JONAS MIŠKINIS

     Šiais 1979 metais spalio 30 d. sukako 130 metų nuo kun. Jono Pabrėžos mirties. Jis buvo gimęs 1771 m. sausio 15 d., mirė 1849 m. spalio 30 d.

     Ši sukaktis lietuviams prisimintina ir brangi tuo, kad J. Pabrėža pirmasis pradėjo lietuvių kalba rašyti mokslinius botanikos veikalus. Jis buvo pirmasis botanikos floristas, padėjęs pagrindus tolimesniam vystymuisi Lietuvoje. Jis daug dirbo ir rašė, rūpinosi lietuvių kultūra tokiu metu, kai nebuvo galimybių spausdinti lietuviškos knygos, o skaitytojų tebuvo nedaug.

GYVENIMO VINGIAI

     Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Skuodo valsčiuje, buvo gan susipratę valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 m. įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 m. baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Vilniaus universitetą, kuris tuomet vadinosi Vyriausiąja Lietuvos Kunigaikštystės mokykla. Ten jis dvejus metus mokėsi medicinos. Be to, klausė ir kitų dalykų: botanikos, istorijos, chemijos.

     Botanikos paskaitas klausė pas prof. F. Špicnagelį, kuris, būdamas gydytojas, plačiai pasakodavo apie vaistinguosius augalus ir tuo būdu puikiai nuteikdavo savo auditorijos klausytojus taikomajai botanikai. Jis vadovavo ir augalų apibūdinimo pratimams. Jurgis Pabrėža čia turėjo progos matyti, kaip apibūdinamos augalų gentys ir rūšys. Tačiau, studijuodamas Vilniuje, augalų pažinimo pilnai neįsisąmonino, nes vėliau tarp kitko rašė, kad, savarankiškai dirbdamas Žemaitijoje, daug vargo turėjęs, augalus apibūdindamas be vadovo, neturėdamas specialios literatūros.

     Tuo metu kaip tik kilo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Jo numalšinimą lydėjo žiaurios represijos ir sutrikimai kultūriniame lietuvių gyvenime, kurie net sutrukdė Jurgiui Pabrėžai baigti studijas Vilniaus universitete.

KUNIGAS

     1794 metais jis paliko Vilnių ir rugpjūčio 1 d. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią 1796 m. baigė, buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru Šiluvoje, o 1798 m. buvo paskirtas klebonu Raudėnuose. Tačiau klebonavo tik dvejus metus ir iš čia nukeltas į Tverus vikaru, vėliau į Plungę. Iš dažno vietos kilnojimo galima spręsti, kad dvasinė vyresnybė J. Pabrėžos nemėgo.

     Jis gyveno labai kukliai, asketiškai. Keldavosi trečią - ketvirtą valandą ryto, daug skaitydavo, rašydavo pamokslus, lankydavo ligonius. Valgė tik du kartus per dieną, vengė bet kokių pramogų, prastai vilkėjo, nedalyvaudavo pokyliuose, negėrė svaigalų, nelošė kortomis...

     Matydamas sunkų baudžiauninkų gyvenimą, ypač jų kančias ir vargą susirgus, J. Pabrėža jiems padėdavo, gydydamas žmones vaistažolėmis. Tačiau reikėjo gilinti žinias ir išmokti gerai pažinti augalus. Todėl jis uoliai ėmėsi skaityti medicininę literatūrą, mokėsi botanikos. Važinėdamas po įvairias Žemaitijos vietas, jis rinko ir aprašinėjo augalus, sudarinėjo herbariumą (džiovintų augalų rinkinius). Be to, rašė knygas, ypač medicinos klausimais.

     Vikaro pareigos atimdavo daug laiko ir sveikatos, tai jis kreipėsi į Kartenos kleboną Nagurskį, prašydamas perkelti į altariją. Tas sutiko jį priimti, jei jis savo lėšomis įsirengs būtą. Ir štai nuo 1807 metų J. Pabrėža jau Kartenos altaristas. Čia jis jau galėjo daugiau atsidėti mokslui. 1814 m. parašė stambų 246 puslapių veikalą "Kai kurių augalų gydomasis veikimas ir tų augalų vartojimo būdas įvairių ligų atveju”. Šiame veikale aprašyti 234 vaistiniai augalai ir nurodyta, kokias jų dalis ir kaip naudoti vaistams.

VIENUOLIS IR MOKYTOJAS

     1816 m. J. Pabrėža, ieškodamas dar ramesnės vietos darbui, įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Priimdamas vienuolio abitą, gavo Abroziejaus vardą. Čia padaręs įžadus, paskirtas pranciškonų mokyklos lotynų kalbos, gamtos ir geografijos mokytoju. Su dideliu pamėgimu perteikdavo mokiniams botanikos žinias, vesdavo juos į ekskursijas po miškus, pievas, laukus, rodydavo mokiniams įvairius augalus ir kartu sudarinėjo herbariumą (surinko per 800 augalų rūšių). Prie vienuolyno buvo įrengęs įvairių gėlių ir naudingų augalų sodelį, tam reikalui sėklų gaudamas iš Vilniaus universiteto botanikos sodo. Mokiniams padedant, pats tą sodelį prižiūrėdavo. Mokytojavo iki 1821 metų.

     Surinkęs daug medžiagos apie Žemaitijos augalus, kun. J. Amroziejus Pabrėža ryžosi rašyti lietuvių kalba botanikos veikalą. Tai buvo sunkus darbas, nes pačiam reikėjo sukurti botaninę terminologiją lietuvių kalba, parinkti tinkamus augalų vardus. Jis rašė žemaičių tarme, naudodamas lenkišką abėcėlę ir savą rašybą. Stambiausias jo veikalas pavadintas "Taislius auguminis, kuriame talpinas augimės, lig šiol rastosios taip mūsiškės, kaip nekurios svetšalės”. To veikalo apimtis 1040 puslapių. Augalų vardai jame pateikti lotyniškai, žemaitiškai, o kai kurie net prūsiškai ir latviškai.

     Kun. J. A. Pabrėža rūpinosi ir rašė daugiausia žmonių buitiniais reikalais. Jo rankraščiuose žymią dalį užima medicinos tematika, bet yra ir pamokymų kaip baldus dažyti ir meniškai įrišti knygas. Tačiau didžiausios pagarbos savo krašto žmonių tarpe jis yra susilaukęs kaip žmonių gydytojas, nemokamai teikęs pagalbą.

     Atrodo, kad jis buvo vienas iš tų kultūros švietimo darbuotojų, kuris nemokėjo ir nesistengė lenkti prieš didžiūnus galvos, bet dirbo pagal savo sąžinę ir nebijojo kylančios perkūnijos.

     Aplamai J. A. Pabrėža savo indėliu bundančios Lietuvos kultūrai yra artimas istorikui S. Daukantui. Skirtumas tas, kad S. Daukantas, gyvendamas ir dirbdamas Petrapilyje, didžiumą savo raštų sugebėjo išspausdinti, o kun. J. A. Pabrėža, gyvendamas Žemaitijoje, neturėjo laimės spaudoje paskelbti savo vertingų darbų, kurie pasiliko tik rankraščiuose. Tačiau jis pagarsėjo kaip geras pamokslininkas, mokytojas, gyvu žodžiu švietęs žemaičius.