Spausdinti

JUOZAS PETRAITIS

     Kristus, paleidęs apaštalus į pasaulį, neviliojo jų jokiomis gražiomis iliuzijomis ir pažadais, bet aiškiai juos perspėjo, kas jų laukia: "Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios” (Jn 15,20). Tas įspėjimas galioja ne vien tik pirmiesiems apaštalams, kurie, išskiriant šv. Joną, visi mirė kankinių mirtimi, bet ir visiems visų laikų Kristaus sekėjams, krikščioniškos idėjos skelbėjams ir jos vykdytojams.

     Antra vertus, Kristus nepalieka savo Bažnyčios netikrai ir abejojančiai ateičiai, bet užtikrina, kad jos ir pragaro vartai nenugalės.

     Ar pragaro vartai jau atsidarė visu savo platumu kovai su Kristaus Bažnyčia? Mūsų akimis žiūrint, atrodytų, kad taip, nes kova už žmogaus sielą vyksta pasauliniu mastu, nors būdai ir priemonės Vakarų ir Rytų pasaulyje skiriasi. Vakarų pasaulis, paskendęs technologijos sukurtoje prabangoje, norėdamas atsipalaiduoti nuo jį varžančių Dešimties Dievo įsakymų, meta šūkį “Dievas yra miręs”. Reiškia, ir Jo įsakymai nebegalioja. Rytų, t.y. komunistinis pasaulis, pasinaudodamas visa valstybine galia, bando Dievą numarinti prievartos keliu.

     Palikdami nuošaliai Vakarus, pažvelkime į prievartos keliu vykdomą žmogaus dvasinį formavimą, arba geriau sakant — deformavimą "plačioje tėvynėje”, o ypač jos mažoje dalelėje, kurią mes vadiname "didvyrių žeme”. Teisingesnis jos vardas yra "didvyrių, kankinių ir šventųjų žemė”, nes tie, kurie tai prievartai nepasiduoda, yra ne tik didvyriai, bet tampa kankiniais ir tam tikromis sąlygomis — šventaisiais.

     Visiems yra aišku, kad komunistinė sistema yra pagrįsta tik jėga ir prievarta, tad įrodinėti, kad komunistinėje imperijoje vyksta religinis persekiojimas, būtų tik neužtarnautos garbės atidavimas jos vadams, kurie visais propagandos trimitais skelbia, kad pas juos esą visiška ir visiems sąžinės laisvė. Teisinga — kiekvienas turi laisvę garbinti Dievą, bet tik taip, kad tik vienas Dievas tai tegirdėtų. Kitaip — būsi fiziškai sunaikintas, jei nepasiduosi ateistinio perauklėjimo procesui.

     Čia ir kyla mums klausimas — kodėl? Kodėl religija komunistinėje santvarkoje yra baisus kriminalas, su kuriuo kovojama visomis valstybės galioje esančiomis priemonėmis? Kodėl išlieta tiek daug rašalo, o dar daugiau kraujo sunaikinimui tikėjimo Dievu, antgamtiškumu ir amžinybe?

     Į tai atsako patys komunizmo tėvai — Marksas, Engelsas, Leninas ir jų ainiai. Pažiūrėkime, ką sako Leninas apie religiją: "Marksizmas visada žiūrėjo į visas moderniąsias religijas ir bažnyčias bei religines organizacijas kaip į buržuazinės reakcijos įrankį, tarnaujantį apgynimui išnaudojimo ir apsvaiginimo darbo klasės”. Todėl jis toliau sako: "Bet kuri religinė idėja, bet kuri idėja apie Dievą, netgi flirtavimas su Dievo idėja, yra neapsakoma niekšybė, niekšybė pavojingiausios ir biauriausios rūšies... milijonai nuodėmių, nešvariausių darbų ir smurto veiksmų... yra daug mažiau pavojingi, negu švelni, dvasinė idėja apie Dievą, įvilkta į puošniausius "ideologinius” rūbus. .. Bet koks gynimas ar pateisinimas Dievo idėjos, kad ir labiausiai nušlifuota forma, kad ir su geriausiomis intencijomis, yra pateisinimas reakcijos”.

     Rodos, aiškiau pasisakyti ir nebūtų galima. Tad laimėję revoliuciją, komunistai tuoj pat ėmėsi naikinti religiją. Pirmoj eilėj viešajame gyvenime įstatymdavystės keliu. Tam tikslui jau 1918 metais jie:

     1.    atskyrė bažnyčią nuo valstybės, bet valstybės neatskyrė nuo bažnyčios, įvesdami vadinamąją kulto ministeriją, kuri tvarko visus religinius reikalus;

     2.    paskelbė sąžinės laisvę pavieniams asmenims, bet ne komunistų partijos nariams, ypač pabrėžiant teises ateistams, bet ne tikintiesiems;

     3.    atskyrė mokyklas nuo bažnyčių ir padarė kriminaliniu nusikaltimu mokyti vaikus religijos, kad ir bažnyčioje;

     4.    paskelbė, kad religija yra visai privatus reikalas, kuris neprivalo kliudyti kitų žmonių teisėms ar prievolėms. (Vadinas, bažnytinė procesija kliudytų eismui);

     5.    uždraudė imti pinigus iš tikinčiųjų, išskiriant savanoriškas aukas, kurių valdžia, be abejo, negali sukontroliuoti;

     6.    suvalstybino visą religinių institucijų nuosavybę, bet, pagal politinių autoritetų nuožiūrą, bažnyčios pastatus išnuomoja parapijoms.

     Tie bendrieji bruožai Stalino buvo papildyti 1928 metais. Pagal naujuosius potvarkius, visos religinės organizacijos, pvz. parapijos, privalo registruotis valdiškose įstaigose, joms pristatant 20-ties iniciatorių parašus. Iš čia rusiška "dvadcatka”, o mūsiškė "dvidešimtuke”. Tos valstybinės įstaigos turi teisę nušalinti iš vadovaujančių postų joms nepriimtinus asmenis. Vaikai ligi 18 metų neprivalo dalyvauti bet kurioj religinės oragnizacijos veikloj. Religinės organizacijos neprivalo veikti bet kurioje socialinėje, kultūrinėje ar labdaringoje srityje. Religiniai pareigūnai savo veikloje apribojami tik ta geografine vietove, kurioje toji organizacija yra. Kitaip sakant, tu esi kunigas tik savo bažnyčioje.

     Tokiais ir panašiais potvarkiais valstybiniai įstatymai pasidarė religinio persekiojimo įrankiu, įvelkant tai į teisines formas. Todėl niekur nerasime oficialiai, kad komunistinėj imperijoj kas nors būtų nubaustas už religiją, bet už tai, kad nusidėjo tokiam ir tokiam įstatymų paragrafui.

     Rusų pravoslavų bažnyčia buvo pirmoji auka. Caro laikais būdama valstybinė religija ir centralizuota pačioje Rusijoje, lengvai buvo pajungta komunistiniams tikslams, paskyrus į jos vadovaujančius postus valdžios aparatui pritariančius dvasiškius.

     Katalikų Bažnyčios problema sovietams atsirado tik po II karo, jiems užėmus katalikiškus kraštus, kaip Lietuvą, Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją ir p. Lietuva, paskutinysis katalikiškas nykštukas ties bedievišku sovietų milžinu, savo nepriklausomybės laikais turėjo gerai suorganizuotą bažnytinę santvarką su vyskupijomis, parapijomis, kunigų seminarijomis, vienuolynais bei pasauliečių religinėmis organizacijomis. Nežiūrint, kad Katalikų Bažnyčia buvo ir yra netautinė organizacija, Lietuvoje ilgainiui ji įgavo tautinės religijos pobūdį, bet nebuvo valstybinė religija. Tautybė ir religija ėjo ranka rankon kovoje su pravoslaviška caro Rusija, o dabar tą pačią kovą drauge tebetęsia prieš ateistinę Rusiją.

     Sovietai Katalikų Bažnyčią traktuoja lygiai taip pat, kaip ir kitas svarbiąsias pasaulines valstybes, todėl kovoje su ja jie naudoja savo užsienio politikos išbandytą strategiją, būtent infiltraciją iš vidaus, terorą iš šalies ir diplomatinius santykius su Vatikanu.

     Radę stiprią Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, komunistai to pakęsti negalėjo, bet iš karto į atvirą kovą išeiti nedrįso. Pradėjo palaipsniui ir planingai. Pirmasis jų tikslas buvo atskirti Lietuvą nuo Romos. Vyskupai buvo jų pirmasis taikinys. Pirmosiomis aukomis tapo arkivyskupas M. Reinys, žuvęs Gulago archipelage, t.y. Sibiro katorgoje, vyskupas Borisevičius sušaudytas Vilniuje, kaip koks piktadarys, vysk. Ramanauskas ir vysk. T. Matulionis, trimis atvejais kalintas ir kankintas. Jis ligi pat galo laikėsi didvyriškai: "Jūs manęs neįbauginsit, — sakydavo jis savo kankintojams, — aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų”.

     1947 metais Lietuvoje bebuvo likęs tik vienas Panevėžio vyskupas K. Paltarokas. Mūsų vyskupus į Gulago archipelagą ar į amžinybę pasekė apie trečdalis visų mūsų kunigų. O vis dėlto Bažnyčios nugarkaulis nebuvo palaužtas pirmųjų amžių krikščionių dvasios dėka mūsų Lietuvoje.

     Sunaikinę Bažnyčios vadus, komunistai ėmė slopinti ją iš vidaus, planuodami tolimai ateičiai. Įvairiais potvarkiais bei suvaržymais kunigai atskiriami nuo savo parapijiečių ir jaunimo, uždraudus jiems bet kokią religinę veiklą už bažnyčios pastato ribų ir drauge varant šlykščiausią kunigo asmens sunaikinimo propagandą, neleidžiant jiems viešai pasiaiškinti.

     Dvasiškijos išmarinimui uždaroma visos kunigų seminarijos, paliekant tik vieną Kaune, o klierikų skaičius apribojamas taip, kad į kelių mirusiųjų kunigų vietą tepašventinamas tik vienas. Neužtenka to. Kandidatai į klierikus turi pereiti valdišką komunistinį skryningą, kuris turi dvejopą tikslą: 1) neprileisti prie altoriaus tikro pašaukimo ir 2) į seminariją ir tuo pačiu į kunigų kolegiją infiltruoti savuosius agentus. Tai yra velniškas planas sukelti masėse nenepasitikėjimą kunigu, įtariant jį esant NKVD tarnyboje. O vis dėlto tikrų pašaukimų yra daugiau, negu leistų vietų seminarijoje. Ar negrįžtame į tuos istorinius laikus, kada krikščionių kraujas buvo jų sėkla?

     Lietuvoje kartojasi Dovydo ir Galijoto istorija. Prieš komunistinį šarvuotą milžiną išeina kovon eilinis beginklis lietuvis. Jis kovoja viešai ir slaptai. Pogrindžio spauda ir vieši protestai — tai svarbiausias ginklas jo rankoje. Pirmose pogrindžio spaudos gretose atsistoja "Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika”, jau plačiai pasklidusi visame pasaulyje. Didžiausiam okupanto apmaudui, ji eina jau aštuntuosius metus. Ji sąžiningai registruoja visus faktus apie religinį persekiojimą, su datomis, vardais ir pavardėmis bei vietovėmis. Čia mes randame dvasios milžinų, drąsuolių, kalinių ir kankinių vardus, o taip pat ir vardus tų, kurie palūžo dvasia arba pardavė savo pirmgimystės teisę už sriubos lėkštę. Visa tai paliekama istorijai.

     Be "Kronikos” yra ir kitų pogrindžio leidinių, kovojančių už tautos ir religijos laisvę. Visi pogrindžio spaudos darbuotojai kiekvieną minutę gyvena pavojaus šešėlyje. Savaime aišku, aukų yra ir bus, bet vienam kariui kritus, į jo vietą stoja kitas.

     Tad menka būtų to lietuvio knygų lentyna, jei joje nebūtų "Kronikos”, lietuvio kataliko krauju spausdinamos.

     Ne mažesnės drąsos ir pasiaukojimo reikalauja asmeniškas ir viešas pasipriešinimas smurtui ir neteisybei. Nuo 1969 metų dienos šviesą išvydo vieši protestai — žodžiu ir raštu, su parašais ir adresais, siunčiami net patiems aukščiausiems Sov. S-gos pareigūnams, jų tarpe Brežnevui, tarptautinėms organizacijoms, kaip UNO, nekalbant jau apie vietinės valdžios pareigūnus ar NKVD vadus. Jau vien prašymas leidimo parapijai veikti išstato pavojun tą dvidešimtukę, kuri pasirašo ant prašymo. O kur šimtai ir tūkstančiai protesto ar skundo parašų, kursuojančių po visą pasaulį! Pas mus pasirašyti po kokia nors peticija ar protestu reiškia tik parašų skaičių, o ten — tavo parašas yra nemokamas bilietas į kalėjimą, Sibirą ar nemokamas gydymas psichiatrinėj ligoninėj. Dar didesnė rizika yra pavieniams asmenims, kurie asmeniškai, savo vardu reiškia protestus ar skundus, žinodami, kad jie bus traktuojami kaip raupsuoti ir kaipo tokie "gydomi”.

     Komunistinis teroras mūsų krašte atskiria pelus nuo grūdų ir vaikus nuo vyrų. Beviltiška, 10 metų trukusi mūsų "miškų brolių” kova su okupantu tai paliudija. Ne paslaptis, kad ir daugelis mūsų jaunesnių kunigų nuėjo į partizanus, nors pati bažnytinė vyriausybė ir laikėsi neutraliai. Mūsų vyskupai, nepasiduodami dideliam sovietų spaudimui, atsisakė pasmerkti mūsų partizanus ir raginti juos pasiduoti. Tai buvo tylus mūsų dvasiškos vyriausybės pritarimas tautos kovai už laisvę ir Dievą.

     Šalia infiltravimo ir teroro priemonių, Sov. S-ga gana sėkmingai panaudoja ir diplomatines priemones. Kur ji nepasiekia savo tikslų formaliomis sutartimis, kurių ji pati nesilaiko, ten jai į pagalbą ateina vadinamoji "detantės” politika. Pats žodis, mūsiškai ištariant "detante”, reiškia įtemptų tarpvalstybiniu santykių atleidimą, bet mūsų laikų praktikoje jis įgavo pataikavimo raudoniesiems prasmę. Su apgailestavimu turime konstatuoti, kad ir Vatikanas, paskutiniųjų dviejų popiežių valdomas, neišvengė to pavojaus. Kai sovietai trimitavo pasauliui apie jų ministerių ir aukštų pareigūnų vizitus pas popiežių, tuo siekdami sudaryti vaizdą, kad pas juos religiniai reikalai tvarkoje, Vatikanas buvo priverstas tylėti, kas tuose "priėmimuose” buvo kalbama.

     Be abejo, ši "detantės” politika palietė ir mūsų kraštą. Atrodo, kad buvo gauta ir daryta nuolaidų. Gautos nuolaidos, žinoma, yra tik formalios, bet ne realios. Pvz. Lietuvos bažnytinei vyriausybei buvo leista palaikyti ryšius su Roma, religiniai reikalai esą tvarkomi pagal Vatikano direktyvas, popiežius formaliai skiria vyskupus, bet tie paskyrimai iš anksto turi būti priimtini sovietiškai valdžiai, t.y. komunistų partijai. Be to, buvo gautas leidimas nedideliu kiekiu išspausdinti religinės literatūros, daugiausia kunigų reikalams ar maldaknygių, ir kaip žinome, lietuvių delegacijai buvo leista dalyvauti II Vatikano suvažiavime.

     Tai ir viskas. Už tas mažas ir abejotinos vertės "malones” Vatikanas prarado galimybę pagelbėti moraliai Katalikų Bažnyčiai Sov. S-goje, viešai skelbiant tikrąją Bažnyčios padėtį ir tas priemones bei priespaudą, kuri yra taikoma Bažnyčiai sunaikinti. Be to, Vatikanas turi priimti sovietų siūlomus kandidatus į vietinę bažnyčios vyriausybę, kaip vyskupus, administratorius ar p. ir tuo būdu į Bažnyčią infiltruojama sovietams paklusnūs dvasiški vadai. Lietuvos katalikai tuo yra labai susirūpinę ir kelia klausimą, ar tokie sovietų rekomenduoti asmenys tikrai atstovauja Lietuvos Katalikų Bažnyčios interesams. Kylys tarp dvasiškijos ir tikinčiųjų vis giliau kalamas.

     Katakombų bažnyčia ir jos nariai laisvame pasaulyje tokiai diplomatijai nepritaria. Ką laimėjo Vengrijos katalikai, pašalinus kardinolą Mindszenty iš Vengrijos primato? Atsisėdus į Šv. Petro sostą lenkui, pačiam asmeniškai pažįstančiam komunizmą, rusai susirūpino. Negaišdami laiko, jie ne per seniausiai buvo pasiuntę savo veteraną -diplomatą, užsienių reikalų ministerį Gromyko pas dabartinį popiežių Joną Paulių II. Kokiu reikalu, mes galime tik spėlioti. Greičiausiai išsiderėti, kad toji "detantės” politika ir toliau būtų tęsiama. Ateitis parodys, kiek tai jam pasisekė, bet mes turime pagrindo tikėti, kad Vatikanas pradės naują erą savo santykiuose su Sov. S-ga. Nors tai mums nieko iš esmės nepadėtų, bet žinosime, kad nesame vieni ir yra kas už mus kalba ir kad Katakombų Bažnyčia turi vadą.

     Mūsų tauta veda žūtbūtinę kovą visais frontais. Tautos dvasia atsistoja prieš fizinę galybę. Nelygi kova išugdo dvasinius milžinus, kurių nepalaužia jokie grasinimai, viliojimai, kalėjimai. Į vieno žuvusio vietą stoja kiti, žinodami, kad ir jie paseks savo pirmtakų pėdomis į kankinių karalystę. Ar jų auka veltui? Pažiūrėkime — nekrikštytų Lietuvoje beveik nėra. Pirmąją Komuniją priima dauguma. Laidojimas be kunigo — retas. Mokyklinio amžiaus vaikai daugiausia religingi. Teismuose kaltinamieji tampa savo bedieviškų teisėjų kaltintojais. Tikintieji pakelia didžiausius mokesčius už savo bažnyčias. Viešai ir slaptai, žodžiu ir raštu kovojama už religinę laisvę. Einama į kalėjimus už tikėjimą. Taigi ar jų auka veltui?

     Pragaro vartai plačiai atviri. Sov. S-ga ginkluoja šėtono armiją moderniausiais techniškais ir psichologiniais ginklais. Mūsų tėvynė Lietuva yra viena iš tų kovos lauky, kurią Dievas parinko ugnimi nuskaidrinti tikėjimą. Ne vienas iš tų kovotojų užsitarnaus didvyrio ar šventojo aureolę. Ateis laikas, kada prie jų palaikų ir per jų užtarimą, mes suklupę prašysime Dangaus malonės savo tamsiose valandose. Bet šiandien jie yra tokie pat žmonės, kaip ir mes, nors su stipria dvasia, bet trapiu kūnu. Todėl mes čia, saugioje užfrontėje, taip pat turime dalyvauti toje kovoje, pagal savo sąžinę ir išgales. Ištieskime jiems savo pagalbos ranką! Paguoskime mūsų tautos kankinius savo laiškais, drąsiais protestais bombarduokime jų kankintojus ir dosnia ranka paremkime jų kovą, kuri iš mūsų nereikalauja kraujo, bet tik piniginės aukos.

     Lietuva, savo sūnų ir dukterų kančios kaina, rašo sau garbingą lapą į Visuotinės Katalikų Bažnyčios istoriją.