėti E. Leseur žodžiai: “Mąstyti — tai geras daiktas, melstis — dar geresnis, bet mylėti — tai viskas”. Teisingai sako ir indų išminčius: “Žmogus, kuris nepraktikuoja susivienijimo su Dievu, neturi racijos” (Bhagavad -Gitą). Kitaip sakant, tokio žmogaus protiniais išvedžiojimais negalima pasitikėti.
 
     Norint pamilti Dievą, reikia pamilti evangeliškąjį Dievą —- Žmogų. Per meilę Kristui — Žmogui prieisime prie meilės Kristui — Dievui. “Akyse, kurios nori Jėzų matyti, turi meilės liepsnos spindėti” (Prohaszka).
 
     Baigsime vysk. Bougaud žodžiais: “Jei nori į šią šventyklą įeiti, palik protą ir atsinešk širdį. Palik genijų ir mokslą ir atsinešk savo meilę. Nesibelsk į duris sakydamas: “Aš noriu matyti”, — bet sakyk: “Aš noriu mylėti”.
 
A. G.
 

     Šv. Jono evangelijoje (5, 31) skaitome: “Jei aš pats liudiju apie save, mano liudijimas netikras”. Kiek toliau toj pačioj evangelijoj (8, 14) rašoma priešingai: “Nors aš pats apie save liudiju, tačiau mano liudijimas yra tikras”. Kaip suprasti tokias priešingybes?
 
     Ši ir kitos į ją panašios Šv. Rašto tariamos priešingybės lengviau išrišamos, geriau įsiskaičius visą kontekstą. Pirmuoju atveju Kristus, disputuodamas su fariziejais, remiasi teisės principu, kad niekas negali liudyti savo paties byloje. Todėl Jis pristato du liudininku: savo Tėvą ir Joną Krikštytoją. Antruoju atveju Kristus gina savo liudijimą, kuriam galima tikėti, “nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu”, t. y. aš žinau, kas esu. Esu Dievas, todėl man reikia tikėti. “Jūs nežinote, iš kur ateinu ir kur einu”, t. y. jūs dėl savo kaltės nematot mano dievybės, todėl manote, kad mano liudijimą galima atmesti, kaip kito paprasto žmogaus. Toliau Kristus nusileidžia savo priešams ir šaukiasi savo Tėvą liudininku: “Aš esu, kurs pats apie save liudiju ir liudija apie mane Tėvas, kurs yra mane siuntęs”. Žydai argumento nebegali sugriauti ir klausia, kur esąs jo tėvas.