Spausdinti

Antanas Saulaitis, S.J.

     Kiekviena pereitos vasaros jaunimo stovykla vienokiu ar kitokiu būdu minėjo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” vakarą skaitymais, vaidinimėliais, inscenizacijomis, diskusijomis ir malda. Jau kone septynerius metus Vakarus pasiekianti Lietuvos pogrindžio spauda nejučiomis įsigijo visai nelauktų, bet taip sveikintinų vaisių. Kaip prieš Jėzaus kryžių stovintis nenusisuka nepaveiktas, taip "Kronikos” — iš tikrųjų pačios Lietuvos Bažnyčios ir lietuvių tautos — ištvermingą ryžtą matęs iš arčiau nebelieka tas pats. Ar būtų per anksti teigti, kad "Kronika” mūsų lietuvių išeiviją padeda dvasiškai atgaivinti, sukrikščioninti? Gal Lietuvos kankiniai savo ašaras ir gyvenimą liejo ne tik už tikėjimą ir tautybę (ar už savo nuodėmes, kaip dar mėgstama sakyti apie žmogaus kančią), bet ir tam, kad mes (ir dvasiškai) gyventume?

     "Kronikos” vakarą pradedame su gimnazistų būreliu, susėdusiu žolėje prie beržo. Ant stalelio dega žvakutė, prie jos šios "Kronikos stoties” įvadėlj paruošusi aiškintoja ir skarelę ant pečių užsidėjusi antra stovyklautoja — "Nijolė Sadūnaitė”. Ramiu balsu skaito Sadūnaitės tremties laiškus (iš ką tik išėjusio Kronikos IV-tojo tomo, kuriame yra ir šios nuostabios moters nuotraukų). Skardus ir švelnus skaitytojos balsas tiesiai širdin Lietuvos kančios žodžius įrašo. Tylos valandėlė prieš antrąją stotį ir tik pašnibždomis pasakyti žodžiai sutelkia jaunas mintis. Ar kuriam iš šio vakaro dalyvių teks padrąsinti savo šeimą, savo tautiečius išeivijoje tokia aiškia, ramia ir stipria tikėjimo šviesa kaip Sadūnaitės? Kuris iš šių ištįsusių jaunuolių taip giliai įsidės Kronikos pergyvenimą širdin, kad paveiks jo ar jos gyvenimo vertybes?

     Antroji stotis — Kronikos redakcija. Tamsioje palėpėje sėdi aiškintoja, uždega žvakę. Langai užleisti antklode, stalelis nukraustytas. Prie durų tylus bildesys. Į slaptažodį "beržo” atsako "tošis”, ir kambarin į-eina du vyrai. Iš po stalo išima seną rašomąją mašinėlę ir, tarpu savęs kalbėdami, rašo Kronikoje vėliausius įvykius. Staiga užpučia žvakę, paslepia visas rašomas priemones. Kambaryje tamsu, tik girdisi aiškintojos (ir ji vaizdelyje dalyvauja) išsigandęs balsas: "Milicija!” Po valandėlės ramu: "Pravažiavo”. (Prie naujai uždegtos žvakės šviesos žiūrime, kad net vienas iš jaunesnių žiūrovų taip vaizdelį išgyveno, kad su žodžiu "milicija” nėrė po lova). Vienas rašančiųjų sunkiai atsidūsta ir meta popierius, savo bendradarbiui sakydamas: "Nebegaliu! Man per sunku”. Šis jam (ir mums) paaiškina, kodėl LKBK darbas toks svarbus. Po vaidinimėlio pasisakymai, klausimai, pastabos.

     Toliau pergyvename uždarytą bažnyčią (stovyklos koplytėlė ar jos durys didžiule spyna ir užrašu uždarytos). Stovyklautojų būrys susėda ir klausosi įvado. Kadangi jauni žmonės kartais įsijaučia — inscenizacijos taip paruoštos, kad žiūrovai įsijungtų dramon — būtina paaiškinti, kad čia tik vaidinimas. Staiga iš už kampo atlekia automobilis. Stiprios šviesos tiesiai į akis šviečia. "Ką jūs čia darote? — klausia išlipę du vyrai, — ar neturit namų?” — "Atėjome į mūsų bažnyčią, o jos durys užremtos basliais, apvestos spygliuota viela”. "Sovietiniai tarnautojai” aiškina, kad pastatas nesaugus. Į pokalbį ir ginčą kimba ir jauni žiūrovai: "Bet yra Dievas. Jei jūs taip prieš Dievą kovojate, tai kaip jo negali būti?” — atšauna stovyklautojai, ne pamokyti, o iš širdies, nežinodami, kad jų — pačios Kronikos žodžiai. Ir toliau: "Jus privertė čia ateiti, ar ne? Ši moteris — davatka!” — "Ne, mes patys atėjome. Atidaryk mūsų bažnyčią!” (Ar mūsų stovyklautojai turės drąsos taip jausti, kai vėliau iš jų už krikščioniškąsias vertybes kiti juoksis?) "Agentai” griebia moterį (vieną vadovių) suimti. Ši bėgdama iškiša ranką ir "milicijos” vedama įspaudžia vaikams raštelį. Šie supuolę atlanksto raštą ir skaito "Maldą už Tėvynę”.

     Mokyklos vaizdelis. Mokytoja bara mokinį už bažnyčios lankymą, pajuokia patarnaujantį Mišioms ar chore giedančią. Vaizdelyje matome tėvus, susirūpinusius savo vaikų auklėjimu ir tikėjimu. Po vaizdelio išsiaiškiname, kad ne visi Lietuvos mokytojai tokie, ir kad jie priversti vykdyti ateistų planą. Dialogas supintas iš LKBK atskirų įvykių į vientisą atsitikimą.

     Kryžių kalno stotyje skaitymai apie sovietų išniekintą kryžiais nusėtą piliakalnį prie Meškuičių ir jaunimo žygius naujus kryžius statyti. Stovyklautojai prie stovyklos lietuviškos koplytėlės padeda ąžuolo lapų vainiką, aiškiai žinodami, kad tikrosios dramos veikėjai Lietuvoje yra jų amžiaus jaunuoliai su tais pačiais troškimais gyventi, džiaugtis, siekti, draugauti, būti laimingais.

     Ateizmo muziejus — bedieviškom karikatūrom apklijuotas kambarys, "šventieji” Leninas ir Marksas, raudonos žvaigždės, užrašai "Nėra Dievo”. Parodos prižiūrėtojai (dar užsidėję raudonus marškinius) saldžiais balsais vaikams rodo ir aiškina, kad tikrai Dievo nėra. Kai šie pradeda atkirsti ir "prižiūrėtojus” vadinti kvailiais, jie išvaromi iš "muziejaus”, o vienas "areštuojamas”. Per ateizmo muziejaus langus girdime suimtojo tardymą: "Kodėl tu tiki Dievą? Kam tau reikia Bažnyčios?” Kiti lauke susėda su vadove ir aptaria vaizdelį. (Muziejuje yra ir perlaužtas beržo kryželis. Jaunutė lankytoja, įsijautusi į dramą, priėjusi bando lūžį ištiesinti ir kryželį sutaisyti. Kokios mintys jos širdyje?)

     Stovyklautojai vaizdeliuose dalyvauja ir juos stebi mažais būreliais, kad galėtų tuoj pat pasikalbėti, klausti, pasidalinti mintimis. Teniso aikštės aukšta tvora ar senu tinklinio tinklu atskirti nuo veikėjų, dabar stebime dieną priverstinio darbo kalėjime. Du tremtiniai anksti prikeliami, vargingai pavalgydinami, kirka ir kastuvu dirba visą rytą. Nemalonus prižiūrėtojas juos pertraukia pietų — duonos kąsnelio ir sriubos. Vienas kalinių (vaizdelyje pasakoma tikra ištremto kunigo pavardė) savo bendrui atiduoda pusę riekės. Slaptai susitaria po darbo ir vakarienes aukoti Mišias. Sargas nuvaro gulti. Pagulėję sugrįžta prie kelmo ir tyliai jungiasi Viešpaties Vakarienėn.

     Paskutinė stotis — "Malda už Lietuvą” prie lietuviško kryžiaus. "Meldžiam Tave, Viešpatie” atsako visa stovykla į prašymus už laisvę, tyrą tikėjimą, Lietuvos ir išeivijos jaunimą, LKBK leidėjus, tėvus, mokytojus, kalinius ir mirusiuosius, už persekiotojus. Kalbėdami Tėve mūsų, iškeliame rankas aukštai į Lietuvos pusę, ten, kur tikrai vyksta šį vakarą matyti vaizdai. Pagalvoji: ne veltui Lietuvos auka ir tikinčiųjų suspaustų širdžių ašaros, ne veltui drąsūs žodžiai ir žygiai, jei išeivija ne tik protarpiais graudenasi, o skirtingose sąlygose visomis jėgomis stengiasi kovoti už Dievo karalystę savo šeimose, jaunime, visuomenėje.

     Dar kitoje stotyje paminima Viktoro Petkaus byla ir rodomos nuotraukos bei statistika iš tikinčiųjų kovos už tikėjimą (slaptos Mišios Sibire, uždaryta ar kuo kitu paversta bažnyčia, kalinamų ir nuteistųjų fotografijos). "Čia yra laiškas prezidentui Carteriui (ar Jungtinėms Tautoms, ar popiežiui), kad užstotų Petkų ir žmogaus teises Lietuvoje”, aiškina vadovas. Perskaitęs anglų kalba tekstą, prideda: "Jei norite, galite pasirašyti”. Ir dailyraščiu ar ne tiek išprususia rašysena Lietuvos užstoti eina Rūta, Vytas, Linas, Algis... ir šalia didvyrių, kuriuos vaikai ir jaunuoliai nuo mažens pažįsta — Gediminą, Vytautą, šv. Kazimierą, Basanavičių, V. Kudirką, slapyvardžiais težinomus laisvės kovotojus — šalia jų jaunų žmonių kasdieniame žodyne atsistoja S. Kudirka (jau daugelio jų asmeniškai matytas), N. Sadūnaitė, V. Petkus, B. Gajauskas. ..

(Suvesta iš "Kronikos” vakarų Nekaltai Pradėtosios Marijos seserų vadovaujamos Neringos stovyklos, moksleivių ir jaunučių ateitininkų stovyklų Dainavoje, skautų VI Tautinės stovyklos).