Spausdinti

Dr. Alicija Rūgytė

     Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 metais, turėjo nepaprastai daug reikšmės lietuvių gyvenimui. Tame pirmajame Rytų Europos kultūros židinyje mokėsi lietuvių jaunimas. Karalius Steponas Batoras suteikė universitetui įvairias privilegijas ir visišką autonomiją. Universiteto rektorius buvo skiriamas jėzuitų provincijolo.

     Nors Vilniaus universitete, kaip ir kitose to meto aukštosiose mokyklose, visi dalykai buvo dėstomi lotynų kalba, bet ir lietuvių kalba čia turėjo aiškią vietą. Per iškilmes kabėdavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio herbas, būdavo pabrėžiama didikų lietuviška kilmė ir aukštinama lietuvių tautos didinga praeitis. Į lietuvius studentus būdavo kreipiamasi žodžiais "luvenes Gedimini” (Gedimino jaunime). Lietuvių kalbos buvo mokomi teologijos studentai. Jie buvo ruošiami būti Lietuvos pamokslininkais. Lietuviu kalba taip pat būdavo dėstoma jėzuitų naujokyne ir kunigų seminarijose. Buvo norima, kad studentai, atėję į teologijos fakultetą, jau būtų pramokę lietuvių kalbos.

     Norint sužadinti didesnį susidomėjimą dėstomaisiais dalykais, universitete būdavo organizuojami įvairūs būreliai. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje buvo ir lietuvių kalbos pasitobulinimo būrelis. Būreliai buvo vadinami akademijomis ir globojami profesorių. Jėzuitai rūpinosi, kad Šv. Jono bažnyčioje, priklausiusioje universitetui, pamokslai būtų sakomi tik lietuviškai.

     Kai universitetą aplankydavo karalius, vyskupas ar koks nors kitas aukštas dignitorius, jis būdavo sveikinamas įvairiomis kalbomis, žinoma, ir lietuvių. Pirmas mums žinomas 1589 m. lietuvių kalba išspausdintas tekstas yra panegirika didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui Vazai, kai jis lankėsi Vilniuje.

     Būdavo rengiami vaidinimai įvairiomis progomis: mokslo metų pradžioje ir pabaigoje, o taip pat per didesnes šventes. Temos daugiausia būdavo didaktinės, imamos iš Lietuvos istorijos: Algirdas, Vaidevutis, Skirgaila, Žalgirio mūšis ir pan. Šiems vaidinimams medžiagą imdavo iš Kojelavičiaus, Strijausko ir kitų istorikų veikalų. Tuose vaidinimuose ypač būdavo iškeliama lietuvių didvyriškumas ir tautiniai siekiai. Prologai būdavo sakomi lietuvių, lenkų, gudų kalbomis.

     Nežiūrint to, kad universitete nebuvo lietuvių kalbos katedros, Lietuvos istorija ir lietuvių kalba imta vis labiau ir labiau domėtis. Juk čia mokslus ėjo lietuvių jaunimas, kuris turėjo nemaža įtakos, žadinant tautinį susipratimą, ugdant lietuvių literatūrą, tiriant Lietuvos istoriją. Jaunimas, susipažinęs su įvairių kraštų istorija bei kultūra, labiau susidomėjo ir savąja. Ksaveras Bogušas parašė lenkų kalba studiją apie lietuvių kalbos kilmę. Prof. P. Paprockis 1761 m. taip pat lenkų kalba paruošė vadovėlį "Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją ir tautos istoriją”.

UNIVERSITETO SPAUSTUVĖ

     Kunigaikštis Mikalojus Radvila 1575 m. padovanojo jėzuitams spaustuvę, kurioje tuoj pradėta spausdinti ypač religinio turinio knygos. Jau 1576 m. buvo išspausdinta pirmoji knyga lotynų kalba "Už Švenčiausią Sakramentą prieš Zvinglio ereziją”. Kaip žinome, pirmoji knyga lietuvių kalba, bet gotiškomis raidėmis buvo išspausdinta 1547 m. Karaliaučiuje — tai "Mažvydo katekizmas”. Bet pirmoji lietuviška knyga lotynų raidėmis išspausdinta šioje Vilniaus akademijos spaustuvėje buvo ispano jėzuito J. Ledesmos parašytas ir M. Daukšos išverstas "Ledesmos katekizmas” (1595 m.).

     Paminėsime dar keletą svarbesnių Vilniaus akademijos išleistu lietuviškų knygų.

     K. Sirvydas (1580-1631) — "Punktai sakymų”. Sirvydas parašė ir lietuvių kalbos gramatiką.

     J. Jaknavičius (1589-1668) — "Evangelijos lenkiškai ir lietuviškai”. Buvo toks didelis šios knygos pareikalavimas, kad ji turėjo būti perspausdinta net 40 kartų.

     P. Šrubauskas (1620-1680) parašė labai reikalingą "Lietuvių katalikų giesmyną” ir katekizmą.

     S. M. Slavočinskis (1624-1661) parašė "Katalikų giesmyną”, kuriame buvo 190 giesmių ir psalmių, išverstų iš lenkų ir lotynų kalbos. Lietuvių kalba gryna ir žodinga, gana aukšto literatūrinio lygio.

     1681 m. išleista pirmoji lietuvių kalba maldaknygė, parašyta domininkono Jurgio Kasakausko. Tų maldaknygių iki 1773 m. buvo išėję 11 laidų.

     1750 m. išspausdinta maldaknygė žemaičiams "Žemaitis prigimtu sava liežuviu Poną Dievą garbin”.

     1759 m. išleista "Mokslas skaytima Raszto”.

     Nuo 1735 m. pradėta leisti Akademijos spaustuvėje kalendoriai.

     Iki 1773 m. šioje spaustuvėje buvo išspausdinta 85 lietuviškos knygos. 1760 m. pradėjo eiti pirmasis periodinis laikraštis Lietuvoje, deja, lenkų kalba — "Kurjer Li-tewski”.

     Iš pateiktų duomenų matome, kad senasis Vilniaus universitetas išmokslino daug lietuvių inteligentų, savo darbais palikusių didelį įnašą ateinančioms kartoms, kurios vėliau perėmė visuomeninį ir politinį vadovavimą Lietuvoje.

UNIVERSITETO REKTORIAI IR PROFESORIAI

     Paminėsime vieną kitą daugiau lietuvybei pasitarnavusį rektorių bei profesorių.

     Istorikas Vijūkas Kojelavičius 1654-1655 m. buvo universiteto rektorius, o paskui profesoriavo. Jis kruopščiai rinko medžiagą

     Lietuvos istorijai. Tai objektyvus ir kritiškas istorikas. Jis vertinamas iki mūsų laikų.

     Počobutas buvo žymus astronomas ir geras universiteto administratorius.

     Teisininkas Jeronimas Stojnauskas buvo ilgametis rektorius XVIII a. pabaigoje. Jis buvo vienas iš autorių, parašiusių naująjį universiteto statutą. Iš profesorių reikalavo aukštų kvalifikacijų.

     J. Sniadeckis baigė tvarkyti Vilniaus universitetą pagal naują statutą. Pasižymėjo mokslu ir veiklumu. Jam reikėjo tikrai didelio takto ir išminties tvarkyti Lietuvos mokslo židinį po III Lietuvos padalinimo, kai Lietuva priklausė Rusijai, žymiai žemesnės kultūros tautai. Jis sutvarkė teatrą, pastatė puikius šiltnamius botanikos sode, pastatė patalpas veterinarijos mokyklai, kuri žemės ūkio kraštui buvo labai reikalinga. Visokiais būdais rūpinosi užkirsti kelią rusifikacijai. 1812 m, Napoleono karo metu gynė universitetą nuo prancūzų, o vėliau nuo rusų kariuomenių. Didino katedrų skaičių, siekė mokslo pažangos, kvietė profesoriauti jau baigusius Vilniaus universitetą ir pasiruošusius profesūrai.

     Rektorius Vladislovas Daukša siuntė studentus specializuotis į užsienius.

     Universitete buvo nemaža profesorių, susirūpinusių lietuvybės ugdymu. Paminėtinas prof. A. Klingevičius, vėliau tapęs vyskupu. Prof. Z. Nemčevskis apie Lietuvą ir lietuvius parašė prancūzų kalba ilgą straipsnį knygai, išleistai Prancūzijoje. Labai skatino leisti lietuviškus vadovėlius mokykloms vokiečių kilmės profesorius Lelevelis. Jis parašė veikalą "Žvilgsnis į lietuvių tautos senovę ir ryšius su geruliais”. Šiuo veikalu jis sukritikavo teoriją, kuri bandė įrodyti lietuvių kilmę iš romėnų. Išleido Lietuvos istoriją prancūzų kalba, rašė straipsnius apie Lietuvos archeologinius paminklus. Jo paskaitų klausė Simanas Daukantas ir S. Stanevičius.

     Prof. L. Z. Onacevičius įrodinėjo, kad Lietuva visada buvo savarankiška valstybė sąjungoje su Lenkija. Jis daug padėjo sukurti Lietuvos istorijos mokslą, rodydamas meilę Lietuvai. Savo pažiūromis jis paveikė ir mūsų istoriką S. Daukantą. Ukrainietis prof. J. Lobojka skatino studentus rinkti žinias apie Lietuvos miestus. Jis palaikė ryšius su Dionyzu Poška ir kitais, kurie domėjosi Lietuvos praeitimi. Prof. J. Jaroševičius parašė išsamų veikalą apie Lietuvą, pavadintą "Lietuvos paveikslas”. Prof. J. Daniliauskas buvo Lietuvos teisės istorikas. Prof. Maliauskas siuntė lietuvius studentus į užsienį specializuotis. Prof. Tvardauskas pasižymėjo drąsa, energija ir iniciatyva kovoje su rusais, ginant universiteto reikalus. Matematikas prof. T. Žebrauskas sukūrė Vilniaus universiteto observatorijos projektą. Profesoriai matematikai rengė studentus, nes buvo reikalingi specialistai sparčiai Lietuvoje besivystančiai fortifikacijai, geodezijai ir kartografijai.

     Europoje buvo garsus Vienos universiteto prof. Jonas Frankas. Jis buvo pakviestas į Vilniaus universitetą 1804 m. dėstyti terapiją. Čia jis patobulino klinikas, perorganizavo medicinos fakultetą Europos universitetų pavyzdžiu, pagaliau buvo pakviestas į Petrapilį pas carą Aleksandrą I. Vilniuje liko jo sūnus, medicinos prof. Juozas Frankas, kuris, ilgai profesoriaudamas, visiškai atsidavė Lietuvos reikalams ir užsipelnė pagarbos lietuvių visuomenėje. Jo pastangomis buvo įkurta Vilniuje pirmoji Gydytojų draugija. 1842 m. uždarius medicinos fakultetą, toji draugija gyvavo Maskvos universitete, kur persikėlė dalis lietuvių studentų. Frankas Vilniuje įkūrė keletą labdaros draugijų neturtingiems studentams šelpti.

     Universiteto gyvavimo pradžioje daugumas profesorių buvo svetimtaučiai, bet ilgainiui svetimtaučių skaičius vis mažėjo ir atsirasdavo vis daugiau ir daugiau lietuvių. Universitetas nuolat tobulėjo ir mokslo pažangos atžvilgiu. Studentų skaičius nuolat didėjo.    

UNIVERSITETO KORPORACIJOS BEI DRAUGIJOS

     Vilniaus universitete buvo įsteigta "Mokslininkų korporacija”. Jai priklausė profesoriai, kurie ne tik dėstė, bet dirbo ir mokslinį darbą. Kiekvieno mėnesio 15 d. būdavo rengiamos mokslo sesijos, kuriose būdavo skaitomi įvairūs moksliniai referatai. Juos skaitydavo iš eilės visi profesoriai. Rugsėjo 15 d. pradedant mokslo metus ir balandžio 30 d. baigiant, būdavo rengiamos viešos sesijos. Jose būdavo skaitomi geriausi praėjusių mokslo metų referatai. Čia būdavo viešai įvertinami mokslo veikalai ir pranešta apie atliktus mokslo tyrinėjimus. Tose sesijose pirmininkaudavo pats rektorius. Tas sesijas gausiai lankydavo Vilniaus visuomenė.

     Buvo ir kitokių profesorių draugijų, pvz. "Knygų spausdinimo draugija”. Ji atliko labai didelį kultūrinį darbą, nes jos pastangomis buvo išspausdintas Lietuvos statutas. Jį vis tobulinant, buvo išspausdintos trys laidos: 1529, 1566 ir 1588 m.

     Studentai taip pat turėjo įvairių draugijų: religinių, moralinių, mokslinių, meninių, patriotinių. Šias pastarąsias rusų valdžia draudė, todėl jos veikė slapta.

     1572 m. garsus pamokslininkas kun. Petras Skarga įsteigė "Švenčiausiojo Sakramento draugiją” katalikybei stiprinti prieš Lietuvoje paplitusį protestantizmą. 1586 m. buvo įkurta Marijos Sodalicija, kuriai priklausė beveik visi profesoriai ir studentai. Sodalicija gyvavo iki Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. Prof. Tvardauskas, vėliau universiteto rektorius, įsteigė "Jaunimo tobulinimosi organizaciją”. 1805 m. buvo įkurta "Moralinių mokslų” draugija, kuriai daugiausia priklausė humanitarinių mokslų studentai. Šioje draugijoje veikė ir prof, istorikas Lelevelis. Šio būrelio nariais buvo ir mūsų rašytojai: Simanas Daukantas, Stanevičius, Plateris. 1805 m. muzikas Moniuška įsteigė "Menininkų draugiją”, kurion būrėsi muzikai ir kitų meno šakų studentai. 1806 m. buvo įsteigta "Mokslo draugija”. Ji buvo pati gausiausia. Jos tikslai: mokslo pažanga, pagalba mažiau gabiems studentams, asmens tobulinimas.

     Kai prasidėjo valdžios vis didesnis rusinimo darbas, įsisteigė "Filomatų-Filaretų” draugija, kurios tikslas buvo tėvynė Lietuva ir mokslas. Ją rėmė daugelis profesorių. Jai priklausė ir Adomas Mickevičius, tada dar studentas, gražiai rašąs apie Lietuvą ir lietuvius. Susirinkimuose jis skaitydavo savo kūrybą apie Lietuvą. Jo kūryboje gimtinė prakalbėjo iki šiol neatskleistu poezijos žavingumu.

     Ši draugija turėjo labai daug narių, todėl našesniam veikimui ji buvo padalinta j sekcijas po 24 studentus, kur buvo nagrinėjami kurios nors srities mokslo dalykai. Norint įtraukti vis daugiau narių į organizacinį darbą, draugijos pirmininkas buvo renkamas tik pusei metų, o sekcijų pirmininkai tik trims mėnesiams. Naują narį priimant, pirmininkas savo kalboje jį įpareigodavo būti geru tėvynės sūnumi ir garsinti Lietuvos vardą.

     Deja, tokia graži lietuviškoji veikla nuo 1825 metų pradėta vis labiau varžyti. Sosto atsisakius Aleksandrui I, jo vietą užėmęs brolis caras Nikalojus I pradėjo smarkų rusinimo darbą Lietuvoje. Studentų draugijos galėjo veikti tik slaptai. Pradėta suiminėti studentus ir tremti į Rusijos gilumą įvairiems darbams. Tačiau studentija dirbo Lietuvos naudai, nežiūrint pavojų ir persekiojimų. Jie dirbo taikiai ir darniai, atsimindami protėvių klaidas, kai dėl tarpusavio nesantaikų prarado Lietuvai laisvę.

VILNIAUS UNIVERSITETAS IR LIETUVIŲ TAUTINIS ATGIMIMAS

     Po Kriavos akto 1385 m. ir po Lietuvos krikšto 1387 m., kada Jogaila apsigyveno Lenkijoje, prasidėjo Lietuvos bajorų bendravimas su lenkais ir jaunimo bei bajorijos lenkinimo periodas. Prasidėjus 1517 m. reformacijai Vokietijoje, lietuvių bajorų jaunimas, studijuodamas vokiečių universitetuose, priėmė Liuterio ir Kalvino skelbiamą tikėjimą. Lietuvoje buvo įsteigtos reformatų mokyklos, kur jaunimas buvo vokietinamas.

     Kai 1568 m. į Lietuvą atvyko jėzuitai ir pradėjo steigti mokyklas, mokyklų tinklas vis didėjo ir didėjo iki 1773 m., kada jėzuitų ordinas buvo uždarytas. 1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas turėjo lietuvybei neįkainojamos reikšmės. Jame mokėsi daug lietuvių jaunimo. Nemaža ir sulenkėjusių bajorų tapo susipratusiais lietuviais: Tiškevičiai Palangoje, Plateriai Švėkšnoje, Oginskiai Plungėje bei Rietave ir t.t.

     Vilniaus universitetą galėjo lankyti ne tik bajorai, bet ir valstiečių sūnūs. Nors dalis jų sulenkėjo, bet kiti liko ištikimi savo protėviams, savo kraštui. Susipažinę su didinga Lietuvos praeitimi, jie išjudino ir visą lietuvių visuomenę, jie buvo tautinio atgimimo pranašai. Tik jų dėka XIX a. antrojoje pusėje kilo reakcija prieš Lietuvos rusinimą, kuri ypač paaštrėjo spaudos draudimo metu 1864-1904 m.

     Vilniaus universitetas davė daug mokslo vyrų, kurie garsino Lietuvos vardą savo darbais, kiti auklėjo Lietuvos jaunimą arba tapo uoliais visuomenės veikėjais-patriotais, davę gražų pavyzdį ir vėlesniems mūsų atgimimo pionieriams: Basanavičiui, Kudirkai, Maironiui, Tumui-Vaižgantui...

UNIVERSITETO UŽDARYMAS

     Vilniaus universitetas nuo pat įsteigimo dienos buvo autonominis vienetas valstybėje. Jis tvarkėsi pagal savo statutą nepriklausomai nuo Lietuvos valdžios. Po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos padalinimo universitetui buvo palikta autonomija iki 1825 metų, kol Rusiją valdė caras Aleksandras I, o Vilniaus apygardos kuratorius buvo kunigaikštis Adomas Čartoriskis. Aleksandrui I atsisakius sosto, o Čartoriskiui pasitraukus iš kuratoriaus pareigų, universitetas liko be nuoširdaus globėjo. Rektorius Pelikanas pradėjo varžyti universiteto autonomiją, bet mokslas vis dar ėjo sena vaga.

     Rusų valdžia prie naujo caro Nikalojaus I pradėjo intensyvesnį rusinimo darbą. Ji matė, kad Vilniaus universitetas Lietuvos rusinimui priešinosi, tad nutarė jį uždaryti ir tik laukė tinkamos progos. Ta proga tuojau atsirado — tai 1831 metų sukilimas. Tuoj po jo, 1832 m. gegužės 1 dieną, universitetas buvo uždarytas, jo turtas nusavintas ir didelė jo dalis išvežta į Rusiją. Šis žiaurus caro įsakymas užgesino lietuvių švietimo židinį, švietusį lietuvius nuo 1579 metų.

     Vilniuje buvo palikti tik du fakultetai: medicinos ir teologijos, nes tuo tarpu dar buvo atsižvelgta į visuomenės reikalus, kad sunku apsieiti be gydytojų ir kunigų. Ideologinis ir tautinis veikimas buvo visokiais būdais slopinamas ir trukdomas. Vis dėlto buvo veikiama slaptai pasilikusių dviejų fakultetų studentų bei profesorių. Privatus studentų gyvenimas labai pasunkėjo. Speciali inspekcija vertė studentus laikytis kariškos drausmės. Nepatenkinti rusinimu ir priespauda studentai prisidėjo prie 1831 m. sukilimo. Studentai medikai buvo gerai susiorganizavę. Nežiūrint griežtos priežiūros, jie vis tiek turėjo slaptus susirinkimus, vadovaujant kai kuriems profesoriams.

     Teologijos fakultete, arba Dvasinėje akademijoje, mokslas buvo labai aukštai pastatytas. Čia buvo tada žymių profesorių: busimasis vyskupas Motiejus Valančius, kun. Barauskas, kun. Skidelis, kun. Baginskis ir kt. Akademijos rektorium buvo žymus anų laikų rašytojas A. Osinskis.

     Apie to meto Vilniuje likusių dviejų fakultetų studentus V. Koritinskis rašo, kad jų studentai labai gražiai bendradarbiavo: medikai laisvu laiku lankydavo teologijos paskaitas, o teologijos studentai — medicinos.

Kadangi ir akademijoje, ir medicinos fakultete rusų valdžios buvo įvestas beveik kariškas režimas, tai už mažiausią priešvalstybinę veiklą arba tik jos įtarimą galėjo būti uždaryti ir šie du fakultetai. 1839 m. rusų valdžia įtarė, kad medikas studentas Simas Konarskis veikiąs slaptoje studentų draugijoje. Buvo pradėtas tardymas ir daug medikų ištremta iš Vilniaus, o du profesoriai uždaryti į kalėjimą. Slapta studentų veikla buvo sustabdyta. Studentas S. Konarskis buvo sušaudytas.

     Caras Nikalojus I jautė neapykantą Vakarų Europos kultūrai ir „aiškiai suprato, kad rusinimo pastangos bus veltui, kol Vilniuje veiks Vakarų Europos kultūros židinys, tad 1842 m. uždarė medicinos fakultetą, o teologijos fakultetas-akademija 1844 m. buvo perkelta į Petrapilį.

     Vilniaus universiteto uždarymas buvo tikrai barbariškas veiksmas ir didelis smūgis Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Šis universitetas buvo tapęs vienu geriausių universitetų visoje Vakarų Europoje. Skausmingai susikaupusi Lietuvos visuomenė stebėjo šį žiaurų kultūros ardymą. Tokio barbariško veiksmo ji nesitikėjo. Atsipeikėjusi pradėjo ruošti 1863 m. sukilimą. Kraštas, netekęs mokslo židinio, buvo pasmerktas kultūrinei stagnacijai. Nors universitetas buvo uždarytas, bet jo paskleisti tautiniai idealai neužgeso. Jie gyvavo ir brendo. Lietuvos pavergėjams nepasisekė išrauti su šaknimis tų stiprių tėvynės meilės daigų, nepasiekė visiškai užgesinti patriotizmo ugnelės. Ji ruseno ir ruseno, kol pagaliau, palankiai susiklosčius politinėms aplinkybėms, užsidegė dideliu gaisru — 1918 m. vasario 16 dieną Lietuva pasiskelbė esanti laisva!

     Turėkime vilties, kad ir po dabartinės rusų komunistų priespaudos vėl jai nušvis laisvės rytas, o Vilniaus universitetas, tapęs nauju mūsų tautos kultūros židiniu, stengsis atgaivinti tai, kas buvo pražudyta, ir atitaisyti, kas buvo suklastota.

•    Filosofas Etienne Gilson, daugelio veikalų autorius, Prancūzijos katalikas, mirė 1978 m. rugsėjo 19 d., sulaukęs 84 m. amžiaus. Buvo vienas didžiausių viduramžių filosofijos žinovų, rašė studijinius veikalus apie šv. Tomo filosofija.

•    Vokietijoje veikia vokiečių mergaičių — gimnazisčių — grupė, pasivadinusi Nijolės Sadūnaitės) vardu. Jos išmoko porą giesmių lietuviškai ir, atvykusios iš savo būstinės — Donauwoerto (Bavarijoje) į Koelną, dalyvavo katedroje suruoštose lietuvių pamaldose (X. 7), lietuviškai pagiedodamos. Pirmiau ši vokietaičiu grupė suruošė pamaldas už persekiojamus Nijolės Sadūnaitės tikėjimo brolius Lietuvoje.

•    Pirmą kartą seselė vienuolė Duluth, Minn. vyskupijoje, JAV-se, paskirta valdyti parapiją, pavaduojant trūkstamus kunigus. Tai benediktinė seselė Marija Paulė Ludwig. Ji administruoja Gailestingosios Dievo Motinos parapiją Duluth mieste, atlikdama visas parapijos administravimo pareigas, išskyrus sakramentų teikimą. Ji yra dirbusi Čilės misijose, o sugrįžusi buvo Duluth vyskupijos sielovados taryboje.