Paulius Rabikauskas, S.J.
Minint Lietuvos universiteto 400 metų jubiliejų, mintys savaime skrieja į tuos laikus, kada jis pradėjo žengti savo pirmuosius žingsnius smalsus protas klausia, kaip jis prašvito, tas mokslo šviesulys, Lietuvos lig tol bežvaigždėje padangėje.
Nekartosiu visų tų Vilniaus universiteto atsiradimo aplinkybių, apie kurias jau daug kartų buvo rašyta: kaip jis buvo numatytas įsteigti jau 1565 metais, ir tik karaliaus Žygimanto Augusto neryžtingumas bei Lietuvos protestantų pasipriešinimas sukliudė plano įvykdymą, arba kaip nuo 1570 metų, kai Vilniuje buvo atidaryta jėzuitų kolegija, tiek kolegijos fundatorius vyskupas Valerijonas Protasevičius, tiek ir patys jėzuitai, skatinami taurių lietuvių, lūkestingai nekantravo, kada pagaliau jie galės išvysti Lietuvoje savo universitetą. Verčiau žvilgterėkime į patį universiteto įsteigimą, sutelkdami dėmesį prie lemiamųjų dokumentų, visų pirma Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro privilegijų, kuriomis jis Vilniaus kolegijai suteikė universiteto titulą ir teises.
PIRMOJI KARALIAUS STEPONO PRIVILEGIJA (1578 M.)
Ne bet kas anuomet galėjo įsteigti universitetą. Amžių bėgyje buvo nusistovėjusi norma: naujo universiteto įsteigimas yra imperatoriaus arba popiežiaus prerogatyva. Nes pagrinde universiteto žyme buvo laikoma galia teikti mokslo laipsnius su "teise visur mokyti” (ius ubique docendi). O tokią universalią galią ir teisę galėjo duoti tiktai tas, kurio autoritetas buvo "visur” pripažįstamas, t.y. Šv. Romos imperijos valdovas ir popiežius. Buvo betgi kraštų, pvz. Ispanija, kuriuose imperatoriaus autoritetas maža tesvėrė. Juose universitetus steigė ir tvarkė karaliai. Tokie universitetai būdavo vadinami "karalystės atžvilgiu universitetais” (studia generalia respectu regni), nes jų suteikti mokslo laipsniai būdavo pripažįstami daugiausia tiktai toje karalystėje (plg. Liet. enc. XXXII, psl. 231/2). Bet ir ten vis būdavo stengiamasi gauti bent iš popiežiaus universiteto privilegiją. Dėl to nenuostabu, kad net toks nuo Bažnyčios atsimetęs Prūsijos hercogas Albrechtas, norėdamas Karaliaučiuje įsteigti universitetą, kreipėsi į imperatorių (kataliką!) ir net į popiežių, prašydamas būsimajai aukštajai mokyklai privilegijų (plg. S. d’Irsay, Histoire des universitės, I, Paris 1933, psl. 324). Jų negavęs, turėjo pasitenkinti savo suvereno Lenkijos karaliaus leidimu. Todėl nėra ko stebėtis, kad ir Vilniaus universiteto reikalu jo fundatorius vysk. Protasevičius pirmiausia rašė popiežiui (1576 m. liepos 8 d.). Tačiau Romos kurija, kaip ir buvo galima laukti, neskubėjo — norėjo, kad pirma apie tai pasisakytų karalius, į kurį, kaip katalikiškos šalies valdovą, nebuvo galima neatsižvelgti.
Vyskupas Protasevičius vis labiau juto negalįs ilgai delsti: jį slėgė per 70 metų persiritusio amžiaus našta (gimė 1504 m.), ir sveikata buvo gerokai pašlijusi. Tikėjosi, kad naujasis karalius Steponas Batoras, kuris drauge buvo ir didysis Lietuvos kunigaikštis, netrukus aplankys ir Lietuvos sostinę Vilnių. Tuomet, manė, bus galima lengvai sutvarkyti visus universiteto įsteigimo reikalus. Bet praėjo 1577 metai, ir valdovas vis dar nebuvo įkėlęs kojos į Didžiąją Kunigaikštystę. 1578 metų pradžioje Varšuvos seimui svarstant, kaip išlaisvinti nuo rusų Livoniją ir apginti Lietuvą, visiems atrodė, kad tuojau po seimo karalius iš Varšuvos patrauks tiesiog į Vilnių. Ir jo ten išsiilgę laukė. Jėzuitų kolegija jau buvo pasiruošusi jj iškilmingai sutikti. Bet išėjo kitaip: 1578 m. balandžio 14 d. karalius iš Varšuvos iškeliavo į priešingą pusę, į Lvovą. Nes ir aname karalystės pakraštyje buvo neramu. Padolę ir Volynę puldinėjo totoriai, Moldavijoje kėlė neramumus kazokai, Transilvanijai, kurios kunigaikščiu buvo pats karalius Steponas, grasė turkai. Visa tai reikėjo pirma sutvarkyti, kad po to galėtų laisviau sutelkti visas jėgas Lietuvai ir Livonijai ginti. Ir štai visokiais politiniais ir kariniais reikalais Lvove užsiėmusiam monarchui pateikiama peticija suteikti Vilniaus jėzuitų kolegijai universiteto teises.
Pačiame Vilniuje praktiškai tam jau buvo gerai pasiruošta. 1577 metų vasarą iš Radvilų įkaitu už paskolintus 8.500 auksinų įgytos Žemaitkiemio valdos; iš jų gaunamos stambios pajamos įgalino atidaryti teologijos fakultetą. 1578 m. rudenį buvo laukiami du ispanai teologai ir vienas lenkas Šv. Rašto specialistas — pagrindiniai busimojo fakulteto profesoriai. Filosofijos ir laisvųjų menų fakultetas su humanitarine mokykla veikė jau keletą metų. Kai paaiškėjo, jog nebėra vilties, kad greitu laiku karalius atvyktų į Vilnių, nuspręsta jj pasiekti ten, kur jis bebūtų. Tokiam svarbiam reikalui reikėjo, kad prašymą įteiktų aukštą vietą užimąs ir ypač įtakingas dignitorius. Kaip tik tą pavasarį pas savuosius viešėjo grįžęs iš Romos Vilniaus vyskupo koadjutorius kunigaikštis Jurgis Radvilas. Vysk. Protasevičius ir jėzuitai pavedė šiam žymios didikų šeimos atstovui, būsimam Vilniaus vyskupui, išgauti iš karaliaus universiteto įsteigimo aktą. Atrodo, kad net ir pageidaujamo dokumento juodraštis buvo paruoštas Vilniuje. Jo autorium greičiausia buvo pats jėzuitų kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis. Yra žinomi bent du kiti atvejai, kada tas pats rektorius parašė iš karaliaus prašomo dokumento juodraštį. Mat, jis, prieš įstodamas į jėzuitus, dirbo karaliaus dvare sekretoriumi ir nusimanė apie tos kanceliarijos stilių ir dokumentų ypatybes. Jis be vargo galėjo iš anksto parašyti tokį dokumento tekstą, kokį norėjo, kad jam karalius duotų.
Galimybė, kad Vilniuje pradės veikti naujas universitetas, žinoma, kai kam kėlė nerimo. Visų pirma, matyt, buvo dėl to susirūpinęs Krokuvos universitetas; bijojo, kad Vilnius netaptų jam pavojingu konkurentu. Ne dėl kokių kitų sumetimų Gniezno provincijos vyskupų sinodas 1577 m. pavasarį Petrikave suskato svarstyti Krokuvos universiteto sunkią padėtį ir nutarė uždėti kiekvienai vyskupijai, neišskiriant nė Vilniaus bei Žemaičių, metinį mokestį senajam Lenkijos universitetui išlaikyti. Apie tai yra išlikęs labai įdomus vysk. Protasevičiaus popiežiui Grigaliui XIII laiškas, prie kurio kita proga teks kiek ilgėliau sustoti. Ir pats karaliaus privilegijos tekstas, atrodo, turi mintyje iš Krokuvos einantį pasipriešinimą, nes tekste įterptas užtikrinimas, kad Vilniaus jėzuitų kolegijai suteiktos universiteto teisės "niekam nekenksiančios” (praesertim quo id sine cutusque praeiudicio sit futurum) ir naujajame universitete nebus dėstoma nei medicina, nei civilinė teisė. Sunku prileisti, kad iš lietuvių pusės būtų buvęs pageidautas toks svarbus apribojimas jau pačiame įsteigimo akte. Jį tikriausiai įterpė Krokuvos universiteto šalininkai, būkštaują dėl galimos jiems žalos.
Dėl Vilniaus jėzuitų kolegijos į universitetą pakėlimo taip pat nerimo dauguma Lietuvos didikų protestantų. Lvove jų tuomet beveik nebuvo. Tiktai vicekancleris E. Valavičius ir gal vienas kitas Lietuvos kanceliarijos raštininkas lydėjo karalių toje kelionėje. Bet lietuvių didikų tuo reikalu nusistatymą visi turėjo žinoti, nes apie universiteto įsteigimą, be abejo, buvo kalbų jau neseniai užbaigto seimo metu ir kitomis progomis. Tur būt, jiems šiek tiek apraminti į privilegiją buvo įterptas punktas apie Vilniaus ir Žemaičių vyskupus, kaip universiteto kanclerį ir globėją. Abu vyskupai buvo Lietuvos senatoriai — tokiu būdu Lietuvos didikams buvo palikta galimybė jėzuitų vadovaujamą universitetą bent šiek tiek kontroliuoti. Patys jėzuitai tokio punkto negalėjo pasiūlyti, nes tai aiškiai prieštaravo jų siekiamai ir popiežių visam ordinui užtikrintai veikimo laisvei, kurios negalėjo trukdyti joks vietos vyskupas nei kita bažnytinė valdžia, išskyrus tik pačią aukščiausiąją. Kaip tik ši pastaroji, ką tik minėtoji kliūtis vos nesužlugdė visų vyskupo pastangų gauti iš karaliaus Vilniaus universiteto privilegiją. Dėl lietuvių didikų pasipriešinimo pirmoji privilegija liko negaliojanti; dėl nesiskaitymo su jėzuitų ordino savitumais antrąją privilegiją turėjo papildyti popiežiaus bula.
Susipažinkime nuodugniau su pirmuoju karaliaus diplomu. Kaip sekėsi vysk. Jurgiui Radvilai atlikti jam patikėtą misiją, žinių neturime. Bet yra tos misijos išdava — 1578 m. liepos 8 d. Lvove duotas karaliaus diplomas, kurio įžangoje paminėtas kaip prašytojas šalia Vilniaus vyskupo ir jo koadjutorius Jurgis Radvilas. Iš pirmos pažiūros, šis diplomas atrodo, kaip ir kiti panašūs karaliaus dokumentai. Tačiau, atidžiau palyginus, išryškėja svarbūs skirtumai: nėra šiame diplome iškilmingo įvado, vadinamosios arengos; teksto pabaigoje nėra liudininkų sąrašo, ir pagaliau skelbiama, kad bus uždėtas Lenkijos — o ne Lietuvos, kaip tiktų pagal diplomo turinį — valstybinis antspaudas. Akte liudininkų galėjo ir dėl to trūkti, kad tuo metu Lvove beveik nebuvo Lietuvos dignitorių, ir kažkaip netiko, kad Lietuvai ypačiai svarbiame nutarime būtų dalyvavę beveik vieni lenkai. Sunkiau yra suprasti nurodymą, kad Lenkijos antspaudu diplomui suteikiama teisinė galia. Karaliaus kanceliarijos pareigūnai negalėjo nežinoti, jog be Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo Lietuvoje neturėjo galios joks oficialaus pobūdžio valdovo aktas. Jiems taipgi, matyt, buvo aišku, kad tokiam aktui, kaip jėzuitų kolegijos į universitetą pakėlimas, iš Lietuvos kanclerio ar vicekanclerio — abu jie buvo žinomi reformatai — gauti valstybinį antspaudą kaip ir neįmanoma. Kadangi karalius vis dėlto pasirašė diplomą be jokių liudininkų ir su teisiškai negaliojančiu antspaudu, peršasi išvada, jog šis dokumentas neturėjo būti skirtas viešam naudojimui, o tiktai juo norėta patenkinti popiežiaus pageidavimą gauti pirma karaliaus sutikimą.
Galvota, tikrąjį universiteto įsteigimo dokumentą turi išduoti popiežius.
Tačiau antspaudo klausimas greitai iškilo viešumon. Apie tai sužinojo jėzuitai Lenkijoje ir Lietuvoje ir per juos jų vadovybė Romoje, apie tai patyrė taip pat nuncijus ir per jį popiežiaus kurija. Jėzuitų provinciolas Pranciškuj Sunjeris dar bandė pasiekti, kad būtų uždėtas ir Lietuvos antspaudas. 1578 m. spalio 20 d. tuo reikalu ėjo pas karalių, bet tuomet Krokuvoje karaliaus dvare buvęs Lietuvos vicekancleris E. Valavičius liko nepermaldaujamas. Ir pats karalius negalėjo nieko padaryti. Nors, nežiūrint to, rudenį buvo padaryta autentiška diplomo kopija ir pasiųsta į Romą, jėzuitai ten ją padėjo į savo archyvą, kur ji ir šiandien tebėra. Jokių žygių pas popiežių, atrodo, tuomet nedaryta. Buvo pernelyg rizikinga imtis didžiulės atsakomybės vadovauti įstaigai, kurios teisinis pagrindas toks netvirtas. Panašus nusistatymas, reikia manyti, įsivyravo ir pačiame Vilniuje, nes sekančioje universiteto įsteigimo eigos stadijoje apie pirmąją karaliaus privilegiją nė neužsimenama.
ANTROJI KARALIAUS STEPONO PRIVILEGIJA (1579 M.)
Jau 1578 metams einant į pabaigą, turėjo būti aišku, kad karalius artimiausiu laiku išvyks į Lietuvą. Iš tikrųjų, jis Naujųjų Metų išvakarėse paliko Krokuvą ir, per Varšuvą bei Gardiną, 1579 m. kovo 2 d., Užgavėnių pirmadienį, iškilmingai įžengė į Vilnių. Jau Gardine jis susitiko su nemažu būriu Lietuvos didikų, kurie — kaip rašė tuomet nuncijui Caligari Lenkijos kancleris — "nepaprastai palankiai ir dosniai, prasilenkdami su savo įstatymais ir net jiems prieštaraudami, pasižadėjo duoti karaliui per visą laiką, kol jam teks būti karo lauke prieš rusus, be jokio iš iždo atlyginimo, tiek raitelių, kad jų skaičius gali siekti 10.000” (žr. Mon. Pol. Vaticana, IV, psl. 133). Tokioje pakilioje nuotaikoje, sustiprintoje palankiausių įspūdžių apie Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuri į Vilnių atvažiuojantį karalių sutiko su iš anksto paruošta iškilmių programa ir kurią po to jis pats ne kartą aplankė, nebebuvo sunku galutinai sutvarkyti universiteto įsteigimą.
Kaip tai įvyko, aprašo vienas iš aktyviai prie visa to prisidėjusiųjų, karaliaus sekretorius, vėliau tapęs Lvovo arkivyskupu, Jonas Demetrijus Solikovskis knygoje "Commentarius brevis rerum polonicarum”, išleistoje Dancige 1647. Su karaliumi ir jis atvyko į Vilnių. Senelis ir ligonis vyskupas Protasevičius kaip tik jam pavedė išrūpinti iš karaliaus naują universiteto įsteigimo diplomą. Iš Lietuvos didžiūnų tą reikalą ypačiai parėmė antrasis po Vilniaus vaivados ir kanclerio Mikalojaus Radvilo Rudojo valstybės veikėjas, Žemaičių seniūnas ir didysis Lietuvos maršalka Jonas Chodkevičius. Buvęs kalvinistas, 1571 m. sugrįžęs į katalikų tikėjimą, jis tapo karštu katalikybės gynėju ir dideliu jėzuitų rėmėju. Jo prašomas karalius sutiko nauja privilegija Vilniaus jėzuitų kolegiją pakelti į universiteto rangą. Iki mūsų laikų išlikęs ir dabar Vilniuje Lietuvos Centriniame valstybiniame istoriniame archyve saugomas dokumento originalas yra datuotas 1579 m. balandžio 1 d. Jį paruošė ir savo ranka parašė jau minėtas sekretorius Solikovskis; jį pasirašė pats karalius Steponas Batoras ir Lietuvos kanceliarijos notaras Mikalojus Jasinskis, tas pats, iš kurio nupirktuose namuose buvo įkurta jėzuitų kolegija.
Naujasis dokumentas nėra Lvove išduotosios privilegijos pakartojimas, nors kai kurie jo punktai ir liečia tuos pačius tada paskelbtus dalykus. Sį kartą rašto išvidinė struktūra griežčiau atitinka iškilmingųjų karaliaus diplomų formą. Jis pradedamas dviguba arenga, į ją įterpiant intituliacijos formulę (dokumento davėjo vardą ir titulus). Toliau išdėstoma, kaip Vilniaus vyskupas, pasikvietęs jėzuitus, juos patogiai įkurdino Vilniuje, kad jie "galėtų tinkamai mokyti jaunuomenę pamaldumo bei žinojimo ir dėstyti visus mokslo dalykus, išskyrus teisę (jurisprudenciją) ir mediciną”. Tos vyskupo pastangos labai pradžiugino karalių, juo labiau, kad jis pats galėjo patirti "su kokiu dideliu tikėjimu, užsidegimu ir uolumu tie profesoriai ėjo mokytojų pareigas”. Dėl to karalius nusprendžia: a) tai vyskupo Vilniuje įsteigtai ir jėzuitams pavestai mokyklai "duoti ir suteikti akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir savybę, kokią turi mūsų karalystėje kitos kolegijos”; b) šiam jėzuitų universitetui Vilniuje leisti "naudotis, turėti ir džiaugtis visomis privilegijomis, išimtimis ir laisvėmis, kuriomis naudojasi ir džiaugiasi mūsų karalystėje kitos kolegijos ir universitetai, o ypač Krokuvos universitetas”; c) duoti teisę visose mokslo srityse, būtent teologijoje, metafizikoje, fizikoje ir logikoje, išskyrus teisę ir mediciną, teikti bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius ir juos gavusiems leisti naudotis tokiu pat pripažinimu ir pirmenybe, kokius turi gavusieji tuos laipsnius kituose karalystės universitetuose bei kolegijose, o ypač Krokuvos universitete; d) atleisti visus profesorius, daktarus, magistrus, bakalaurus, visus studentus ir patį rektorių, visus drauge ir kiekvieną atskirai, nuo bet kokios dvasinės ar pasaulietinės jurisdikcijos, nuo visų mokesčių, muitų, duoklių, rinkliavų ir bet kokių prievolių; e) jų betarpišku teisėju bus pats rektorius; bet geresnio drausmingumo ir administravimo dėlei svarbiuose reikaluose ir ginčuose, kitų universitetų papročiu, jie laikys ir pripažins visais laikais savo kancleriu dabartinį Vilniaus vyskupą ir fundatorių Valerijoną ir po jo kiekvieną tuo metu esantį Vilniaus vyskupą, o globėju (protektorium) — dabartinį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį ir po jo ten busimuosius vyskupus; f) pagaliau, pranešdamas šį savo nutarimą visiems Karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės luomams, grupėms, viršininkams, valdininkams, tiek dvasiškiams, tiek ir pasauliečiams, ir pagaliau visiems, be jokios išimties gyventojams karalius įsako jėzuitų universitetui Vilniuje suteiktas privilegijas, išimtis, laisves, teises, savybes ir pripažinimus išsaugoti nepaliestus, pilnus, nepažeistus ir pasirūpinti, kad ir kiti, kuriuos tie dalykai liestų, juos taip pat išsaugotų.
Po čia suglaustai atpasakotos pagrndinės diplomo dalies eina jį užbaigiančios formulės: korroboracijos arba patvirtinimo formulė, kurioje nurodoma, kokiu būdu dokumentui suteikiamas teisėtumas, šiuo atveju — karaliaus parašu ir prikabintu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu; data ir ilgas liudininkų sąrašas, kuriame vardais paminėti beveik visi Lietuvos vaivados (jų tarpe buvo ir Lietuvos kancleris), apie pusė visų kaštelionų (tarp jų ir Lietuvos vicekancleris), lauko iždininkas, du kanceliarijos notarai, šalia Lenkijos kanclerio ir vicekanclerio, didžiojo Karalystės sekretoriaus, referendaro, dviejų karaliaus sekretorių ir daugybės kitų atskirai nebeišvardintų karaliaus dvaro pareigūnų bei tarnų. Tekstas, prieš karaliaus ir notaro parašus, užbaigiamas panašiems karaliaus raštams būdinga formule: Datum per manus praefati. Čia turėjo sekti Lietuvos kanclerio ar vicekanclerio vardas ir titulas, bet originale palikta tuščia vieta. Rašęs dokumentą J. D. Solikovskis, matyt, nežinojo, katras iš jųdviejų įteiks jį universiteto atstovams, todėl vardo neįrašė. Taip ir liko tuščia vieta — akivaizdus liudijimas, kad diplomo antspaudavimas ir jo universitetui įteikimas nevyko be sunkumų.
Kai dokumentas buvo parašytas, iškilo dvi rimtos kliūtys: viena iš Lietuvos kanclerio ir vicekanclerio pusės — vienas ir antras atsisakė uždėti Didžiosios kunigaikštystės antspaudą, antra iš jėzuitų pusės — jie negalėjo sutikti su priklausomybe nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų. Pirmąją kliūtį nelengvai, bet pagaliau sėkmingai įveikė pats karalius. Apie tai liudija minėtas sekretorius J. D. Solikovskis. Karalius pasirašė jau gatavą dokumentą Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus akivaizdoje ir pasiuntė jį patį (Solikovskį) pas Vilniaus vaivadą ir Lietuvos kanclerį Mikalojų Radvilą Rudąjį pabandyti, ar jis nepanorės uždėti Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo, nes suteikiamos privilegijos tarnausiančios patiems lietuviams ir jų krašto gerovei. Kancleris atsakė, pirma turįs pasitarti su kitais lietuviais senatoriais. Jiems besitariant, reikalas darėsi vis painesnis. Daugelis tvirtino, jog jėzuitų kolegijos pakėlimas į universitetą prieštaraująs jų laisvėms ir privilegijoms, daug kas tame įžiūrėjo reformuoto tikėjimo dusinimą. Tokią jų nuomonę galima suprasti, žinant, kad iš vienuolikos liudininkų, diplome išvardintų Lietuvos vaivadų ir kaštelionų, tiktai du (minėtasis J. Chodkevičius ir Minsko vaivada Mikalojus Sapiega) buvo katalikai, visi kiti save laikė reformatais. Tada visi, kurie buvo suėję su kancleriu pasitarti, atėjo drauge pas karalių ir prašė neleisti, "kad būtų skriaudžiamos jų laisvės” (ne in suis libertatibus aliquod detrimentum paterentur'). Pas karalių tuokart buvęs Jonas Chodkevičius ėmė juos išjuokti ir skaudžiai plūsti dėl tų jų reikalavimų, ir pats karalius bandė išsamiai įrodinėti savo nuosprendžio gerumą ir tinkamumą. Senatoriai išėjo nieko nesakę, bet ir nė kiek nelinkę duoti savo sutikimo. Tuomet karalius pasiuntė pas kanclerį notarą Mikalojų Jasinskį, kataliką, ir liepė jam pasakyti, jog karalių stebinanti tokia laisvė, kuri visiškai nenorinti mokytis nei būti pamokoma, karalius stebisi, iš kur jie įgiję tokių privilegijų, pagal kurias jiems galima visiems laikams likti barbarais ir tūnoti Dievo, pamaldumo bei gerų papročių nežinojime ir visiškai nesisieloti tikėjimo dalykais nei geru išsilavinimu. Kai ir Jasinskis grįžo su privilegijomis (be universiteto įsteigimo tuo pačiu metu buvo išduotas dar vienas diplomas — vysk. Protasevičiaus fundacinio akto patvirtinimas) be antspaudų, karalius liepė pašaukti Trakų kaštelioną ir vicekanclerį Eustachą Valavičių. Šis atėjo, bet nemokėdamas lotyniškai, su karaliumi turėjo kalbėtis per vertėją. (Solikovskis mini šią smulkmeną, be abejo, kaip įrodymą, koks menkas buvęs tų Lietuvos ponų išsilavinimas). Karalius per Jasinskį, kaip vertėją, Valavičiui nurodė, kad ant parašytų Vilniaus akademijai privilegijų reikia uždėti antspaudus. Mat, Lietuvos vicekancleris saugojo mažąjį valstybinį antspaudą (didysis buvo pas kanclerį), kurio vertė tačiau buvo ta pati, kaip didžiojo (žr. Liet. enc., X, psl. 430). Valavičius dar delsė, bandė išsikalbėti, atsakomybę kitiems suversti. Tada karalius trumpai pasakė: "Arba tegul savo noru uždeda antspaudus, arba, jei to nenori, tegul duoda antspaudą jam, jis pats diplomus užantspauduosiąs, bet antspaudo Valavičiui nebeatiduosiąs”. Vicekancleris, išsigandęs ir susigėdęs, padarė tai, ko karalius norėjo, ir uždėjo antspaudus ant Vilniaus akademijai skirtų privilegijų. Taip rašo savo atsiminimuose J. D. Solikovskis (Commentarius brevis, psl. 124-126). Jis nenurodo tikslaus laiko, kada visa tai įvyko. Iki šiol rašiusieji apie universiteto įsteigimą tvirtina tai įvykus tiktai 1579 m. lapkričio mėnesį, t.y. daugiau kaip už pusmečio nuo privilegijos datos (balandžio 1 d.). Solikovskis tai aprašo sąryšyje su Akademijos studentų suruoštu karaliaus pasveikinimu, kai jis grįžo į Vilnių po Polocko pergalės (į Vilnių į-žengė 1579 m. spalio 4 d., plg. Mon. Pol. Vaticana, IV, psl. 297). Tokiu būdu Akademijos studentai išreiškę karaliui padėką už suteiktą kolegijai universiteto privilegiją. Kadangi Solikovskis pažymi, kad karaliui pasirašant ir vėliau Lietuvos didikams protestuojant, šalia karaliaus buvęs Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius, ir antra vertus, kadangi J. Chodkevičius mirė jau tą vasarą rugpiūčio 4 d., reikia manyti, kad antspaudo reikalas buvo sutvarkytas dar prieš karaliui išvykstant į žygį prie Polocko (išvyko iš Vilniaus 1579 m. birželio 30 d., žr. Mon. Pol. Vaticana, IV, psl. 238). Šią prielaidą patvirtina faktas, kad jau liepos mėnesį buvo pagaminta privilegijos kopija ir to mėnesio 31 dieną nunciatūroje autentikuota; ji buvo vėliau pristatyta popiežiaus kurijai. Karalius neliko skolingas vicekancleriui už jo "pasiaukojimą” uždėti antspaudą; pirma pasitaikiusia proga, jau tų pačių metų rudenį, jį pakėlė į Vilniaus kaštelionus ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu.
Antrąją tuomet iškilusią kliūtį (dėl Lietuvos vyskupų universiteto kanclerio ir globėjo pareigoms paskyrimo) nugalėti vietoje pasirodė neįmanoma; tiktai popiežius galėjo viską tinkamai sutvarkyti. Prie šio klausimo sustosime, kalbėdami apie kitą svarbų Vilniaus universiteto įsteigimo dokumentą — popiežiaus Grigaliaus XIII bulą “Dum at-tenta”.
Užbaigiant tenka pastebėti, kad Vilniaus universiteto įsteigimo aplinkybės taikliai nušviečia anų laikų Lietuvoje vyravusią politinę, religinę ir kultūrinę padėtį. Dar gyva Lietuvos valstybinio savarankiškumo sąmonė, nors buvo praėję jau dešimt metų nuo Liublino unijos, pasireiškė karaliaus nuo jos priklausomume ir iš to sekusiame Lvove duotos privilegijos beteisiškume. Didžiuosius Lietuvos ponus apnikęs protestantizmas gerokai trukdė tokio Vilniaus universiteto, koks jis buvo steigiamas, įkūrimo procedūrą, bet sykiu buvo jaučiama prieštaraujančiųjų pusėje gilios ir darnios konsolidacijos stoka, ir karalius pagaliau pasiekė tai, ko norėjo. Nemaža prisidėjo ir karo žygių pasisekimas. Bet pagrindinį vaidmenį suvaidino jau veikiančios kolegijos pavyzdys ir nenumaldomas jaunųjų lietuvių ir joje studijuojančių nelietuvių troškimas šviestis, tobulintis, vienu žodžiu, kultūrėti, nesileidžiant būti varžomiems tautinių ar religinių barjerų. Vilniaus universitetas jau nuo pirmos savo buvimo dienos vykdė tai, ką šiandien didelėmis ir ne visuomet sėkmingomis pastangomis bando pasiekti būsimos sujungtos Europos entuziastai.
• JAV-se žydų tarpe auga tikėjimas j Kristų, ypač jaunimo grupėse. Per paskutinius dvejus metus mesianiškų grupių skaičius žydų tarpe padaugėjo iš 6 iki 24 ir dabar turi apie 30.000 narių. Ypač žymus plitimas universitetuose.
• Dr. Joseph M. Gambescia, Šv. Agnietės ligoninės Filadelfijoje medicinos direktorius, net 96 valandas paskyręs Torino drobulės tyrimams, skelbia, jog jis yra įsitikinęs, kad tai tikra drobulė, į kurią buvo įsuptas Kristaus kūnas. Tuo jis esąs įsitikinęs be abejojimo.
• Lenkų istorija, ekonominiai ir sociologiniai mokslai, kurių neleidžiama dėstyti Lenkijos universitetuose, slapta trijų dešimčių profesorių yra dėstoma Krokuvoje, Varšuvoje, Vroclave, Lodzėje ir Poznanėje. Tuos slaptus universitetinius kursus palaiko Liublino katalikų universitetas. Apie tai skelbia “Twin Circle” savaitraštis.