STASYS YLA

     Laisvė yra didi žmogaus ir tautos dovana. Ji išskiria žmones ir tautas, padeda jiems pasiekti gražių laimėjimų, bet gali juos ir pražudyti, atimti visa, kas su dideliu vargu buvo sukurta. Tautų, kaip ir žmonių, laisvė turi plačias galimybes, bet ji žino ir savo ribas. Toli, nuostabiai toli galima nueiti galimybių keliu, bet kartais galima ir nebesugrįžti arba sunkiai beatrasti kelią atgal. Taip, tautos turi ribotus fizinius ir dvasinius išteklius ir joms nevalia šitų išteklių pereikvoti. Jei kas to nepaiso, nubaudžia pats save. Taip nubaudžia pačios save tautos, kurios pereikvoja dvasinę energiją. Nubaudžia tuo, kad netenka dvasinės pusiausvyros, darosi silpnavalės, apatiškos. Tada joms vis tiek, kas vyksta jose ir šalia jų — gera ar bloga, pavojinga ar naudinga. Jos gali matyti gėrį, bet nei jo siekti, nei juo žavėtis nebenori ir nebepajėgia. Jos gali matyti ir jausti pavojų, bet nuo jo nebėga, jam nesipriešina, priešingai — jos pasyviai jam pasiduoda.

     Tokia tauta darosi tarsi Evangelijoje minima dirva, kurioje labai sunku prigyti kokiai nors gerai sėklai. Greičiau joje įleidžia šaknis blogis dėl to, kad jam beveik nesipriešinama. Išvargę tautos nervai ieško padirginimo ir raminančio narkotiko. Taip tautos ima save svaiginti ir ištvirkti. Jos ieško pramogų ir betiksliai blaškosi. Tai ir nuveda jas į pražūtį. Jos pražudo pačios save, kaip Babilonas, Asirija, Roma ir kt.

Dalia Ancevičienė

     O kaip su mūsų tauta? Žinome, kad ji išgyveno dvi dvasines savo dirvos atmainas. Šimtmečiais glūdėjusi rimtyje, ji išėjo į didžiąsias pasaulio istorijos arenas, atliko savo jėgoms pernelyg neproporcingų žygių; pati būdama maža, sukūrė penkiasdešimt kartų už save didesnę valstybę. Taip ji pereikvojo Kūrėjo duotus energijos išteklius, pavargo ir vėl turėjo grįžti į atvangos padėtį. Kartą pavargusi, ji galėjo visai neprisikelti, kaip ir anos minėtos valstybės bei tautos. Bet ji, šimtmečiais vargdama, pamažu ėmė vėl atsigauti, ir jai atėjo naujas laisvės ir vaisingos kūrybos laikotarpis.

     Atėjo. Bet ar jis turėjo būtinai ateiti? Ar neišvengiamu būtinumu mes turėjome jo sulaukti? Ar tai, kas įvyko — antrasis mūsų tautos prisikėlimas — nebuvo vis dėlto tikras stebuklas. Ar šio stebuklo autorius, be kitko, nėra aukštesnė valia?

     Prisimename čia tą aukštesnę valią ne dėl to, tarsi viskas būtų įvykę jos vienos lėmimu. Šita aukštoji valia tik parėmė mūsų valią, laisvą ir sąmoningą valią. Čia įvyko taip, kaip sakoma patarlėje: "Dirbk, žmogau, ir aš tau padėsiu”. Dieviškoji valia bendradarbiauja su žmogiškąja, ją paremia, kai ji siekia teisingo dalyko ir kai savo praeitimi nėra atėmusi sau teisės į tai, kas teisinga arba savo aukos dvasia ir kančia yra išpirkusi nelaimingą savo praeitį. Tur būt, neklystame, manydami, kad mūsų tauta buvo verta dieviškosios paramos naujam prisikėlimui.

     Šitas tautos prisikėlimas įvyko vasario 16-tosios aktu. Galutinai šiam aktui įvykdyti reikėjo dar daug pastangų, daug valios energijos, daug aukų. Ar visa tai pakelsim, mes dar nežinojom. Tik vėliau įsitikinom, kad tauta buvo pribrendusi šiai aukai. Jos dvasios pusiausvyra jau buvo atgauta. Ji turėjo pakankamai išbandytą ir užgrūdintą valią. Tautos protams tarus "taip”, ji nebesvyravo. Valios dvilypumas joje jau buvo išnykęs. Jau jai buvo svetimas išsiskyrimas tarp norėti ir padaryti, pasiryžti ir ištesėti. Taip anoji diena yra tautos valios ryžto ir vienlypumo simbolis. Taip pat tai yra tautos proto blaivumo ir sveikumo apraiška. Tauta nebuvo pagraužta skepticizmo, tos baisiosios proto ligos. Ji jau buvo nusikračiusi abejingo galvojimo, jai nebuvo vis tiek, kaip gyventi. Ji matė vieną aiškų kelią — pasidaryti sau tauta ir sukurti nepriklausomą gyvenimą. Šitas aiškus galvojimas vedė ją į aiškų apsisprendimą. Tiesa, ji suprato kietą tikrovę, kurią teks nugalėti, bet savo galvojimą ji derino ne prie tikrovės, o prie idealo. Vadinamasis realus galvojimas gal būtų ją vedęs prie ko nors kita — prie kitų ir kitokių sąlygų panaudojimo. Bet galvota tada idealiai, idealiais motyvais spręstas tautos likimas. Tada ir jausta idealiau. Neieškota tik savęs, tik savo patogumo ir malonumo. Gyventa ilgesiu idealesnių laikų ir nuoširdžiai aukotasi jiems kurti. Idealus nusiteikimas aukai ir kovai dažnai pralenkdavo proto apskaičiavimus ir valios jėgas.

     Taip tauta veržėsi į laisvę, veržėsi sutelktomis į vienybę visomis savo dvasinėmis galiomis, veržėsi vieninga valia, idealiniu galvojimu ir nusiteikimu. Ji tai pasiekė ne be pagalbos iš aukščiau, kaip mes tikime ir esame pabrėžę. Gal buvo įvertintos Dievo akyse visos tos aukos, kurias mūsų žmonės su tikru nuolankumu pakėlė per keletą šimtų metų.

     Ir nūnai, kada švenčiame šio tautos prisikėlimo aktą, negalime savyje nepažadinti dvejopo jausmo — pasitikėjimo Dievu ir savimi. Pasitikėjimas juo įneša pusiausvyros į tautos gyvenimą. Nelaimėse ji nepuola į neviltį, o laimėje ir sėkmėje nenueina į pavojingus perdėjimus, neapsvaigsta nuo savo laimėjimų. Pasitikėjimas savimi apsaugo žmogų nuo menkavertiškumo jausmo, nuo tinginystės ir apsileidimo.

     Taip, reikia pasitikėti Dievu ir patiems stengtis išsaugoti dvasines galias, ypač palaikyti ir ugdyti idealizmą, sveiką ir blaivų tautos galvojimą bei ryžtingą valią. Nereikia išsigąsti blogio ir nusiminti dėl savo negalios. Blogis, ypač primestas, niekad nelaimės. Kantrybė ir pasitikėjimas viską nugalės.