JONAS MIŠKINIS

     Šiemet sukako 50 metų nuo Vlado Pūtvio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, mirties. Buvo gimęs 1873 m. senoje Žemaičių bajorų dvarininkų šeimoje. Jis nepasekė kitų tos pat būties bajorų keliais, griežtai stojo prieš anų laikų srovę ir pasuko lietuvių tautinio atgimimo keliu. Audrų teko jam pakelti tiek iš sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų pusės, tiek iš rusų carinės vyriausybės. Bet galingos ir ryžtingos dvasios vyro jokios audros nepajėgė palaužti. Pasirinkęs tikrąjį lietuvišką kelią, juo ėjo visą savo gyvenimą. Jis mirė 1929 m. Kaune, palaidotas Kelmėje.

TVIRTAS RYŽTAS

     VI. Pūtvis mokėjo atjausti lietuvio sielą, mokėjo stiprinti dvasią, kai ano meto politinių sistemų ūkanose buvo neaiškumų ir stigdavo drąsos veikti ir drąsiai pasisakyti. Taigi jo įkūnyta ir nuolat gaivinama didi mintis liks švitėti tolimiausiems amžiams.

     Žodžiu, jo tvirtas lietuviškas nusistatymas daug ką pasuko į tiesų kelią lietuvių tautos ir valstybės gyvybinių interesų linkme. Jis buvo įsitikinęs, kad be ryžtingo ir atkaklaus pasiaukojimo nepasieksi tikslo, nelaimėsi šviesesnio rytojaus. Tik ryžtinga kova, tik kieta nepalūžtama dvasia ir kietas nusistatymas užtikrina tautai pasisekimą.

     Todėl buvo didis tautos kovotojas, karingos dvasios ir atkaklaus žemaitiško būdo vyras, linkęs nesigailėti savęs, reikalui esant, rizikuoti gyvybe, kad tik savo tautai teiktų garbę ir būsimoms kartoms laimėtų tikresnį rytojų, geresnes gyvenimo sąlygas.

     Jis visu savo sielos gilumu ir jautrumu žvelgė į geresnę tautos ateitį. Jis matė išganymą tik sąmoningoje ir organizuotoje tautoje. Tą savo mintį ryžosi skiepyti visuomenei. Jis svajojo apie visuotinę tautos organizaciją, kurioje kiekvienas lietuvis patriotas galėtų semtis sau kultūrinio ir dvasinio gėrio ir sykiu mokytųsi krašto laisvės saugumo bei gynimo dorybių. Jo svajonių ir pastangų dėka gimė bendra visiems lietuviams patriotams organizacija — Šaulių sąjunga.

IDĖJA NEMARI

     Pergyvento laiko srovė nuneša atgal ir miglotoje užmaršoje skandina laimę, vargą ir žmones. Pasimiršta garsūs kadaise įvykiai, išblunka vardai ir išsilygina tiek nuopelnai, tiek nusikaltimai. Tik tie asmenys lieka iš tolstančios praeities švitėti, kurių darbai tebėra mūsų tarpe veiklūs ir gyvi, kurių mintys ir jausmai pasirodė visiems laikams naudingi.

     Toks buvo ir tebėra Vladas Pūtvis. Toks jis liko ir liks lietuvių tautos ateities kartoms. Jis paliko lietuvių tautai negęstantį švyturį — Šaulių sąjungą ir sutvirtino jos pamatus savo proto ir širdies darbu. Šio darbo vedamosios idėjos buvo kristalizuotos jo kūriniuose, kuriuos Lietuvos nepriklausomybės metais pavyko surinkti ir išspausdinti į du tomus. Juos ir tenka laikyti šaulių ideologijos pagrindu.

     Kokią tik gyvenimo sritį paimtumėm, vis rasim VI. Pūtvio mintyse tinkamą jos nušvietimą. Čia ir grožiniai, ir filosofiniai rašiniai, kuriuose lengva, suprantama forma dėstoma žmonių meilės pažiūra į laimę, turtą, tautiškumą, valstybę ir auklėjimą. Visa tai išreiškiama ryškiais palyginimais. Štai keli pavyzdžiai:

     "Menkas, niekingas ir baisus žmogaus gyvenimas, jei jis nėra susietas su visuomene ir jos idėjomis bei tikslais. Koks bus Lietuvos vaikas, tokia bus mūsų tautos busimoji laimė. Kas geria degtinę, geria kartu su ja būsimos kartos laimę ir sveikatą. Jūs žaizdas norėjote gydyti dejavimais, užuot gydę juokais. Didžiadvyrių kapus, užuot juos puošę dėkingumo džiaugsmais, jūs slėgėte ašaromis ir tamsiųjų gedulu sunkiais akmenimis. .. Pamiršote, kad džiaugsmas nėra kaip sūris, kuris eina mažyn, kai jam nuėsi galą, bet kaip liepsna, kuri didėja ir auga, jei jąja ką kitą užžiebsi. Žmogus gali padaryti iš savęs visa, ką tik nori: reikia tik pasiryžimo. Tauta nori būti, bet būti galima tik nuolat augant, stiprėjant. Niekad nenusiminti, niekad nenustoti tikėjus, niekad vališkai nesusilpnėti”.

     VI. Pūtvis lietuvių spaudai pradėjo rašinėti dar spaudos draudimo metais. Jis .rašė ne tik publicistikos klausimais, bet ir beletristikos dalykėlių sukūrė. Šio jo darbo vedamosios idėjos buvo surinktos ir išspausdintos atskirais leidiniais.

TAUTINĖS KOVOS DIDVYRIS

     VI. Pūtvis kritiškai vertino praeitį ir tik tikrai girtinus dalykus norėjo iš jos išsaugoti. Šeimą jis norėjo iškelti, kaip valstybinį institutą, įstaigą, kur audžiama Lietuvos ateitis. Drauge su ja jis pabrėždavo darbo svarbumą ir kviesdavo jį gerbti ir tinkamai atlyginti. Pasak jo, darbas, šeima ir tėvynė turėtų būti vyriausi naujoviško gyvenimo kelrodžiai.

     Tiek savo raštuose, tiek gyvenime Pūtvis buvo kovos žmogus. Kaip tikram vadui dera, jis nebuvo linkęs prie kompromisų. Jis siekė visą tautą apginkluoti dora, teigdamas, kad tokia tauta jausis saugesnė, nei tuo atveju, jei kiekvienas pilietis turėtų po kulkosvaidį. Vis tik bene svarbiausia dorove jis laikė pakantumą-toleranciją ir perspėdavo šaulius, kad kovos įkaršty neužgauliotų žmonių, nes "kiekvienas, kad ir juodžiausios idėjos, turi vis tik žmogaus sielą”.

     Taigi nenuostabu, kad ši santūrios kovos styga taip garsiai skamba VI. Pūtvio kūryboje ir veikloje. Jis gimė baisios posukiliminės reakcijos metu, augo Kražių skerdynių 1893 m. atgarsiuose, brendo slaptos knygnešių atmosferos užburtas, atsijęs nuo kaimynų dvarininkų. Be to, smarkiai jį paveikė ir karas. Visa tai jis jautriai suėmė į savo galvoseną ir saviškai sugromuliavęs pateikė viengenčiams. Tiesa, jo idealai buvo sutikti nelabai entuziastingai. Nuo pat pradžių teko jam pakelti naują kovą, kurią jis ryžtingai laimėjo.

     Pūtvis atnešė mūsų tautai šaulių idėją, atnešė ją pačiu pavojingu tautai laiku ir, realizuodamas ją, daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės laimėjimo.

     Pažymėtina, kad Pūtvis suprato ir vaizdavosi Šaulių sąjungą kiek kitokio negu tik grynai kariško pobūdžio organizaciją. Kad šaulys turi būti karys, jam buvo neabejotinas dalykas. Bet kartu jis turėjo būti daugiau negu tik karys specialistas: šaulys turėjo būti ir kultūros kovotojas tautinėje lietuviškoje dirvoje. O šiai pagrindinei idėjai tų dienų sąlygos buvo dar nepalankios, nes tada buvo reikalinga pirmoj vietoj materialinė jėga.

IŠVADA

     Nors VI. Pūtvis buvo gimęs Žemaitijos bajorų dvarininkų šeimoje, tačiau jis nepasekė kitų tos pat būties bajorų keliais, griežtai stojo prieš anų laikų srovę ir pasuko lietuvių tautinio atgimimo keliu. Audrų teko jam pakelti tiek iš sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų pusės, tiek iš rusų carinės valdžios. Bet galingos dvasios vyro jokios audros nepajėgė palaužti. Pasirinkęs tikrąjį lietuvišką kelią, juo ėjo visą savo audringą gyvenimą.

     Nutolęs nuo sulenkėjusios dvarininkijos, jis ryžosi dirbti tik lietuvišką tautinį darbą. Spaudos draudimo metais uoliai platino lietuviškąją spaudą, rašė aktualius straipsnius "Varpe” ir "Apžvalgoje”. Savo dvare įsteigė lietuvišką mokyklą, kurioje pats dažnai mokytojavo. Žodžiu, VI. Pūtvio-Putvinskio didžioji sodyba (dvaras) pasidarė lietuvių veikėjų centru ir ne vienas jų, rusų žandarų persekiojamas, rasdavo pas Putvinskius prieglobstį. 1905 m. Pūtvis pateko už lietuvybę į rusų žandarų rankas ir buvo ilgai kalinamas. O prasidėjus pirmam pasauliniam karui, buvo vėl suimtas ir ištremtas Rusijos gilumon. 1918 m. grįžęs į gimtąjį kraštą, stojo į aktyvų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbą. 1919 m. jis ryžosi stiprinti ginkluotąsias pajėgas, stojo Lietuvos kariuomenei talkon. Kitų padedamas suorganizavo Šaulių sąjungą, kuri greit išsiplėtė visoje Lietuvoje.

     Kiekviena idėja nelengvai prigyja, įleidžia šaknis, išauga, subręsta ir duoda vaisių. Taip buvo ir su Šaulių sąjunga. Ligi mirties V. Pūtvis rūpinosi savo dvasios vaiku — Šaulių sąjunga, ją visomis išgalėmis globojo, kad ji neiškryptų iš tikrojo kelio.

     Taigi jo idėjos bei mintys išliko gyvos ir gajos mumyse. Tegul jos ir toliau plečiasi ir tarpsta visoje mūsų tautoje.