Birutė Boreišienė
Labai dažnai ne tik literatūroje, bet ir gyvenime ją ir jį vadiname partneriais, o jų sąjungą — lygiateisių partnerių sąjunga. Anksčiau juos abu gražiai vadindavome žmona ir vyru, o jų sąjungą — santuoka, vedybomis. Visa tai skambėdavo taip šiltai, taip tvirtai neišardomai ir tikrai. Darosi šalta ir nejauku, kai kalbame apie partnerius.
Žmona ir vyras. Du. Šeima. Atsirado trečias, ketvirtas... (Norėčiau čia pakalbėti apie tėvų auklėjamąjį poveikį vaikui). Atėjo naujieji žmogeliukai į tą pasaulį be jokios gyvenimiškos patirties, į tokį, kokį jiems sukūrė du — žmona ir vyras, — dabar jau tapę mama ir tėčiu. Ir toje sąjungoje atsirado ne trečias partneris, o kūdikis, vaikas, jaunuolis, vėliau ir suaugęs žmogus, pasisavinęs pirmiausia visus savo tėvų bruožus (tiek teigiamus, tiek neigiamus), jų gyvenimo būdą, papročius, polinkius, tik viską sumaišęs su jį supančia aplinka. Ir štai, mano mielas, išsirink tai, kas geriausia ir priimtiniausia, tik, žinoma, ne tau, o mums, suaugusiems, žiūrintiems į tave kaip į mūsų neįgyvendintų svajonių, vilčių įsikūnijimą, į mūsų gyvenimo tęsinį. .. Gerai, jei šeimoje viskas gerai. O jeigu?... Kaip baisu, kai mūsų svajonė buvo bet kokiomis sąlygomis praturtėti, o mes to nepasiekėme, arba noras iškilti aukščiau už kitus — o mes ir mirsime eiliniais tarnautojais. . . Štai ir "kalame” savo vaikams: "Tu būk toks... daryk taip... nebūk žioplys...” O kai vieną kartą mūsų "namų genijus” atsistoja visa galva aukščiau už tėvus, jis nuo savo aukštumos nebemato ir tėvų. .. Lazda atsisuka kitu galu. Kaip baisu, kai į tokį pasaulį ateina vaikas! Yra visokių šeimų, yra visokių vaikų!
Man visada šiurpu klausytis, kai tėvai neviltyje sako: "Ir į ką jis atsigimė?” Tikriausiai į mus, nes ne kas kitas, o mes suaugusieji, sukūrėme jam tokį pasaulį, kurį jis pirmiausia pažino, jis — tas bejėgis, be-spurdantis kūdikėlis, savo didelėmis, iš nuostabos išplėstomis akytėmis nuolat besekiojantis mamą ir tėtį.
Mama nusišypso — kūdikis taip pat!
Tėtis besijuokdamas mėto jį aukštyn — vaikutis krykštauja.
Mama pravirko — kūdikis patempė lūputę. ..
Taip ir žvalgosi kūdikis po pasaulį, pirmiausia matydamas tik savus namus, o paskui išeidamas jau į kiemą pas kitus vaikus, kurie analogiškai ateina ten iš savo namų...
— Tu niekam neduok saldainio... žaisliuko. .. pyragėlio...
— Jei tave kas užkabins — nelauk iš mūsų pagalbos. Duok kuo pakliūva.
— Nežaisk. .. Nedraugauk... Nesišnekėk... Nenusileisk... Neik...
Kiek neiginių! O vaikas mato, kad kiti ir draugauja, ir žaidžia, ir viskuo pasidalina — ir jiems kartu taip linksma.
Ir štai toks atsiskyrėlis vienas žiūri i kitus su pavydu, ir jo mažoje širdelėje kyla klausimas — kodėl aniems galima, o jam ne... Aha!
Nežaisk, nes gali sulaužyti žaislus...
Nesišnekėk, nes anie kalba nekultūringai. ..
Neduok, nes viskas kainuoja. ..
Neik, nes ištepsi drabužius, o jie nauji ir brangūs. ..
Taip diena po dienos, kol pagaliau, dar tėvams gyviems tebesant, vaikai jau dalinasi jų užgyventą turtą. .. Tad iš kur atsiranda tokie vaikai? Aš kažkodėl vis prisimenu tokį liūdną epizodą, kai keturmetė mergytė didžiavosi savo mama, kuri iš siuvyklos parsinešė matuoklę ir nenunešė atgal. O kai mergytė iš darželio parsinešė žaisliukų, kurių auklėtoja greit pasigedo ir paprašė grąžinti darželiui, mama vos neužmušė savo dukrytės, kad ši tokią gėdą užtraukė namams. O ką reikėjo mušti? Argi dukrą?
Pamažu vaikas ima mąstyti, spręsti, lyginti. Jis išeina iš namų ir bendrauja su kitais. Girdi ir mato. Ir ima protestuoti...
Niekad nepamiršiu, kai mūsų kiemo gražuolė mergytė, išpuošta importiniais nailonais ir kaspinais, visų kiemo vaikų nuostabai ir džiaugsmui, išsivoliojo purve, pergalingai atsistojo prieš savo buto langus, kad mama galėtų ją pamatyti tokią... O po to nubėgo žaisti su vaikais. Mergytė taip išreiškė savo protestą!
Ar mes visada susimąstome, kodėl vaikas protestuoja? Kodėl prieštarauja ir elgiasi ne taip, kaip mes norime?
Mama maitina kūdikį košyte. Jis jau sotus, o mama kiša. Vaikutis purškia košytę jai į veidą, o mama juokiasi, bet ir vėl kiša šaukštelį po šaukštelio. Vaikas ima verkti, mama pakelia toną. Konfliktas. O vaikas nesupranta, kuo jis nusikalto, jei jau privalgę ir sotus! Mes gi apie tai nepagalvojame, o darome tai, kas mums labiau patinka. Neseniai grįždama važiavau autobusu. Mano kaimynė buvo mama su kokiu ketverių metų berniuku, kurie visą kelią draugiškai šnekučiavosi. Ir kokių tik klausimų jai neuždavė vaikutis! Mama ramiausiai jam aiškino, klausinėjo, klausėsi, svarbiausia — klausėsi, ką jis šneka. Vaikas tokį ilgą kelią buvo ramus, šnekus — daug pamatė ir daug sužinojo... Ir ne iš bet ko sužinojo, o iš savo mamos!
Prisimenu ir kitą atvejį, kai mergytė gavo mušti už tai, kad vis klausinėjo ir klau sinėjo, tuo trukdydama mamai gulėti paplūdimy.
— Laukiu — nesulaukiu, kada vėl išvesiu ją į darželį. Tos dvi savaitės kartu su ja — kaip metai... Taip susigadinau atostogas. . .
O vaikas nori viską žinoti. Ir tai natūralu, nes jis gi "kodėlčiukas”, kaip meiliai jį vadina rašytojai.
Yra mamų, kurios skundžiasi: "Mes tokios užimtos, kad nėra kada bendrauti su vaikais. Tėtis dar labiau užimtas..Bet yra ir vaikų, kurie su pasididžiavimu sako draugams:
— Nebegaliu ilgiau pas tave būti (ar eiti vakare į kiną), nes pareis iš darbo mama ar tėtis. Tu net neįsivaizduoji, kiek naujienų jie papasakos!
Tad ir kyla klausimas — ar kiek bendrauti su vaikais, ar kaip su jais bendrauti? Man atrodo, kad svarbiau — kaip su jais bendrauti.
Vaikai, vaikai, vaikai... Auga tie mažieji žmogeliukai — kyla nauji klausimai, naujos problemos, nauji rūpesčiai. O ar pasiruošę mes, suaugusieji, juos spręst kartu su mūsų vaikais? Ar mokame? Ar neprimetame jiems beatodairiškai savo susiformavusio (o gal ir ne visai tinkamo) gyvenimo būdo, savo pažiūrų į vienus ar kitus reiškinius? Ar padedame jiems tapti žmonėmis?
O jeigu mes šeimoje esame tik partneriai? Sprendžiame savo lygiateisiškumo problemas, aiškinamės, kuris daugiau užimtas, kuris dirbame atsakingesnį darbą, o šalia mūsų slogioje atmosferoje auga vaikai, kurie pirmiausia perima iš mūsų viską, ką mes sugebame jiems duoti, o paskui išeina...
Kai kyla mano akivaizdoje bereikalingi ginčai, kas labiau užimtas ir kas privalo auklėti vaikus, aš visada prisimenu savo laikmečio mamas ir tėčius.
Mamos daugiausia buvo namų šeimininkės, o tėčiai dirbo. Augino vaikus. Tačiau daug mamų suspėdavo ir kaimynams daržus nuravėti, ir vasarą kaime padirbėti, ir kitiems skalbinius išskalbti, norėdamos prisidėti prie tėčių nedidelių uždarbių, kad galėtų, kaip sako liaudis, sudurti galus. Tad argi galime sakyti, kad jos buvo tik namų šeimininkės? Tačiau mamos buvo gerosios namų dvasios savo nesibaigiančiuose rūpesčiuose ir darbuose, o tėčiai dažniausiai buvo tie ramsčiai, į kuriuos rėmėsi šeima.
Žinau, atsiras tokių, kurie, perskaitę šias eilutes, pasišaipys: girdi, kada tai buvo... Taip, buvo. Tačiau ir dabar yra šeimos, gimsta ir auga vaikai, žmonės mylisi, tuokiasi ir auklėja vaikus, žmonės dirba, kuria, gyvena prasmingą gyvenimą, žinodami, kad jiems ir jų vaikams visi keliai atviri.
Tad kurkime vaikams tokius namus, kuriuose jiems būtų gera ir jauku, į kuriuos jie visada norėtų grįžti.