Spausdinti

PAINUS IŠSISKYRUSIŲJŲ KLAUSIMAS

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Praėjusių metų spalio mėn. “Laiškuose lietuviams” buvo kun. A. Saulaičio, S.J., “Klausimų lapelis”. Tai buvo Įvairūs jaunimo ir vyresniųjų klausimai iš religijos ir moralės srities. Klausimai daug kam įdomūs ir aktualūs, bet norime į juos ir atsakymų. Straipsnelio gale yra toks sakinys: “Laukiame, kad patys skaitytojai apie tai pagalvotų ir savo mintimis su kitais skaitytojais pasidalintų”. Norėti iššaukti skaitytojų reakcijas — labai gerai, tačiau ten yra tokių klausimų, kur pasauliečiams neįmanoma atsakyti. Dėl to ir klausiama kunigą rekolekcijose ar stovyklose! Atsakymams reikia autoriteto su didesniu teologiniu išsilavinimu. Labai laukčiau, kad i tuos klausimus pasirodytų atsakymai šiame žurnale, nes jis yra vienintelis visoje mūsų spaudoje, kuris tokiems klausimams skiria reikiamą dėmesį.

     Prie visų tų klausimų norėčiau pridėti ir savąjį, į kurį laukiu atsakymo kaip galima greičiau. Žinau, kad tas klausimas ne vienam rūpi.

     Kaip reikia elgtis su seniai pažįstamu ir mėgstamu žmogum, kuris yra neseniai išsiskyręs ir sukūręs naują šeimą (žinoma, ne bažnyčioje)? Savaime suprantama, kad tai yra jo sąžinės reikalas, ir nė vienas neturi teisės “mesti pirmąjį akmenį”, tačiau vis dėlto kažkaip nesinori priimti tą naują šeimą į savo draugų ratelį, lyg niekur nieko. .. Atrodo, kad tai būtų lyg patvirtinimas to asmens elgesio, kuris Bažnyčios akyse yra nelegalus ir nuodėmingas.

     Skyrybos ir naujos santuokos lietuvių tarpe tampa vis didesne epidemija, todėl vis dažniau ir dažniau susiduriame su šia problema. Ypač ji opi tada, kai sukuriama nauja šeima su asmeniu, kaltu dėl senosios santuokos suirimo. Nors nelengva, bet vis dėlto įmanoma palaikyti draugystę su abiem išsiskyrusiais, žinoma, dažnai pasistengiant, kad jie nesusitiktų tuose pačiuose namuose, ir tuo būdu išvengiant konfliktų. Tačiau kaip traktuoti naujus “vyrus” ir naujas “žmonas”? Ar geriau su jais nutraukti bet kokius ryšius, ar pasilaikyti juos savo draugų ratelyje, padarant vietos ir tiems naujiesiems “vyrams” bei “žmonoms”?    I. Sk.

     Bent į kai kuriuos aktualesnius to “lapelio” klausimus pasistengsime ateityje atsakyti, bet vis tebelaukiami ir skaitytojų pasisakymai. Nelengva atsakyti į Jūsų klausimą apie išsiskyrusius ir iš naujo susituokusius ne bažnyčioje. Kiekvienas atskiras įvykis gali susilaukti skirtingo atsakymo, bet visus panašius įvykius apibendrinant, reikia pakartoti Jūsų cituotą Šv. Rašto vietą apie “pirmojo akmens metimą”. Mes negalime nė vieno žmogaus pasmerkti ar atstumti, bet taip pat nebūtų moralu, jeigu savo žodžiu ar elgesiu aprobuotume kito netinkamą, nemoralų pasielgimą. Iš tikrųjų dažnai čia galime pasijusti pakliuvę tarp Scilės ir Charibdės: elgdamasis vienaip, gali nusikalsti prieš artimo meilę, o antraip — pritarti kito blogam veiksmui.

     Gal Jūsų minimą problemą ne kiekvienas dvasios vadovas ir ne kiekvienas moralistas vienodai spręs. Juk ir čia yra “konservatyviųjų” ir “progresyviųjų”. Vienas į tai pažvelgs griežčiau, kitas švelniau. Vienas pirmiausia prisimins artimo meilę, kitas — vengimą pritarti blogam veiksmui. Išlaviruoti, nenusikaltus nei vienam, nei kitam, kartais labai sunku, nors teoriškai principas gana aiškus: kiekvienam reikia rodyti artimo meilę, stengiantis nepritarti blogiems veiksmams ar blogam gyvenimui.

     Kaip visur, taip ir čia mes dažnai sumaišome vertybių, dorybių ir nusikaltimų gradaciją: kartais labai daug dėmesio kreipiame į tai, kas ne tiek svarbu, o užmirštame daug svarbesnius dalykus. Jeigu kas išsiskyrė ir sukūrė naują šeimą ne bažnyčioje, mes jį smerkiame, gal net elgiamės taip, kaip su kokiu raupsuotuoju, o ramia sąžine į garbės vietas sodiname tuos, kurie viešai šmeižia kitus, nuplėšdami tai, kas žmogui svarbiausia —jo garbę.

     Einant arčiau ir konkrečiau prie bendravimo ar draugavimo su Jūsų minėtais asmenimis, manyčiau, kad galima pas juos eiti į svečius ir kviestis pas save, bet stengtis neparodyti, kad mes visiškai pritariame jų pasielgimui. Pavyzdžiui, jeigu Petraitienė paliko savo vyrą ir dabar nelegaliai gyvena su Jonaičiu, tai vadinkime ją ponia arba, jeigu artima draugė, vadinkime vardu, bet venkime ją vadinti Jonaitiene. Žinoma, nevadinkime jos nė Petraitiene, nes tai būtų lyg viešas priekaištavimas dėl jos pasielgimo. Bet būtų gerų geriausia, jeigu galėtume iširusias ar bepradedančias irti šeimas vėl sulipdyti ar apsaugoti nuo iširimo. Tai nėra lengva, bet kartais būtų galima, jeigu mes nesielgtume pagal posakį “ne mano kiaulės, ne mano pupos”. Šis posakis nesiderina su artimo meile (bent čia minėtu atveju).

DĖL KO MELDŽIAMĖS TIK UŽ MIRUSIUS?

     Didžiai Gerbiami Tėvai Jėzuitai,

     Esu dėkinga už man siuntinėjamą žurnalą. Jis darosi vis įdomesnis ir artimesnis mūsų gyvenimui. Norėčiau, kad jame man atsakytumėte į vieną klausimą.

     Artėjant Vėlinėms, visi raginami melstis už mirusius. Motinos dienos ir Tėvo dienos proga — už mirusias motinas ir mirusius tėvus. Bet dėl ko taip retai meldžiamės už gyvuosius? Man atrodo, kad jiems labiau reikia maldų negu mirusiems. Mirusiųjų likimas jau išspręstas, bet gyvieji dar gali pasukti vienu ar kitu keliu. Taip pat man atrodo labai egoistiška melstis tik už savo šeimos mirusius. Norėdami turėti krikščioniškos meilės, mes turėtume melstis už visus, ypač už tuos, už kuriuos gal niekas nesimeldžia.

     Su pagarba

          Marija Vasienė

Gerbiamoji Ponia,

     Reikia sutikti su Jūsų nuomone, kad mes per mažai meldžiamės už gyvuosius. Gal už mirusius daugiau meldžiamės dėl to, kad jie negali už save melstis, o gyvieji gali. Mūsų tikėjimas sako, kad yra skaistykla, kur patenka tie, kurie jau yra skirti būti danguje, bet dar jiems šio to trūksta, dar nepakankamai atsilyginę už savo buvusius nusikaltimus ir netobulumus. Jie patys sau padėti negali, bet galime mes.

     Artimo meilė reikalauja mylėti visus, bet vis tiek pirmiausia esame įpareigoti padėti tiems, kurie mums yra artimesni. Turime melstis už visus, bet pirmiausia už savo šeimos narius, už savo gimines bei draugus. Jūsų altruistinis nusistatymas ypač melstis už tuos, kurių niekas neprisimena, yra labai girtinas.