ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Pirmiau vis būdavo stengiamasi įrodyti Dievo buvimą ir jo skirtingumą nuo žmogaus nepastovaus būdo: Amžinoji Tiesa, Pirmoji Priežastis, Visatos Kūrėjas, Pilnoji Esybė. Tiek įsitikinę buvo Jėzaus bendraamžiai Dievo skirtingumu, kad palaikė erezija jo pastangas parodyti savo (žmogaus) labai glaudų ryšį su tuo pačiu Dievu. Ligi šių laikų vengėme sakyti, kad pats Jėzus augo, brendo, išmoko, nors visa tai Naujajame Testamente liudininkų pasakyta; galima manyti, kad jeigu Jėzus verkė, juokavo, pyko, gailėjosi, nustebo, atsiduso, kentėjo ir mirė, tai jis galėjo ir išmokti skaityti, pasimokyti staliaus amato, išmokti bent dvi kalbas ir panašiai. Psalmių autoriai žmogiškai apie Viešpatį kalba, priskirdami jam žmogaus jausmus, rūpesčius. Mūsų Rūpintojėlis taip pat rūpinasi žmonių problemomis, nors Kristus jau prisikėlė ir niekuomet nebekentės.

     Tuo atveju būtų galima sakyti, kad ir pats Dievas turi problemų, nors jo patirtis labai didelė, išsami, rūpestinga. Gal kai kur reikėtų Jėzaus Kristaus Tėvą ir mūsų Tėvą palyginti su tėvu ar motina žemėje, kurie jo tėvystę įgyvendina savo vaikučiams. Visų tėvų problemos, atrodo, panašios. Gal taip būtų lengviau suprasti Dievo veikimą, kai skundžiamės jo lėtumu ką nors atlikti, jo besąlyginiais reikalavimais, jo begalinėmis pastangomis žmogų kurti ir palaikyti, jo tyla mūsų maldų ir atodūsių metu.

     Kai kurie teologai ir religijos stebėtojai mano, kad visas "Dievo mirties” sąjūdis išsprendė vieną Dievo problemą bent kuriam laikui, nes sąjūdis ar jo šaknys nebuvo tiek ateizme, kiek pastangose atrasti tyrą santykį su Dievu, kurio nebūtų galima piktnaudoti. Piktam, prievartai ir nežmoniškumui atremti "Dievas” arba geriau pasakius toks santykis tarp žmogaus ir Dievo palaidotas. Gal ne taip lengvai kariai ar karų organizuotojai užsidės sagtį "Gott mit uns” (Dievas su mumis). Įdomu, kad tikrų ir nuoširdžių santykių su Dievu ir tų santykių liudijimu kitiems pagrindas yra žmoniškumas, kiek įmanoma panašesnis į Kristaus gilią ir jautrią žmogystę, nes Kristaus reikšmingiausia žymė, kuria jis panašiausias į savo Tėvą, turbūt buvo jo gerumas ar dosnumas, o ne griežtumas, kietumas, (žmonių supratimu) teisingumas, ypač kad Dievo tiesa (geriau išvertus, ištikimybė) žmogų laisvina, o ne varžo.

     Dievo problemas galima išvesti iš paties Jėzaus problemų ne tik su savo priešais ar jo netikinčiais, bet ir su apaštalais bei kitais mokiniais. Pirmoji būtų — kad jis nesuprastas. Jėzus (ypač Morkaus evangelijoje) po stebuklo pagrasina, kad niekam nesakytų — ne dėl to, kad dar labiau garsintų lyg paslaptį išgirdęs asmuo, bet kad jo karalystės nesuprastų klaidingai. Nėra suprastas ir įstatymo ar įsakymų atžvilgiu: Jėzus kalbėjo prieš įstatymo (be širdies) tuštumą ir tuo pačiu apie įstatymo įvykdymą, o ne paneigimą ar panaikinimą. Ir dar šiandien dažniau krikščionių aplinkoje girdime artimo meilės įstatymą Senojo Testamento žodžiais "Mylėk savo artimą kaip pats save”, vietoj Naujojo Testamento žodžiais "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”. Tie patys įvykiai su apaštalais ar užklausėjais, ypač Jono evangelijoje simboliškai sustatytieji, pasikartoja mūsų vidiniame gyvenime šiandien: kokia ilga aklojo (Jono 9 skyrius) kelionė, iki kol jis galėjo išpažinti Jėzų savo Viešpačiu! Sunku suprasti asmenį, kurį kasdien sutinkame ar dešimtimis metų kartu gyvename, o tuo labiau Dievą, "kurio niekas niekad nėra matęs”. Tėvai vaikams ir vaikai tėvams sako: "Tu manęs nesupranti”. Ar tai galėtų būti ir Dievo Tėvo problema? Nebegalėdamas žmogui per patriarchus bei pranašus išaiškinti savo meilę ir būti suprastas, pasiuntė savo vienatinį Sūnų. Jeigu šiaušiuosi Dievo link, gal nesupratau jo ir jo pastangų?

     Kita Dievo problema labai paprasta ir kiekvieno tėvo, motinos išgyventa. Didesnė patirtis suaugusiam aiškiai rodo, kur pavojus, klaida, klystkelis, o kiekvienas vaikas turi pats išmokti apie ugnį, mašinų judėjimą, blogus draugus, draugystę, ištikimybę. Iš aukščiau ar toliau matydamas, daugiau patyrimo turintis įžiūri išeitis ir galimybes, kurios nuo jaunesnio ar arčiau esančio akių slepiasi. Net ir patarėjams (counselors) sakoma, kad vienas pagrindinių uždavinių yra padėti klientui įžiūrėti daugiau progų ir išeičių iš tariamo akligatvio. Pagalbos ranka gali būti ištiesta iš rytų, o žmogus težiūri į vakarus, susiaurindamas Dievo veikimo lauką. Būdami vaikai, gal dar ir dabar pasitikime ir jaučiame angelo sargo globą (Senajame Įstatyme angelas yra Dievo veikimo apraiška) pavojuose. Viešpats ieško įvairių būdų mus paveikti, kai ribotai įžiūrime.

     Tylos klausimas santykyje su Dievu taip pat labai aktualus. (Užtai pamaldose privalomos tylos valandėlės prieš atgailos maldą, po Komunijos, užtai mūsų jaunimo stovyklų vadovai stengiasi ugdyti ramias valandėles programoje). Maži vaikučiai mokomi, kad "tyla yra, kada Dievas kalba”, kad ir požeminiame traukinyje ar prie moderniausių plokštelių ar viduryje didžiulio baliaus — tada, kada žmogaus širdis tyli. Knygose apie maldą vėl labai pabrėžiama, kad tyla yra atidumas, klausymasis visu savimi, budėjimas. Sunku Dievui įsiskverbti, kai žmogus lyg mėgėjų radijo naudotojų pripildytas žodžiais ir kalbėjimu. Kaip nelaimės greitkelyje ištiktam (ar mūsų laikais kelių naudotojų telefonų tinkle) sunku prasiveržti. Kas stengiasi susikaupti, žino, kiek ilgai trunka viduje nutilti ir nurimti.

     Kaip šeimoje, taip ir santykiuose su Dievu iškyla pasitikėjimo klausimas. Nuo mažens vaikas kovoja, kad jo tėvai juo pasitikėtų, o tėvai — kad vaikas pasitikėtų jų nuoširdžia ir gero linkinčia meile. Čia žmogiškasis palyginimas gal labiau negu kitur suklaidina. Žmogus žmogui sako: "Jei būsi geras, gausi saldainį ar galėsi eiti į kiną ar paimti automobilį”. Tada pasitikėjimas kito ištikimybe ar tiesumu auga, bręsta, klestėja.

     Tuo tarpu iš Dievo pusės patikimumas ar ištikimybė yra visuotinė ir nesąlyginė: "Net ir jeigu motina užmirštų savo vaiką, aš jūsų neužmiršiu”. Jis tiek pasitikėjo, duodamas žmogui gyvybę, dar nematęs, ką tas asmuo suaugęs darys ar nedarys. Gyvybę teikianti meilė buvo besąlygiškai ištikima. Ar ji pasikeičia, kai žmogus pradeda jausti ir protauti? Kaip sunku tikėti, kad Dievas mūsų neapstatys, ar ko nors nenusuks, ar mūsų nenuskriaus, kaip mama, kuri žada nupirkti žaislą, o paskui sako: "Vėliau!” Tai Dievo problema būtų, kad jam sunku žmogų savo ištikimybe įtikinti tiek, kad žmogus galėtų save jam pavesti ir su Dievu išsikalbėti. Paėmęs žmogų už vieno piršto, ar kelių galvos plaukų ar net už rankos, negali žmogaus taip apsukti, iškelti, prispausti, kaip turėdamas savo glėbyje visą žmogų. Tada skundžiuosi, kad Dievas man nepadeda.

     Psalmėse maldininkas šaukia: "Kodėl taip delsi, Viešpatie, skubėk man padėti”. Jėzus gailestingąjį tėvą sūnaus palaidūno palyginime vaizduoja bėgantį sūnaus sutikti. Prieš keliolika metų protestantų teologas klausė knygos pavadinimu: "Ar tu bėgi šalia manęs, Jėzau?” (gal reikėjo taip pat klausti, ar aš bėgu su Tavimi, Jėzau?). Viena pagrindinių Dievo problemų yra žmogaus lėtumas vystytis, bręsti, įsitikinti, tikėti. Jeigu atrodo, kad Dievas neskuba, gal pats nesistumiu pirmyn?

     Paskutinė Dievo problema, kurią reikėtų bent trumpai paminėti, yra žmogaus atsiminimai. Kaip suderintume šiuos du dalykus? Tikėjimas mus moko, kad Dievas atleidžia pilnai, visai, kad nelieka daugiau juodos dėmės sieloje, kad galime tyra širdimi priimti sakramentus. Įžeidę Dievą, kaip mūsų laikais nuodėmę vadinome, neturime kaip atsiteisti, jeigu jo gailestingumas nebūtų visuotinis. Jam ta nuodėmė nebeegzistuoja, jos nebėra (kitaip nebūtų atleidęs pilnai). Antra vertus, žmogus linkęs sau ir Dievui priminti ne savo žmogišką stovį (nuodėmingą, silpną, pagalbos reikalingą), bet minėti ir griaužtis dėl dalykų, dėl kurių Dievas nesuka galvos, jam iš naujo viską priminti dalykiškai, dėmesį kreipti ne į Dievo gailestingumą, bet į savo nuodėmę ar klaidą. Ar nebūtų tiksliau, kad atleistos nuodėmės (ar nuodėmingos laikysenos) vaisius būtų tik žmogaus sąmonė, kad jis silpnas ir reikalingas Dievo gyvybės, vietoj to ilgo sąrašo, kurį šv. Petras tikrins prie dangaus vartų, sąrašo, kurio net Dievo begalinė meilė ir pastangos negali nutrinti?

     Dar viena Dievo problema būtų jo vardu tariami žodžiai, bet netinka po šio straipsnio tos minties toliau vystyti.