Šia tema jau buvo rašyta dviejuose praėjusiuose numeriuose. Ten buvo kelių iš namų pabėgusių mergaičių pasisakymai ir kelių motinų pridėti paaiškinimai. Neseniai šia tema buvo duotas rašomasis darbas Čikagos Pedagoginio lituanistikos instituto trečiojo kurso studentams, kurių amžiaus vidurkis maždaug 19 metų. Nė vienas jų nėra iš namų pabėgęs, bet įdomu, kaip jie galvoja apie tuos, kurie pabėga. Čia duosime charakteringesnes ištraukas iš jų rašinių. Nesvarbu, jei bus ir pasikartojimų.

     Lidija Dudėnaitė.Sužinojus, kad vaikas yra pabėgęs iš namų, dažnai žmonėms kyla tokios mintys: tur būt, jaunuolis naudojo narkotikus, buvo tinginys, nežinojo, ko nori iš gyvenimo ir t.t. Deja, be reikalo visuomenė pabėgėlius taip smerkia. Jie taip pat yra žmonės, turi savo jausmus, nori džiaugtis gyvenimu.

     Jeigu vaikas pabėga iš namų, tai savaime aišku, kad namuose jam kas nors nemiela. Viena nepasitenkinimo priežastis gali būti namų atmosfera ir šeimos narių ryšiai su vaiku. Labai svarbu, kad tėvai domėtųsi vaikų užsiėmimais. Vaikas, grįžęs iš mokyklos, norėtų pasidalinti dienos įspūdžiais su tėvais, bet tėvai grįžta iš darbo pavargę ir nenori su vaiku užsiimti. Vaikas pasijunta vienišas, tėvams neįdomus ir nesvarbus. Nusprendžia, kad jis namie nebereikalingas, todėl išeina. Juk vaikui reikia kažko daugiau, negu tik materialinių gėrybių. Jo širdžiai reikia tėvų meilės, pasiaukojimo ir draugystės.

     Tėvai turi būti vaikui draugai, su kuriais jis galėtų pasidžiaugti, pasikalbėti ir jais pasitikėti, ištikus net ir didžiausiam rūpesčiui. Jeigu tėvai nekreipia dėmesio į vaiko norą su jais dalintis kasdieniniame gyvenime, kaip jie gali laukti, kad vaikas į juos prabiltų svarbiuose reikaluose, dėl kurių gal jis ir apleidžia namus!

     Žinoma, yra svarbu, kad tėvai vaikams turėtų autoritetą, bet tėvų liepimai ir draudimai turėtų būti protingi. Neužtenka pasakyti ne, reikia paaiškinti, kodėl ne. Kai vaikas supras kokio nors draudimo priežastį, jis nesukils prieš tėvus, bet juos pagerbs. Jeigu vaikas jausis, kad jis yra svarbus šeimos gyvenime, tai tos šeimos jis ir nepaliks. Labai svarbu jau nuo pat mažens vaiką įjungti į šeimos gyvenimą, į visus šeimos reikalus. Kokiu nors klausimu reikėtų paklausti ir vaiko nuomonės, nors, aišku, galutinis sprendimas bus tėvų. Kiek galima, visa šeima turėtų drauge sėsti prie stalo, drauge eiti į bažnyčią, drauge praleisti laisvalaikį ir pan.

     Jeigu šeimoje būtų vienybė ir vieno kitam pagarba, tai tėvams nereikėtų klausti, dėl ko vaikas pabėgo. O tiems, kurie klausia ir nežino priežasties, reikėtų atsakyti: "Pažvelkite į save ir suprasite!”

     Raminta Pemkutė.Dažniausiai vaikai pabėga dėl nesantaikų šeimoje. Jeigu abu tėvai dirba, dažnai jie pareina iš darbo pervargę, susinervinę, negali ramiai pasidalinti gyvenimu su vaikais. Kai vaikui trūksta tėvų meilės, jis nutaria jos ieškoti kitur. Televizija taip pat turi daug įtakos. Ten jis mato idealias išeitis iš įvairių problemų ir nutaria pats išmėginti. Jis mano, kad bet kur kitur bus daug geriau negu namie. Deja, tos svajonės būna tik tuščios iliuzijos, nieko bendra neturinčios su realybe.

     Margarita Kulytė.Yra įvairių priežasčių, dėl ko vaikai pabėga iš namų, bet gal pagrindinė priežastis — kartų atotrūkis (generation gap). Daugumas mūsų tėvelių yra atvažiavę iš Lietuvos, pripratę prie tenykščio gyvenimo, todėl jiems sunku suprasti vaikus, užaugusius išeivijoje, kurios gyvenimas, be abejo, labai skirtingas. Nesutampa tėvų ir vaikų idėjos ir pažiūros į gyvenimą. Dėl to prasideda nuolatiniai ginčai, kurie ir priveda vaiką bėgti iš namų. Abi kartos turėtų stengtis labiau viena kitą suprasti, tada joms abiem gyvenimas būtų lengvesnis ir linksmesnis.

     Dalia Aukštuolytė.Vaikai beaugdami pasiekia tokį amžių, kuriame pradeda galvoti, kad jie yra teisingesni už tėvus. Jie negali pakęsti, kai tėvai ant jų barasi. Jie mano, kad jau pakankamai subrendę spręsti, kas yra geriau. Vaikai mano, kad suaugusieji visuomet yra prieš juos nusistatę. Jie nemėgsta nė mokyklos. Dėl šių priežasčių kartais vieni, kartais su draugais pabėga, manydami, kad jie galės užsidirbti sau pragyvenimą. Deja, po kelių dienų pamato, kad gyvenimas nėra toks lengvas, kaip jie buvo įsivaizdavę. Jų santaupos tuoj dingsta. Kartais jie apsigalvoja ir grįžta, bet ne visi. Kai kurie pradeda vogti ir tampa kriminalistais. Gal visa to pagrindinė priežastis yra tam tikri trūkumai šeimoje. Gal abudu tėvai dirbo, neturėjo laiko su vaikais daugiau užsiimti ir įdiegti jiems krikščioniškų principų.

     Nida Misiulytė.Vaikai bėga iš namų, kai namais yra nepatenkinti. Tas nepasitenkinimas kyla iš įvairių priežasčių. Vieni pabėga dėl to, kad motina ar tėvas juos labai subarė ar nubaudė, kiti jaučiasi esą neverti gyventi tėvų namuose, nes savo gyvenimu daro šeimai gėdą, kiti bėga iš namų, nes negali įvykdyti didelių tėvų reikalavimų. Kai kurie pabėga, norėdami daugiau laisvės, savarankiško gyvenimo, rasti atsakymą į tokius klausimus, į kuriuos savo namuose atsakymų neranda.

     Audrius Regis.Kai vaikai baigia pradžios mokyklą ir pradeda gimnaziją, mano, kad jau yra pakankamai subrendę. Pradeda gerti ir rūkyti. Sueina į konfliktus su tėvais. Pagaliau išbėga iš namų, norėdami laisvės. Bet manau, kad visi tuoj nusivilia. Jiems sunku gauti darbą. O jeigu ir gauna, tai atlyginimo toli gražu nepakanka valgiui, butui ir įvairioms sąskaitoms užmokėti. Apie mokslo tęsimą negali būti nė kalbos. Jie pamato savo klaidą, bet kartais jau būna per vėlu.

     Rasa Kaminskaitė.Kasdien laikraščiuose skaitome apie visokius kriminalinius nusikaltimus, politines nesantaikas bei revoliucijas, bet kartais tenka paskaityti ir apie kokį nors jaunuolį, kuris, pabėgęs iš namų, pakliūva į bėdą. Skaitydami stebimės, dėl ko tas jaunuolis taip pasielgė. Juk jis buvo iš geros šeimos, lankė puikią mokyklą, nieko jam netrūko. Tad dėl ko jis pabėgo iš namų? Siam klausimui galima rasti daug įvairių atsakymų. Dažniausiai vaikas bėgdamas aiškiai nesupranta, dėl ko jis bėga ir kur bėga. Gal tai buvo staigus susipykimas su tėvais, gal nusikalto prieš valdžią, sudaužė automobilį, gal mergaitė įsitaisė vaiką... Jie bėga nuo tėvų, bėga nuo policijos, nori būti saugesni. Bet pabėgę dažniausiai tuoj pajunta, kad neturi iš ko pragyventi, pradeda vogti, pardavinėti narkotikus, mergaitės tampa prostitutėmis. Ieškodami geresnio gyvenimo ir laisvės, jie prarado viską, ką turėjo, ir pateko į baisų skurdą.

     Audra Kubiliūtė.Kiekvienas žmogus, nors dar būtų ir labai jaunas, yra individas. Tad ir tų individų iš namų pabėgimo priežastys yra skirtingos, individualios. Tačiau atrodo, kad svarbiausios priežastys yra trys.

     1.Paprastai    kiekvienas mano, kad kiti ko nors daugiau turi negu jis. Tą pačią mintį išreiškia posakis — kaimyno žolė žalesnė. Jaunuoliui atrodo, kad kiti jo draugai turi daugiau laisvės, tad ir jis nutaria tos "laisvės” siekti.

     2.    Jaunuoliai yra linkę manyti, kad namie turi per daug pareigų, tad nori jomis nusikratyti. Jie jaučiasi skriaudžiami, turį per daug darbų ir visokių rūpesčių. Mano, kad, išėjus iš namų, gyvenimas palengvės.

     3.    Kai kuriose šeimose, ypač kur yra daugiau vaikų, kai kurie vaikai pasijunta apleisti, nemylimi, mano, kad į juos tėvai nekreipia dėmesio, kad kiti broliai ar seserys yra daugiau mylimi. Tada pagalvoja: "Aš jiems parodysiu! Jie manęs pasiilgs, kai išeisiu iš namų”. Ir pamėgina. . .

     Ramona Žygaitė.Ypač šiais laikais gana daug berniukų ir mergaičių pabėga iš namų. Dažniausiai jų amžius būna 15-17 metų. Jei pilnametis jaunuolis pabėga, tai policija jo paprastai neieško, bet jaunesnius stengiasi surasti.

     Į klausimą, dėl ko jie bėga iš namų, sunku surasti visiems bendrą atsakymą, nes kiekvienas atvejis bent šiek tiek skiriasi. Aš nesu niekad bėgusi iš namų, todėl man nėra lengva suprasti tas priežastis. Nors beveik kiekvienoje šeimoje kartais būna įvairių nesusipratimų, bet nemanyčiau, kad dėl to reikėtų bėgti iš namų. Pabėgėlis vaikas sudaro labai daug rūpesčių ir skausmo tėvams, o pats paprastai pakliūva į vargą ir visokius nemalonumus. Pabėgęs nuo tėvų, jis niekad nesuras nei laimės, nei pasisekimo.

    Kartais pabėga iš namų mergaitė, kad galėtų ištekėti, nes tėvai neleidžia, kai jiems nepatinka jos pasirinktasis. Gal dažniausiai vaikai bėga iš namų, kai jiems atrodo, kad tėvai juos per daug skriaudžia ir varžo jų laisvę. Tačiau reikėtų suprasti, kad tėvai visa tai daro tik dėl vaikų gerovės, norėdami, kad jie užaugtų geri ir dori. Kartais, žinoma, būna ir tėvų kaltė, jeigu šeimoje nėra sutarimo, jei baramasi, girtuokliaujama, jeigu šeima išyra. Kaltės dažnai būna iš abiejų pusių: iš tėvų ir iš vaikų.