Spausdinti

Vincas Maciūnas

     Vilniaus universitete itin buvo puoselėjami gamtos ir realieji mokslai. Prof. Stanislovas Jundzilas didžiai nusipelnė, rinkdamas ir tyrinėdamas Lietuvos augmeniją. Jo pastangomis Vilniaus botanikos sodas tapo vienu iš puikiausių Europoje ir turėjo daugiau kaip 6500 augalų rūšių. Taip pat vienas iš turtingiausių buvo ir Vilniaus universiteto mineralogijos rinkinys, turėjęs apie 20.000 vienetų. Pažymėtinas yra ir 60-ties meteorologinio stebėjimo stočių tinklas, bene didžiausias tuo metu visame pasaulyje, suorganizuotas Vilniaus universiteto prie mokyklų ir jo prižiūrimas. Rusų mokslo akademija ir Švietimo ministerija, labai i-vertindama Vilniaus universiteto darbą, rekomendavo tokias meteorologines stotis steigti prie visos Rusijos mokyklų.

     XIX amžiaus pradžia mūsų kultūros istorijoje įdomi ne tik aukštu moksliniu Vilniaus universiteto iškilimu, bet ir tuo pat metu pasireiškusiu lietuvišku literatūriniu sąjūdžiu. XVIII amžiuje, kai Mažojoje Lietuvoje savo nemirtingus hegzametrus kūrė Donelaitis, Didžiojoje buvo tikri mūsų raštijos nuopuolio laikai. Joje vyravo tokie leidiniai, kaip garsioji Bromą atverta ing vieč-nastį, kurios kalba buvo taip prišiukšlinta lenkiškais skoliniais, kad dabar sunkiai besuprantama, lenkiškai nemokantiems. Betgi XIX amžiaus pradžioje susirado nemaža literatų, ypač Žemaičiuose, kurie norėjo parodyti, kad, Simano Stanevičiaus žodžiais betariant, "taip gražiai ir dailiai gal žemaitiškoj kalboj ką nors rašyti ir aukštas giesmes ar dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose”. D. Poška, A. Klementas, pats Žemaičių vyskupas kunigaikštis J. A. Giedraitis, S. Valiūnas, S. Stanevičius, Aukštaičiuose A. Strazdas (čia tik žinomesnius vardus suminėjome) lietuviškai rašė eiliuotus laiškus, satyras, epigramas, pasakėčias, istorines dainas, odes, idiles. Rūpindamiesi savo gimtąja kalba, tas pats D. Poška, L. Uvainis, Kiprijonas ir Kajetonas Nezabitauskiai, A. Butkevičius, S. Stanevičius, J. Plateris ir dar kiti tyrinėjo lietuvių kalbą, sudarinėjo jos žodynus, rašė gramatikas. Vienas kitas, pvz. Simanas ir Emerikas Stanevičiai (nebroliai), rinko lietuvių liaudies dainas. Vėlgi dažnas domėjosi Lietuvos istorija ir stengės kelti jos garbę. Tą lietuviškąjį patriotizmą savotiškai simbolizavo Poškos Baublys, pirmasis mūsų senienų muziejėlis, pagarsėjęs ir už Lietuvos ribų. Jis buvo aprašytas Vilniaus ir Varšuvos spaudoje, o A. Mickevičius prisiminė jį savo Pone Tade.

     Suminėjome keletą vardų. Ne visus juos dabar ir žinome. Tik viena žinome, kad lietuviškasis ano meto sąjūdis buvo aiškus ir stiprus. Reiškėsi pirmieji lietuvių tautinio atgimimo daigai. Studentas Daukantas tvirtino: "... kas yra linksmesniai žmogui, jei ne kalba, kurią išmokęs nuo tėvų, motinų, namie augdamas”, o žinomosios Birutės dainos autorius S. Valiūnas ragino: "Mes ... savo keliu bėkim ir, jog gimėm žemaičiais, neišsižadėkim”.

     Savaime ateina mintis, ar tasai mūsų tautinis priešaušris nebuvo tada suklestėjusio Vilniaus universiteto įtakos tiesioginis padarinys. Taip betgi nebuvo. Jei senoji lotyniškoji jėzuitų akademija apskritai buvo kosmopolitinio pobūdžio, tai Vilniaus universitete vis labiau stiprinosi lenkų patriotinė dvasia. Ta linkme jau ėjo visa Edukacinės komisijos XVIII amžiuje pravesta švietimo reforma. Žuvus galingų kaimynų pasidalintai valstybei, susirūpinta gelbėti nuo pražūties tautą; beje, ano meto valstybininkams tai buvo lenkų tauta. Vilniaus universitetas, vadovaujamas tokių lenkų patriotų kaip rektorius Jonas Sniadeckis ir Vilniaus mokslo apygardos globėjas kunigaikštis K. Čartoriskis, buvo tapęs, pačių lenkų istorikų teigimu, to meto lenkų intelektualine sostine. Žymusis lenkų veikėjas H. Kollątajus rašė Sniadeckiui: "Jeigu Vilniuje nebūtų sužibusi šviesa, tai gal būtų visai užgesusi lenkams ir jų kalbai”. Aišku, kad tokiai institucijai negalėjo rūpėti lietuvių kalbos gaivinimas ar juoba lietuvių tautinės sąmonės žadinimas. Betgi netiesioginis Vilniaus universiteto poveikis yra neabejotinas. Juk anas lietuviškas sąjūdis buvo galimas tik kultūrinių interesų turinčioje visuomenėje, o Vilniaus universiteto dėka kultūrinis lygis visoje Lietuvoje sparčiai pakilo.

     Reikia dar pažymėti, kad Vilniuje buvo profesorių, kurie daugiau mažiau domėjosi lietuvių kalba, o kai kurie netgi patys ją mokėjo. Štai pvz. matematikos profesorius žemaitis Zacharijas Nemčevskis parašė prancūzų geografo C. Malte-Bruno veikalui apie Lenkiją (1807) straipsnį apie lietuvių kalbą. To paties Nemčevskio iniciatyva 1810.XI.15 mokslinėje universiteto sesijoje buvo paskaityti D. Poškos lietuviški eilėraščiai. Palanki tų profesorių, kurie suprato lietuviškai, nuomonė buvo įtraukta posėdžio protokolan, o jo nuorašas nusiųstas Poškai. Suprantama, kokį didelį įspūdį turėjo tai padaryti Poškai, o drauge pakelti respektą lietuvių kalbai tiek jo, tiek jo draugų literatų akyse.

     Vilniaus universiteto bibliotekininkas ir populiarus Vilniaus veikėjas Kazimieras Kontrimas buvo įteikęs raštu siūlymą steigti universitete lietuvių kalbos katedrą, lektorium rekomenduodamas žemaičių bajorą Leoną Uvainį, apie kurį ir Vilniuje žinota kaip apie rimtą lietuvių kalbos tyrinėtoją. Artimus ryšius su Žemaičių literatais užmezgė rusų kalbos ir literatūros profesorius ukrainietis Jonas Lobojka, kuris 1823 m. nuvykęs Žemaitijon aplankė Pošką, Uvainį, kan. Kiprijoną Nezabitauskį ir kitus, ragindamas domėtis lietuvių kalba ir krašto istorija. Poška susirašinėjo ir su žymiuoju istoriku prof. J. Leleveliu. Pastarojo žodžius, kad visiems yra galima tyrinėti tautas istoriškai, betgi kalbos tobulumus ir ypatybes tirti dera patiems tautiečiams, Poška pasižymėjo kaip motto vienam savo rašiniui. Tai buvo aiškus paskatinimas lietuviams patiems tyrinėti savo gimtąją kalbą.

     Tuos kelis pavyzdžius suminėję, matome, kad lietuvių literatai Žemaičiuose turėjo paskatinančių ryšių su Vilniaus universiteto profesoriais. Dar daugiau jų turėjo Vilniaus studentai, besidomintieji lietuvių kalba. Trečiame XIX amž. dešimtmetyje jų susirado gražus būrelis. Veikliausias iš jų buvo Simanas Stanevičius, ligi šiol į chrestomatijas tebededamų pasakėčių "Arklys ir meška” ir "Aitvarai” autorius. Jis buvo plačių lituanistinių interesų. Rašė ne tik lietuvišką poeziją, bet ir tyrinėjo kalbą, perspausdino vieną seną gramatiką, taip pat M. Daukšos postilės ištraukas ir Donelaičio pasakėčias, užrašinėjo dainas ir išleido parinktai gražių dainų rinkinį. Jo artimas kolega Kajetonas Nezabitauskis išleido pirmą iliustruotą lietuvišką elementorių, prie kurio pridėjo lietuviškų leidinių sąrašą, tuo būdu tapdamas vienu iš pirmųjų mūsų bibliografų. Domėjosi lietuvių bibliografija ir jaunutis grafiukas Jurgis Plateris. Yra išlikęs jo lietuviškas rankraštis apie XVII amž. Londone išspausdintą lietuvišką bibliją. Tyrinėjo jis, neabejotinai savo korepetitoriaus

     S. Stanevičiaus paskatintas, lietuvių kalbą ir tikėjosi, kad "kalba lietuviška jaujau kaip žolynas pavasarėje žaliuoti iš naujo pradės”. Tebegyveno Vilniuje už juos vyresnis S. Daukantas, 1822 m. lietuviškai rašęs savo pirmąjį Lietuvos istorijos veikalą, kurį dabar skaitome lyg kokią heroinę poemą apie garbingą gimtojo krašto senovę. Su jais ryšius palaikė, nors pats nestudentas, Vilniaus katedros vicekantorius kun. V. Valmikas, drebinęs katedros skliautus savo fenomenaliu bosu. Jis ne tik buvo didelis lietuvybės mylėtojas, bet ir atkakliai kovojo (deja, nesėkmingai) su cenzūra, kad išspausdintų Strazdo ir Slavikų klebono kun. Rapolo Aleknavičiaus lietuvišką poeziją, o taip pat bazilijonų vienuolio kun. Aleksandro Butkevičiaus lietuvių kalbos gramatiką.

Čia nurodėme tik svarbesniuosius lietuviškais dalykais besidomėjusius studentus. Jų buvo daugiau, ir jų visų lietuviškas nuotaikas geriausiai, išreiškė S. Stanevičius savo eilėraštyje "Šlovė žemaičių”. Pacituosiu kelis posmus:

     Mačiau Vilnių, šauną miestą,
     Seną mokslų gyvenimą,
     Nuo žemaičių beapsėstą,
     Ir jų tikrą sutarimą.

          Šlovė visus sujudino
          Gera tėviškei daryti,
          Ir, ką amžiai pagadino,
          Čėsas yra sutaisyti.

     Daugel metų sviets rokavo,
     Mūsų žemė kaip pražuvo,
     Kaip užmiršo kalbą savo
     Ir užmiršo, kuomi buvo.

          Tarp žemaičių vis atgijo
          Garbė tėvų ir liežuvis,
          Meilė tarp jų išsiliejo,
          Prasidžiugo ir lietuvis.

     Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
     Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
     Garbę jūsų skelbdink, Dieve,
     Kuri linksmin mumis nūnai.

          Sveiks būk, senas Gediminas!
          Sveiks, Algirde galingiausias!
          Sveiks, Keistutai minėtinas,
          Iš žemaičių ko stipriausias!

     Buvot lig šiol užmiršime
     Dėl daugumo neprietelių,
     Štai žemaičių surinkime
     Šlovė jūsų prisikėlė.

     Išsamiau tos giesmės nekomentuodami, ribosimės keliomis pastabomis. Daugeliui tada atrodė, kad lietuvių kalba, bevartojama bemaž tik liaudies, jau nykstanti ir mirštanti. Anot Stanevičiaus, "sviets rokavo, mūsų žemė kaip pražuvo, kaip užmiršo kalbą savo”. Tai užgavo Stanevičiaus lietuviškąjį patriotizmą, ir jis karštai ragino: "Ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti”. Jis labai džiaugėsi matydamas, kad "tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis”. Ne jis vienas tai matė. Lygiai džiaugėsi jo kolega

     Nezabitauskis (savo elementoriuje): "...tame palaimintame dėl mokslo laike atsirand daugel garbingų vyrų visose šalyse žemaičių, trokštančių šelpti prigimtą liežuvį ir išliuosuoti aną iš to užmiršimo ir paniekinimo, kuriame lig šiolei buvo”.

     Padrąsintas to "garbės tėvų ir liežuvio” atgijimo, Stanevičius baigia iškilmingu ir  tautinio pasitikėjimo bei išdidumo kupinu posmu:

     Veizdėk, sviete nusiminęs,
     Kas ten šiaurėj atsitiko, —
     Lietuvos senos giminės
     Pražuvime sveikos liko.

     Patraukia mūsų dėmesį viena įdomi smulkmena. Prie "Šlovės žemaičių” pažymėta parašymo data: 1823 m. rugpjūčio 3 d. Prie kitų toje pat knygelėje spausdintų Stanevičiaus eilėraščių datų nėra, ir apskritai tokios tikslios datos retai tenurodomos. Savaime ateina mintis, kurią jau prof. V. Biržiška buvo iškėlęs, ar tik nebus tą dieną įsteigta žemaičių studentų kuopelė, o ta proga Stanevičius ir bus parašęs "Šlovę žemaičių”. Rašė Stanevičius, kad karaliūno Mindaugo ir kitų, dėl daugumo neprietelių užmirštųjų, šlovė prisikėlusi "žemaičių surinkime”. Stanevičiaus amžininkų Daukanto ir Valančiaus raštuose žodis "surinkimas” vartojamas vietoj dabartinio "susirinkimas”. Stanevičius galėjo pavartoti tą žodi ir sambūrio ar net draugijos prasme. "Šlovė žemaičių” gal ir galėjo būti tokio žemaičiu "surinkimo” ar susirinkimo daina. Štai Vilniaus studentų filaretų draugijos daina buvo Ad. Mickevičiaus "Odė jaunystei”, kurios recitavimu, susiėmus rankomis ir sustojus ratu, buvo baigiami filaretų susirinkimai.

     Aušrininkas M. Davainis Silvestraitis Vienybėje lietuvninkų (1892, nr. 37) užsiminė girdėjęs pasakojant, kad Vilniaus universitete Daukanto laikais buvusi lietuviška studentų draugija, kuri dariusi susirinkimus, o jos nariai rašę lietuviškai eiles ir noveles. Betgi apie ją tik spėlioti galime, nes bent kol kas tikrų duomenų neturime. Kaip ten bebūtų, lietuviškoji studentų veikla ir universiteto profesorių ryšiai su Žemaičių literatais leidžia mums Vilniaus universitetą daugiau mažiau susieti su XIX amžiaus pradžios lietuviškuoju sąjūdžiu.

     Gražiai suklestėjusio Vilniaus universiteto padangė, deja, ėmė niauktis. Ponapoleoniniais Šventosios sąjungos laikais Europoje, o juoba Rusijoje, stiprėjo reakcinė dvasia. Valdžia su įtaringumu ėmė žiūrėti į universitetus, kaip revoliucinės dvasios židinius, o tuo labiau į Vilniaus universitetą, nes jautė čia teberusenant netektos nepriklausomybės atgaivinimo viltis. 1823 m. susekus slaptą patriotinę studentų filomatų -filaretų draugiją, buvo ne tik nubausta nemaža studentų ir atleisti keli rusų valdžiai įtartini profesoriai, bet ir pats universitetas buvo vis labiau varžomas. Lemiamas smūgis jį ištiko po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo daug studentų. 1832 m. caras uždarė universitetą. Liko iš atitinkamų universiteto skyrių suorganizuotos Medicinos-chirurgijos ir Dvasinė akademijos. Betgi neilgai: 1842 m. Vilnius ir jų neteko. Taip ir pasibaigė senojo Vilniaus universiteto istorija.

     Netekęs savojo Vilniaus universiteto, Lietuvos jaunimas buvo priverstas ieškoti aukštojo mokslo kitur. Daugelis vyko Maskvon, kur nuo Vilniaus universiteto uždarymo ligi Didžiojo karo yra studijavę apie 2000 iš Lietuvos, jų tarpe žymieji aušrininkai: J. Basanavičius, J. Šliūpas, J. Jablonskis, Pr. Mašiotas ir kt. Nemaža studijavo Petrapilio (pvz. Petras Vileišis), Tartu, Kijevo, Varšuvos (pvz. V. Kudirka) ir kituose universitetuose. Visą tą laiką betgi buvo labai pasigendama universiteto Vilniuje. Deja, visi sumanymai ir bandymai jį atkurti buvo nesėkmingi. 1858 m. caras, lankydamasis Vilniuje, net nepriėmė bajorų prašymo. Po dešimties metų Vilniaus generalgubernatorius Baranovas savo ataskaitoje rašė: . . universitetą įsteigti aš nelaikau galimu dėl politinės krašto padėties”. Po 1905 m, revoliucijos politinė padėtis palengvėjo, lietuvių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas sparčiai augo ir plėtojos, lietuviškoje laikraštijoje buvo tolydžio keliamas ir Vilniaus universiteto klausimas; tuo reikalu rašė Maironis, A. Janulaitis, A. Smetona ir kiti. Bet ir dabar Vilniaus universiteto steigimo norai atsimušdavo į kietą sieną. Štai ir prieš pat rusų valdžios galą Lietuvoje, Švietimo ministras 1913 m. atsakydamas dūmoje (t.y. Rusijos cariniame parlamente) į paklausimus, pareiškė, kad jis neigiamai žiūrįs į provincijos universitetus, tad ir Vilniaus universiteto steigimas atidėtinas.

     Po Didžiojo karo organizuojantis nepriklausomai valstybei, savasis universitetas buvo vienas iš svarbiųjų rūpesčių. Tad jau 1918.XII.5 Valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kurio pirmame straipsnyje buvo paskelbta: "Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga ir 1832 m. uždarytojo Vilniaus universiteto turto paveldėtojas”.

     Deja, greitai netekome Vilniaus, ir ten lenkai įsteigė savąjį Stepono Batoro universitetą, svetimą lietuvių tautinėms aspiracijoms. Lietuviams teko steigti savo universitetą Kaune. Iš pradžių, 1920-1921 m., veikė Aukštieji kursai, tam tikras universiteto pakaitalas. 1922.II.13 posėdyje ministrų kabinetas priėmė tokį nutarimą: "Ministrų kabinetas, vaduodamasis (vadovaudamasis) Vilniaus universiteto įsteigimo įstatymu ir turėdamas omenyje Steigiamajame Seime svarstomąjį projektą ir universiteto atidengimo klausimo pribrendimą ir reikalingumą, nutarė 1922 metų vasario mėn. 16 dieną atidengti universitetą Kaune”.

     Taigi į naująjį universitetą žiūrėta kaip į senojo Vilniaus universiteto tiesioginį įpėdinį, kurio negalėta turėti Vilniuje dėl politinių aplinkybių. Todėl ir dabar, minėdami Vilniaus universiteto steigimo 400 metų sukaktį, nepraleidžiame ir Kaune veikusio universiteto. Jis mums itin svarbus ir artimas, nes tai buvo vienas iš pačių žymiųjų nepriklausomam valstybiniam gyvenimui prisikėlusios lietuvių tautos laimėjimų.

     Numatytą 1922 m. vasario mėn. 16 dieną universitetas buvo iškilmingai atidarytas, o kovo 6 d. oficialiai pradėtas pirmasis mokslo semestras. 1930 m. įstatymu jam duotas Vytauto Didžiojo universiteto vardas, nes tais metais buvo minima Vytauto 500 metų mirties sukaktis. Beje, paties universiteto senato komisijos nuomonė buvo kitokia: "Vytautas nėra turėjęs jokių nuopelnų nei universitetą kuriant, nei apskritai Lietuvos mokslui; net atvirkščiai, tuo atžvilgiu būtų jam galima rimtai prikišti, kad tuo laiku, kada Jogaila kūrė Krokuvos universitetą lenkams, Vytautas nieko panašaus Lietuvai nesukūrė. Jei norime duoti universitetui kokį šefą, tai daug jam būtų artimesni ir tinkamesni vardai pirmųjų lietuvių mokslininkų — Simano Daukanto ir dr. Jono Basanavičiaus.

     Universiteto suorganizavimas pareikalavo didelių pastangų, nes jį teko kurti, galima sakyti, visai iš nieko. Visko trūko: stigo mokslo personalo, stokojo mokslo priemonių, pagaliau net ir tinkamų patalpų buvo sunku rasti nedideliame ligi tol provincijos mieste. Vyresnieji gerai tebeprisimename paskaitų klausymo vargus ir stumdymąsi prisikimšusiuose koridoriuose. Ilgainiui, parodžius ryžto ir įdėjus nemaža darbo bei lėšų, pavyko sudaryti pakankamas universiteto darbui sąlygas. Buvo pastatyti puikūs Fizikos-chemijos instituto ir kiti rūmai, įrengtos laboratorijos ir mokslo kabinetai, suorganizuota nemaža biblioteka, pasižymėjusi turtingiausiu lietuviškų leidinių rinkiniu. Žinoma, tam reikėjo daug lėšų, o jų kaip tik labai ir labai stigo ilgos svetimųjų okupacijos nualintai ir po Didžiojo karo vargų atsistatančiai Lietuvai. Tad suprantama pasididžiavimo gaida girdėjosi rektoriaus V. Čepinskio kalboje per universiteto dešimtmečio iškilmes: "Kiti daug turtingesni universitetai, kaip pvz. Briuselio universitetas, gavo statybai lėšų iš tam tikrų Amerikos visuomenės organizacijų ir iš atskirų Amerikos turtuolių fondų didelių subsidijų. Pvz. minėtas Belgijos universitetas gavo apie 5 milijonus dolerių. Mums niekas nepadeda. Mes gyvename mūsų visuomenės, mūsų tautos lėšomis; ir man čia malonu priminti, kad dabartinis ministeris pirmininkas, kalbėdamas vieną kartą su manim apie dabartinę universiteto statybą, išsitarė: "Darome, ką galime, ir darysime, ką galėsime, — neubagausime”.

     Nelengva buvo sukomplektuoti profesūrą, nes savo universiteto Lietuva jau seniai nebeturėjo. Bet štai po karo Lietuvon grįžo vienas kitas jau profesoriavęs Rusijos universitetuose, pvz. K. Būga, A. Voldemaras, chemikas J. Šimkus (pirmasis rektorius) ir kt. Buvo pakviestas vienas kitas užsienietis, iš kurių ne vienas nemažai nusipelnė Lietuvos mokslui, o kai kas ilgainiui visai sulietuvėjo, pvz. J. Eretas. Keletas jau mokslo tyrinėjimais pasireiškusių lituanistų atėjo iš Lietuvių mokslo draugijos narių tarpo, pvz. M. Biržiška, A. Janulaitis. Dėstė universitete mūsų žymieji rašytojai: Y. Krėvė, Maironis, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga. Buvo įtraukti profesūron iškilesnieji mūsų mokslo žmonės ir įvairių profesijų specialistai, pvz. teisininkai M. Römeris, P. Leonas ir A. Kriščiukaitis, ekonomistai V. Jurgutis ir A. Rimka, mūsų rašomosios kalbos pagrindinis kūrėjas J. Jablonskis, bibliografas V. Biržiška, filosofas S. Šalkauskis, medikas P. Avižonis, fizikas V. Čepinskis, zoologas T. Ivanauskas ir kiti. Jų tarpe buvo daug jau iš seniau pasireiškusių visuomeninėje veikloje, kurie į darbą, kad ir nelengvą, universitete žiūrėjo kaip į naują visuomeninę patriotinę pareigą. Vasario 16 d. akto signataras inž. S. Kairys taip pasisakė: "Kas mane 1923 m. paskatino imtis darbo universitete? Mane džiugino pats Lietuvos universiteto kūrimo faktas. Supratau, kad mūsų naujai atsikuriančioje valstybėje. .. mūsų laukia sunkiai aprėpiami dirvonai, reikalingi paruoštų specialistų darbininkų, kurių beveik neturime. . . Man neleido atsisakyti pareigos jausmas savajam kraštui. Norėjau įmanomai padėti ir mūsų jaunimui, nes jutau, kad galėsiu” (Lietuvos universitetas, 1579-1803-1922. Red. P. Čepėnas, 1972, p. 712-713). Ilgainiui universitetas išsiaugino jaunąją profesūros kartą, kuriai buvo duota galimybė pagilinti specialybės studijas užsienio universitetuose.

     Universitetas laidavo kultūrinę nepriklausomybę lietuvių tautai, taip ilgai svetimų kultūrų įtakos vergiamai. Jis (drauge su kitomis aukštosiomis mokyklomis) parengė Lietuvai daug inžinierių, gydytojų, gamtininkų, mokytojų, teisininkų, ekonomistų ir kitų akademinio išsilavinimo žmonių, be kurių pats kultūriškai ir ekonomiškai pajėgios valstybės egzistavimas nebūtų buvęs įmanomas.

     Universiteto reikšmę tautai prof. S. Šalkauskis iškilmingame Vyt. Didž. universiteto tarybos posėdyje 1940.II.16 apibūdino šiais gražiais žodžiais: "Be universiteto pagalbos tautos susipratimas negali pasiekti aukščiausio laipsnio. Mūsų liaudis garbingai apsaugojo ir mums perteikė mūsų nuostabią kalbą, pozityvius mūsų tautinio pobūdžio bruožus, mūsų būdingą tautinį meną, bet vis dėlto mūsų tauta be universitetiškai išsilavinusios, tautiškai susipratusios inteligentijos neįstengė ir negalėjo sukurti visuotinai reikšmingos tautinės civilizacijos. Tokia civilizacija nesukuriama be tautinės akademijos, turinčios ilgų ir gilių tradicijų tautos gyvenime. Taigi pilnam kultūriniam tautos išsivystymui ir klastėjimui yra reikalingas aukštojo mokslo židinys” (Židinys, 1940, nr. 2, p. 176-177).

     Lietuvai 1939 m. rudenį atgavus Vilnių ir keliantis ten įvairioms įstaigoms, susirūpinta perkelti iš Kauno ir universitetą, kurs juk ir buvo įsteigtas kaip senojo Vilniaus universiteto įpėdinis. Pradžiai buvo perkelti du fakultetai: Humanitarinių mokslų ir Teisių. Lietuviškasis Vilniaus universitetas su tais dviem fakultetais pradėjo darbą 1940 m. sausio mėn. Rektorium buvo išrinktas M. Biržiška, buvęs ilgametis Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkas. Vėliau nukėlus Vilniun Matematikos-gamtos mokslų fakultetą, o Teisių fakultetą padalinus į Teisių ir Ekonomikos fakultetus, Vilniaus universitetas 1940 m. rudens semestrą pradėjo jau su keturiais fakultetais. 1942 m. prisidėjo dar du fakultetai: Medicinos ir Miškų mokslo. Tuo būdu Lietuva turėjo tada du universitetus: Vilniuje su šešiais fakultetais ir Kaune su penkiais (teologijos, filosofijos, medicinos, statybos ir technologijos). 1943 m. keršydami už nepasisekimą suorganizuoti lietuvių legioną, vokiečiai uždarė universitetus. Tačiau jie, kiek jau buvo galima, tęsė darbą: vykdė egzaminus, išdavinėjo diplomus, o kai kur ir paskaitos buvo skaitomos.

     Po karo Kauno universitetas buvo 1950 m. pertvarkytas į Politechnikos ir Medicinos institutus. Vilniaus universitetas 1955 m. pavadintas V. Kapsuko universitetu. Tiek pats universiteto vardas, tiek jį suvaržiusi ideologija svetimi mums, išaugusiems nepriklausomos Lietuvos tradicijose. O vis dėlto universitete, ypač jo studentijoje, neišblėso lietuviškoji dvasia. Toji pati dvasia, kurią prieš pusantro šimto metų Vilniaus studentas Simanas Stanevičius savo giesmėje skelbė su nesvyruojančiu įsitikinimu: "Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko”. Tai palaiko mumyse šviesias ateities viltis.