A. SAULAITIS, S.J.

     Iš motinos rankos ant duktės karsto duobėn byra gintaro gabalėliai. Negaila jai visos pintinėlės, kai širdis tokia sunki. Ir šventinta žemė kitaip šventesnė, suartinta su ta, kurioje pagimdyta ir auginta. Tu, Viešpatie, geriausiai pažįsti žmogaus širdį — įmesk savo šviesos žiburėlį motinos širdin, kaip tuos gintaro gabalėlius.

*

     Užmigo žemė, rašė Maironis, laidodamas savo draugą. Sniego sluoksniu apdengti kapai tokie ramūs, Viešpatie. Po ja žemė ilsisi naujam pavasariui, kaip čia nuvargęs žmogus prisikėlimui su Kristumi.

*

     Kodėl, Viešpatie, tėvo žingsniai pagreitėja kapų puošimo dieną, kai priartėja prie sūnaus paminklo? Ne meniško akmens grožis jį traukia, nei tas neišdildomas skausmas ar tuštuma, bet ta meilė saviškiams, kuri pražydi, kai mūsų mylimieji Tavo glėbyje.

*

     Žmona, motina su vaikais stovi prie tėvo karsto, susiėmę rankomis ir už pečių, priglaudę veidus prie vienas kito ir prie Tavęs, kuris tėvo pasėtą meilę ir švelnumą, gerą širdį ir rūpestį kitais auginsi savo paslaptingu būdu.

*

     Nors šalta ir drėgna, taip labai nejaučiame lietaus dažnėjančių lašų, kai lankome kapus. Ne tik ta tyli viltinga ramybė, bet nežūstančių vertybių Dvasia gyvenimo smulkmenas suprasmina giliai viduje.

*

     Dar daug ko nesuprantu, Viešpatie, kai stovime ant mirties tikrovės slenksčio. Bet viena jau Tu išmokei — apie meilę ir atramą be žodžių.

Algirdo Grigaičio nuotrauka

     Nežinau, kodėl, Viešpatie, bažnyčioje pamokslo žodžiai taip tuščiai skamba. Ar tie sakiniai tiek daug kartoti, kad prilygsta oro pranešimui žiemą? Ar nuliūdusius Kristaus vardu paguosdama Bažnyčia turi asmeniškai nuo sakyklos nulipti į mūsų tarpą taip šiltai ir ramiai, kaip Tu esi mūsų tarpe dieną naktį.

*

     Šalia našlaičio stovi draugas, tiesus ir lieknas, kaip jis. Ne gyvenimo patirtis ar gilūs filosofijos mokslai jų artumo pagrindas, Viešpatie. Gal tik tos valandėlės kartu mokykloje, žaidime, stovykloje ar sueigoje, kuriose mus ruošei vienas kitą palaikyti.

*

     Tik dabar supratome, Viešpatie, tylų esminį veikimą, kurio nesimato posėdyje, protokole, spaudos korespondencijoje ar pagyrimo žodyje, kai niekur nesireiškusio šeimos tėvo palydoje tiek daug jaunų žmonių.

*

     Kaip žmonija per šimtmečius gali atlaikyti tiek skausmo, Viešpatie, ir dar gyventi? Artimieji lyg linksta prie poilsio duobės, tėvų veidai liūdesiu išraižyti, sesutės akys ašaromis blizga. Laikas išgydo visas žaizdas, sako žmonės asmeniui, kurio širdis suvirpa dešimtmečius po artimojo mirties.

*

     Kodėl dabar, kodėl dabar, Viešpatie, pašauki pas save? Ar negalėjai palaukti, kol mes pasiruošim? Ar Tau negaila mūsų? O gal Tau, Viešpatie, laikas yra neribota dabartis ir Tavo išmintis neišsemiama, Tavo meilė gilesnė už liūdesį ir kilnesnė už džiaugsmą?

•    Kinijos sostinėje Pekine per Velykas įvyko iškilmingos pamaldos vienintelėje ten esančioje katalikų bažnyčioje. Apie pamaldas paskelbė ir valdžios žinių agentūra, pažymėdama, kad jose dalyvavo užsieniečiai ir kinai katalikai.

•    Vatikano Krikščionių Vienybės sekretoriato pirmininkas kard. Willebrands buvo nuvykęs į Gruziją ir ten su stačiatikių patriarchu tarėsi apie katalikų ir stačiatikių santykių vystymąsi. Kardinolas dalyvavo ir stačiatikių pamaldose.