Spausdinti

J. Venckus, S.J.

     Po Šv. Rašto gal nė viena kita knyga nėra taip dažnai cituojama, kaip Šekspyro veikalai. Kalbėtojai ir pamokslininkai dažnai savo mintis pailiustruoja citatomis iš Šekspyro dramų ir tragedijų. Jo posakiai yra originalūs, populiarūs, kartais net kaimietiški. Othello vaidinime Emilija sardoniškai pasako vyrams labai karčią tiesą, norėdama pavaizduoti lyčių kovą:

     Jie yra kaip pilvai,
     o mes visos tik maistas.
     Jie godžiai ryja mus,
     o kai jau pakankamai prisiryja,
     tai atsirūgdami mus išmeta lauk.

     Šekspyras sukūrė nemirtingus ir nepamirštamus žmogiškosios egzistencijos charakterius. Užtenka tik prisiminti Hamletą ir Makbetą. Hamletas — tai žmogiškoji paslaptis, lyg Egipto sfinksas, nukreipęs savo tylų žvilgsni į smėlingas Afrikos dykumas. Žmogus yra kančios paslaptis, jo mįslė — "to be or not to be” (būti ar nebūti). Makbetas — tai įsikūnijusi blogybė, bet jo žmona dar baisesnė. Čia pasitvirtina priežodis, kad jeigu velnias neįstengia ko sugundyti, tai pasiunčia moterį.

William Shakespeare

     Šekspyras gyveno maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitas žymus anglų rašytojas Miltonas, "Prarastojo rojaus” autorius. Apie Miltono gyvenimą yra tiek daug žinių, kad būtų galima prirašyti ištisus tomus, bet apie Šekspyrą maža ką težinome. Tik iš oficialių dokumentų žinome, kad jis buvo pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. Manoma, kad jis buvo gimęs prieš tris dienas, t.y. balandžio 23 d. Kodėl jis apie save nepaliko žinių, kodėl jis taip slėpėsi nuo žmonių, nuo istorijos, nuo ateities, sunku pasakyti.

     Gimtajame miestelyje Stratford - on -Avon buvo mokykla, kurią jis, be abejo, lankė. Žinome, kad jis mokėjo lotyniškai ir graikiškai, bet ar jis tas kalbas išmoko pradžios mokykloje ar kur kitur — nežinia. Baigęs mokyklą, dirbo namie. Tėvai buvo katalikai, dirbo ūkyje ir vertėsi kitokiais įvairiais darbais. Sūnus William buvo apkaltintas vagyste, nes medžiojęs elnius bei kiškius dvarponio laukuose. Buvo už tai nuteistas kalėti. Kai kas mano, kad dėl to jis pabėgęs į Londoną, kur ėmė dirbti prie teatro. Pradžioje jis prižiūrėjęs artistų arklius, nes tada artistai arkliais atvažiuodavo į repeticijas ir vaidinimus. Ten buvo pastebėti berniuko gabumai ir jam pradėjo duoti teatro vaidinimuose trumpus vaidmenis. Teatro darbas jam labai patiko.

     Sulaukęs 18 metų, William susipažino su mergaite Anne Hathaway, kuri buvo aštuoneriais metais už jį vyresnė. Jis ją vedė ir po metų susilaukė dukrelės. Paskui gimė dvynukai: berniukas ir mergaitė. Berniukas, sulaukęs 11 metų, mirė. Tėvui tai buvo didelis smūgis, nes jau neliko, kas galėtų išlaikyti jo pavardę.

     Šekspyras, dirbdamas Londono teatre, daug išmoko. Pradžioje jis perrašydavo artistams vaidmenis, paskui pradėjo pats vaidinti ir pagaliau tapo toks didelis dramaturgas.

     To meto teatrą buvo galima pavadinti liaudies teatru. Teatro namas buvo pastatas su trimis sienomis, o ketvirtosios nebuvo. Jis buvo atviras, kad žiūrovai iš lauko galėtų matyti vaidinimus. Vaidindavo paprastai po pietų saulėtomis dienomis, nes nebuvo jokių šviesų. Viena vieta buvo atskirta; ten buvo kėdės, už kurias reikėjo mokėti, o toliau stovintieji galėjo žiūrėti nemokamai.

     Galima kelti klausimą, kokiai tikybai Šekspyras priklausė. Ar jis buvo katalikas, ar anglikonas? Jis gimė 1564 m., o Anglija atsiskyrė nuo Romos 1534 m., tad tuo metu, kai jis gyveno Stratforde, ten daugelis žmonių dar galėjo būti slapti katalikai, nors viešai buvo reikalaujama priklausyti anglikonams, prisiekti ištikimybę karaliui ir anglikonų bažnyčiai bei atsisakyti nuo popiežiaus. Jeigu kurio nors asmens per visą mėnesį nematydavo anglikonų bažnyčioje, tai tuoj ateidavo paklausimas pasiaiškinti.

     Atrodo, kad Šekspyras jautė simpatiją katalikams ir Kotrynai Aragonietei, Henriko VIII pirmajai žmonai, kurią Henrikas pametė ir norėjo gauti leidimą iš popiežiaus legaliai vesti Oną Boleyn. Popiežius nesutiko. Dėl to Henrikas atsiskyrė nuo Romos ir įsteigė savo bažnyčią. Šekspyras savo raštuose niekad nėra ką nors bloga pasakęs apie katalikybę. Priešingai, kai kuriuose savo veikaluose labai gražiai atvaizduoja dvasiškius.

     Šekspyras gyveno ir prie karalienės Elzbietos, kuri labai persekiojo katalikus. Teatras buvo karališkoje globoje, todėl reikėjo surasti būdu sugyventi ir su katalikų priešais. Atrodo, kad pirmojoje savo kūrybos pusėje jis buvo aiškus katalikas, bet antrojoje bent viešai galėjo atrodyti anglikonas. Yra įdomus arkidiakono Richard Davies (mirė 1708) pasakymas, kad Šekspyras mirė ištikimas popiežiui—"he died as papist”. Tad galima manyti, kad bent mirties valandą Šekspyras grįžo prie savo tėvų, ypač pamaldžios motinos, tikėjimo.

     Ispanai XVI amžių vadina aukso amžiumi (Sigio de Oro), nes šiame amžiuje gyveno didžiausias jų rašytojas Cervantes ir trys didieji šventieji: šv. Teresė iš Avilos, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir šv. Ignacas Loyola. Anglai taip pat šį amžių vadina aukso amžiumi, nes jame gyveno ir kūrė didysis jų rašytojas Šekspyras. Bet šiame amžiuje Anglijoje vyko religinės kovos, kurios leido Ispanijai ir Portugalijai užimti Pietinę ir Vidurinę Ameriką, Meksiką, Filipinus.

     Šekspyras ne tik kūrė dramas, bet pats ir vaidino. Su kitais artistais jis buvo socialus. Teatras buvo jo karalystė. Jame jis praleisdavo beveik visą savo laiką. Iš jo raštų matome, kad jis labai brangino gerą vardą. Štai kelios mintys iš Othello:

     Vyro ir moters geras vardas,
     mano mielas lorde,
     yra jų sielų brangiausias deimantas.
     Kas pavagia mano piniginę,
     pavagia bevertes sąšlavas.
     Ji buvo mano — dabar jo.
     Pinigas vergavo tūkstančiams.
     Bet tas, kuris išplėšė gerą vardą,
     atėmė iš manęs tai,
     kas jo nepadarė turtingesnio,
     bet neturtingesnis tapau aš.

     Ir lietuviškas priežodis panašiai sako: "Garbę kitam nuplėši, pats nepraturtėsi”. Kitoje vietoje Šekspyras sako, kad kas praranda gerą vardą, praranda savo nemirtingąją dalį.

     Sulaukęs 46 metų amžiaus, Šekspyras pasitraukė iš teatro ir išvažiavo į savo gimtąjį Stratfordą. Likusius penkerius metus praleido be jokių viešų pareigų. Ką jis čia veikė, kaip paprastai, nežinome. Greičiausiai tvarkė savo raštus, kurie dabar yra žinomi. Visus kitus savo raštus sunaikino. Taip pat sunaikino visus laiškus ir įvairius rankraščius.

     Jis mirė 1616 m. balandžio 23 d. Nuo kokios ligos mirė, nežinome. Jis visuomet laikėsi to dėsnio, kad privatūs dalykai turi likti privatūs. Pasiliko tik jo testamentas, nes jo negalėjo sunaikinti. Laiku padalino savo turtus. Nepaliko jokios savo nuotraukos. Jo paveikslas dailininko buvo padarytas iš atminties. Jis buvo palaidotas bažnyčioje prie altoriaus.