Kristina Parėštytė
Reta profesija reikalauja tiek daug įvairių talentų iš žmogaus, kiek mokytojavimas. Žmogui, atsistojusiam prieš klasę, neužtenka akademinio pasiruošimo. Jam reikia ir kantrybės, ir įžvalgumo į skirtingų asmenų charakterį, ir sugebėjimo įsigyti pasitikėjimą bei garbę, tuo tarpu parodant autoritetą ir įkvepiant norą dirbti. Mokytojas — ne vien mokslinių faktų dėstytojas. Būti mokytoju reiškia būti ir psichologu, ir auklėtoju, ir patarėju, ir draugu. O darbo vaisiai ne visados vienodi. Pasitenkinimo ir laimėjimo momentus dažnai pakeičia abejojimas ir nusivylimas. Nors pati nesu baigusi formalių pedagogikos kursų, tačiau, dirbdama lietuvių mokykloje, esu turėjusi progos šį tą apie mokytojavimą pastebėti ir praktiškai patirti.
Mokant kitus, galima ir pačiam nemažai išmokti. Norint, kad pamoka sklandžiai praeitų, reikia paaukoti laiko pasiruošimui ir įsigilinimui į temą. Neįmanoma kitus mokyti, jei pats nesupranti dėstomo dalyko. Mokytojas, kuris aiškiai svyruoja ar simuliuoja, greitai gali prarasti savo autoritetą ir mokinių pasitikėjimą.
– Be abejo, dirbant su vaikais ar paaugliais, nepaprastai daug galima išmokti apie jų psichologiją, elgesį, vystymąsi. Jau po poros pamokų nesunku atspėti, kurie mokiniai gabesni, kurie atsilikę, kurie rimtesni, kurie linkę išdykauti. Pirmasis įspūdis, žinoma, ne visada yra tikslus. Kartais mokytojo, nuomonė apie kai kurį vaiką lieka visiškai pagrįsta, o kartais tenka ją pakeisti, Mokinių klasė nėra kažkokia neišskiriama masė, bendratis. Ją sudaro paskiri ir kartais labai nepanašūs vienas į kitą asmenys. Kiekvienas mokinys, ar tai vaikas, ar jau paaugęs jaunuolis, turi savo ypatingus charakterio bruožus, savo asmeniškas mintis ir nusiteikimą, o taip pat ir savotiškas problemas, susijusias su augimu, brendimu. Mokytojas turi įvertinti kiekvieną mokinį atskirai, bet jis taip pat ir turi suprasti tą grupinę psichologiją, kuri veikia, kai tie paskiri asmenys sueina kartu ir vienas kitam daro įtaką.
Mokytojaudamas žmogus gali geriau susipažinti ir su savo paties talentais, silpnybėmis. Dirbdamas su visu būriu vaikų, jis greitai sužino savo kantrybės ribas, savo mažesnį ar didesnį sugebėjimą su vaikais apsieiti, prie jų prisitaikyti. Pedagogikos pagrindus dažnai tenka pasisavinti iš praktiško patyrimo. Reagavęs į kokią nors klasėje iškilusią problemą, tuoj nujunti, ar teisingai su vaikais pasielgei, ar ne; ar reikėjo geriau imtis šiokio, ar kitokio būdo tai problemai išspręsti.
Šeštadieninėje mokykloje ypač jaunas mokytojas susiduria su visokiais sunkumais. Kai kurie iš jų yra būdingi vien jaunesniesiems dėstytojams; kiti yra bendrai jaučiami visų mokytojų.
Disciplinos problema, pavyzdžiui, yra bendra visiems. Nėra reikalo leistis į jos priežastis, visi jas gerai žino. Reikėtų tik pastebėti, kad jaunam mokytojui ne būtinai lengviau palaikyti autoritetą. Tiesa, jaunas mokytojas gal geriau yra susipažinęs su modernia aplinka ir tomis mintimis, kuriomis vadovaujasi jo mokiniai. Tačiau neretai atsitinka, kad mokiniai kaip tik drąsiau reaguoja į jauną mokytoją, nes jis ar ji jiems teatrodo kaip vyresnis brolis ar sesuo.
Jaunas mokytojas susiduria su daug svarbesnėm problemom kalbos atžvilgiu. Gimęs, augęs ir išėjęs mokslus išeivijoje, jis, kad ir gerai kalba ir rašo lietuviškai, vis tiek jau naudojasi siauresniu žodynu, jam jau ne visai natūraliai išeina lietuviškas akcentas ir kalbos stilius. Be to, jis yra geriau susipažinęs su industrine miesto aplinka ir jos reiškiniais, negu su kaimu ir žemės ūkiu, kurį atsimena jo tėvai ir apie kurį jis skaito lietuvių literatūroje. Tad jaunas lietuvių mokytojas dalinai turi nugalėti tuos pačius sunkumus, su kuriais susiduria ir patys mokiniai.
Vis dėlto mokytojavimas atneša ir daug laimės. Jeigu bent vienas vaikas parodo susidomėjimą ir išmoksta ką nors naujo; jeigu jauti, kad su vienu ar kitu jaunuoliu užmezgei ryšį, pagrįstą pasitikėjimu, draugiškumu; jei išgirsti bent vieną žodelį, kuris parodo, kad esi mokinių įvertinamas, tai ir žinai, kad visos tavo pastangos, visas darbas nenuėjo veltui.
Dirbdama lietuvių mokykloje, aš ypač pastebėjau, kad svarbi yra tėvų rolė ne tik lietuviškumui, bet ir bendram vaikų auklėjimui. Vaiko elgesyje, kalbos mokėjime ir pamokų paruošime atsispindi mažesnis ar didesnis tėvų dėmesys ir atsižvelgimas į vaiko dvasinį bei protinį vystymąsi. Lituanistinės mokyklos mokytojas gali tik padėti tėvams; jis negali jų atstoti. Deja, ne visi tėvai sugeba duoti vaikams stiprų lituanistinį pagrindą. Atsiminkime, kad ir tėvų eilėse jau yra vis daugiau jaunų, čia gimusių lietuvių. Kartais susidaro tam tikras nesibaigiantis ciklas. Jauni tėvai, jausdami, kad jie patys silpnai lietuviškai moka, siunčia vaikus į lietuvių mokyklą: tegu tuo kalbos mokymu rūpinasi mokytojai. Tuo tarpu mokytojai negali per tas kelias valandas išmokyti vaikų tiek, kiek tai galėtų per ištisą savaitę tėvai. Iš abiejų pusių iškyla neįgyvendinami reikalavimai.
Reikėtų šį tą pastebėti ir apie tuos senesniuosius mokytojus, kuriems mokytojavimas yra ne tik profesija, ne tik patriotinis darbas, bet esminė gyvenimo dalis, kuri nesibaigia su mokslo metų pabaiga. Visi, tur būt, esame turėję progos pažinti bent vieną tokį ar tokią mokytoją, kuriai kiekvienas mokinys yra tiek pat brangus, kaip savasis vaikas. Ji stebi, kaip jis auga, juo rūpinasi ir, jam baigus mokslus, su pasididžiavimo ir liūdesio ašaromis jį išleidžia. Ypač šiais laikais toks pilnas idealinis atsidavimas yra retas dalykas, kurį turėtume įvertinti.
Mokytojavimas yra įvairiaspalvė profesija, kurią neįmanoma apibūdinti keletu pastabų. Kas nori ją geriau suprasti, turi pats atsistoti prieš klasę, turi pats patirti visus jos sunkumus ir džiaugsmus.