Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

     Praėjusių metų gruodžio 31 d. sukako 120 metų nuo dr. V. Kudirkos gimimo. Tai buvo didis lietuviškos dvasios galiūnas ir labai atkaklus kovotojas už lietuvybę. Jo didelių darbų ir nuopelnų lietuvių tauta niekad neužmirš. Jis buvo nepalaužiamos valios idealistas ir optimistas tikėti savo tautos laimėjimu. Caro laikų skurde ir priespaudoje, būdamas paliegęs džiovininkas, dažnai neturįs nė tinkamos pastogės, nepasiduodamas nei fizinėms, nei dvasinėms negerovėms, jis ryžtingai dirbo labai pavojingą, valdžios draudžiamą, tautinį ir visuomeninį darbą. Jis dirbo iki mirties, iki paskutinio atsikvėpimo ir bedirbdamas sukniubo. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, būdamas jau labai silpno kūno, bet nepalaužiamos dvasios, jis visiems padarydavo nepaprastą įspūdį, kas tik jį pamatydavo.

     Dr. V. Kudirka savo budria akimi sekė caro valdžios veiksmus pavergtoje Lietuvoje ir savo aštria satyra bei publicisto plunksna drąsiai pliekė nedorėlius ir šaukė lietuvius būti vieningais. Jis rašė: "Kas bus, jeigu nelaimė užklups mus greičiau, nei spėsim susijungti ir suprasti, kad tėvynės reikalas yra visiems vienas, kad jis yra aukštesnis už partijų egoizmą, kad to tėvynės reikalo akivaizdoje priešingiausios partijos turi stoti su alyvos šakele ir užmiršti asmeninius nesutikimus”.

     Tad suprantama, kodėl jis didžiąją savo literatūrinių ir publicistinių raštų dalį skyrė žadinti kovai su rusų valdžia. Kas geriau už jį galėjo nusimanyti apie nelygias kovojančių jėgas ir kas stipriau tikėjo laimėjimu, kai net mirties patale nepaleido iš rankų stipriausio savo ginklo — plunksnos.

     Jis mokėjo kritiškai vertinti to laiko lietuvių visuomenę, mokėjo ir savo optimistinius polėkius žaboti bei grūdinti skaudžios realybės patyrimu. Lakių svajonių valandą jam atrodė, kad visi lietuviai tapo kietos valios pasiryžėliai, moką išsižadėti savo asmens reikalų viešam labui, nepamirštą savo pasižadėjimų bei sutarimų. Jam atrodė, kad rašytojai — tai jau subrendę vyrai, kurių žodžiu galima pasitikėti, kurie savo darbą stengiasi atlikti kaip galima geriau. Jis manė, kad ir laikraščiai veikiai patobulėsią, kai lenkuojantieji supras savo klaidas, o lietuvių visuomenė jau esanti "viena šeima su vienokiais troškimais, vienokia kalba”. Tačiau jis žinojo, kad tai iliuzija, graži prieblandos svajonė. Nors tai ir svajone laikė, bet vis tiek siekė kilnaus idealo, kurio taip ilgėjosi. Atrodo, kad čia ir kilo tas jo nuostabus pasiryžimas dirbti ir taisyti visa, kas negera.

     Kudirka, gindamas Lietuvą nuo rusifikacijos ir polonizacijos, tuo pačiu metu sąmonino ir auklėjo lietuvių visuomenę bei inteligentus, raudamas viešojo ir privataus gyvenimo ydas. Čia jo asmenybė sušvinta naujomis atošvaistėmis. Jis aštriai, bet sąmoningai bara ir pašiepia lietuvių inteligentijos nutautimą, stoką idealizmo, atšalimą tautiniam darbui, bailumą, anot jo posakio, "kinkų drebėjimą”, susiskaldymą ir ginčus dėl menkniekių. Jis daug rašė, sielodamasis lietuvių tautinės savigarbos stoka, menku atsparumu svetimiesiems, kas pastebima visur, kur tik lietuvis susiduria su svetimomis tautomis. Rusuose jis surusės, lenkuose sulenkės, vokiečiuose suvokietės, latviuose sulatvės ir t.t. Šia proga Kudirka pamini vieną čuvašą, tarnavusį rusų kariuomenėje, kuris nusižudė, negalėdamas pakelti savo tėvynės ilgesio. O, girdi, lietuviai serga priešinga liga — nori kuo greičiausiai nusikratyti savo tautiškumo. Be to, Kudirka kreipė didelį dėmėsį į mišrių šeimų klausimą. Lietuvišką šeimą jis laikė pirmaeilės svarbos reikalu. "Mums, lietuviams, derėtų pasirūpinti, — rašė jis "Tėvynės Varpuose”, — idant kas nors kasdien mums primintų: atmink lietuvišką šeimą!”

     Jo susirūpinimas tautos ir visuomenės reikalais ryškiai atsispindi ne tik publicistiniuose raštuose, bet ir poezijoje. Visi Kudirkos eilėraščiai yra grynai idėjinio ir visuomeninio pobūdžio. Visi jie sukurti tautinio gyvenimo temomis, simboliais, vaizdais, idėjomis, pvz. ryto varpas, žadinąs į darbą "kelkite, kelkite, kelkite”, pasėlio grūdas, gyvenimo knyga, retežiai, audros išverstas namo stulpas, liepsnota širdis ir daug kitų, kurie ir dabar yra aktualūs:

     Ne tas yra didis, prieš ką milijonai,
     Prispausti retežiais, žemyn galvas lenkia,
     O dvasioje keikia: didi ne tironai,
     Kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia.
     Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo
     Paskyrė teikimui tik artimui laimės,
     Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,
     Prieš ką svietas klaupias su dėkui, ne iš baimės. ..

     O "Lietuvos šviesuoliams” eilėraštyje išsižadėjusiam savo jaunystės idealų ir pasitraukusiam iš kovotojų eilių Kudirka taip rašo:

     Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
     Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
     Arba stoję į eilę, kaip tikri vadovai,
     Švieskit mus ir neduokit gesti pradėtai kovai!  
     Bet mus sykį sukurstę, vienus nepameskit —  
     Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

     Be to, dr. V. Kudirkos sukurtas tautos himnas yra ne tik jo vieno, bet ir viso to laikotarpio ideologijos sintetinis šūkis. Romantinis "Aušros” idealizmas, skatinąs semti stiprybės iš didvyriškos praeities, o pozityvus realizmas, liepiąs dirbti tėvynės naudai ir žmonių gerovei, skelbia čia tautinės vienybės, meilės ir darbo reikalą.

     Kudirkos gyvenimas buvo trumpas. Eidamas keturiasdešimt pirmuosius metus, džiovos iškankintas, mirė 1899 m. lapkričio mėn. 6 d. Naumiestyje. Čia ir buvo palaidotas vietos kapinėse. 1902 m. ant jo kapo buvo pastatytas granitinis paminklas, vaizduojąs ąžuolą su nulaužtu liemeniu. Ant jo buvo iškalti šie himno žodžiai:

     Tegul saulė Lietuvos tamsumus prašalina,
     Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!
     Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!
     Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

     Šie žodžiai nedavė ramybės ano meto caro valdžiai, kuri juose įžiūrėjo Rusijos valstybei pavojų. Gubernatoriui įsakius, Naumiesčio policijos viršininkas pasamdė kalvį, kuris iškapojo iš paminklo himno žodžius, sudarkydamas visą paminklą.

     Lietuvos nepriklausomybės metais paminklas restauruotas ir prie jo įtvirtinta marmurinė lenta su Lietuvos himno žodžiais. Kiek vėliau Kudirkos Naumiesty buvo pastatytas aikštėje didingas paminklas Vinco Kudirkos garbei. Ant aukšto obelisko stovėjo žmogaus dydžio statula, vaizduojanti Kudirką, iškėlusį dešinę ranką ir rodantį kelią į Lietuvos laisvę. Obeliske įrašyti himno žodžiai ir patriotiški šūkiai.

     Lietuvos nepriklausomybės metais abu paminklus gausiai lankydavo įvairios ekskursijos, ypač moksleivija, ir pavieniai asmenys. Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo įsakyta tuojau nuo paminklų nuimti himno žodžius ir šūkius. Antrosios bolševikų okupacijos metais paminklai susilaukė tokio pat likimo, kaip ir Karo muziejaus sodelio paminklas.

     Čia paminėjome tik vieną kitą epizodėlį iš dr. Vinco Kudirkos veiklos. Jo raštai ir darbai mums yra tokie reikšmingi, kad iš jų būtų galima sudaryti ištisas visuomeninės veiklos programas. Kudirka buvo ne tik uolus, ryžtingas, nepaprastų gabumų kovotojas už lietuvybę, bet taip pat buvo didis kultūrininkas, rašytojas, poetas, muzikas, menininkas, gydytojas. Žmonės jį labai gerbė ir mylėjo. Jis nutiesė lietuvių tautai gaires, rodančias kelius į tautos laisvę ir nepriklausomybę. Savo kilnia dvasia ir didžiais darbais jis mūsų tautoje tebėra gyvas.