JONAS MIŠKINIS

     Kovo 3 d. sukanka 1oo metų nuo mūsų žymaus rašytojo Jono Biliūno gimimo. Jis gimė Ukmergės apskr., Anykščių valsčiuj, Niūronių kaime. Mokėsi Anykščiuose ir Mintaujos gimnazijoje, iš kurios už cerkvinį maištą buvo pašalintas. Negalėdamas grįžti atgal, įstojo į Liepojos gimnaziją, kurią baigė 1899 metais. Platino uždraustus lietuviškus raštus, skaitė referatus, paskaitas ir aktyviai dalyvavo pirmajame lietuvių spektaklyje "Amerika pirtyje”. 1900 m. įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, klausė gamtos, ekonomijos ir socialinių mokslų. Neilgai jam teko ten studijuoti, nes prasidėjo studentų tautinis sąjūdis, ir Biliūną iš universiteto pašalino. Jis išvažiavo į Šiaulius ir vertėsi pamokomis. Bendradarbiavo "Dar-bininkų balse” Jono Gražio slapyvardžiu. Vėliau smarkiai kovojo su sulenkėjusiais dvarininkais ir nutautusiais bajorais. Atgal į universitetą nebuvo priimtas. Neturėdamas kitos išeities, išvyko Vokietijon ir stojo į

     Leipcigo aukštąją mokyklą komercijos studijoms. Bestudijuodamas labai susidomėjo literatūra, todėl metė komerciją ir 1904 m. išvyko į Šveicariją. Zuericho universitete studijavo literatūrą ir dailę. Studijuodamas rašė savo išgyvenimus, vaizdelius. Tuo metu gimė žinomos jo apysakos: "Liūdna pasaka”, "Ubagas”, "Brisiaus galas” ir kt.

     Biliūnas buvo silpnos sveikatos — sirgo džiova. Ligos kamuojamas, nutraukė studijas ir grįžo Lietuvon. Gydytojai patarė važiuoti gydytis į Juodosios jūros pakrantę, į Jaltą, bet kelionei neturėjo lėšų. Kurį laiką gyveno tėviškėje ir Kačerginės vasarvietėje. 1905 m. išvažiavo į Zakopanę Karpatų kalnuose.

LITERATŪRINIS PALIKIMAS

     Jonas Biliūnas rašė gražia ir vaizdžia kalba daugiausia iš darbo žmonių gyvenimo. Jo kūriniuose atsispindi ryškus žmoniškumas. Gaila, kad jo literatūrinis palikimas nėra gausus: 25 prozos gabalėliai ir keliolika eilėraščių. Neilgas buvo ir jo kūrybos laikotarpis, tik 5-6 metai. Vis dėlto Biliūnas užima žymią vietą mūsų literatūroje.

     Rašytojo kūriniai yra jo asmenybės spinduliavimas. Nesvarbu, ar didesnį, ar mažesnį tų spindulių kiekį rašytojas paskleidžia, svarbu tik tai, kad jie skaitytoją apšviestų ir šildytų. Kiekvienas jo atskiras kūrinėlis palieka konkretų išbaigtą vaizdą. Kiekvienas kūrinėlio fragmetnas, lyg piešinys, atgyja prieš skaitytojo akis. Biliūnas nesistengia savo kūriniuose įrodyti vieną ar kitą idėją, jis tik stengiasi skaitytoją nuteikti savo keliamos idėjos naudai. Jo kūriniai — tai kasdieninės tikrovės reiškiniai, pro kuriuos žmogus praeina, nepastebėdamas jų tragiškumo. Tik sumanaus rašytojo plunksna parodo žmogui visą jų nuogybę.

     Biliūnas buvo prieškarinio patriarchalinio kaimo lietuvių tautos vaikas. To kaimo, kuris dar tebegyveno šimtmečiais susiklosčiusia lietuviškąja buitimi, kurio dar nebuvo nusiaubusi karo šmėkla, kuris dar nebuvo persunktas miesčioniškom dainuškom. Vargingi mokslo metai ir miestietiška aplinka brendimo metu jį buvo atitraukę nuo gimtojo kūrybinės galios šaltinio, bet stipri ir ieškanti asmenybė greit susirado savo tikrąjį kelią. Jo apsakymėliai savo siužetu ir filosofija glaudžiai susieti su Lietuvos kaimo anuometiniu gyvenimu, su lietuvio dvasia. Biliūnas mokėjo pažvelgti į lietuvio sielos gelmes, parodydamas ją savo raštuose visu ryškumu. Ne kaimo tipus jis aprašinėjo, bet ieškojo lietuvyje amžinųjų idėjų, bendrų visai žmonijai, ir rodė, kaip jos prasilaužia pro lietuvio sielą.

AMŽINOSIOS IDĖJOS

     J. Biliūno literatūriniame palikime tikrovė atvaizduota iš įvairiausių pusių. Pavyzdžiui, apsakymėly "Nemunu” blykstelėja padoriųjų žmonių panieka nelaimingai paklydusiai mergaitei. Vaizdelyje "Jonukas” atskleidžiama rūsti vargšo lietuvio tikrovė, kai jis jau nuo šešerių amžiaus metų eina pas svetimus žmones duonos pelnytis. Kūrinyje "Vagis” sprendžiama žmogaus sąžinės problema. Ūkininkas, gelbėdamas savo turtą, užmuša ginkluotą plėšiką burlioką, kuris vedėsi iš tvarto jo mylimą arklį. Kitaip sutrukdyti vagystės jis negalėjo, nerizikuodamas savo gyvybe. Kunigas per išpažintį jam nuodėmę atleidžia. Ir žemiškasis teismas tikrai jį išteisintų. Tačiau žmogus, nors visaip save bando pateisinti, ramybės neranda. "Visą gyvenimą tas kirminas graužia man širdį. Ir nežinau dabar, ką pasakys man Visagalis”. Taip lietuvis yra jautrus Dievo įsakymui "Nežudyk”.

     Apsakymėlyje "Lazda” aptariama atlaidumo dorybė. Buvęs baudžiauninkas savo pastogėje priglaudžia buvusį dvaro prievaizdą, pono be globos paliktą, ir priima iš jo lazdą, kuria pats seniau buvo nekaltai sumuštas.

     Vaikų nedėkingumą savo tėvams atvaizduoja "Ubage”. Kai Šekspyro karalius Lyras svaido prakeikimo žaibais ir dega kerštingu pykčiu savo dukterims, tai Biliūno Petras Sabaliūnas, viską atidavęs sūnui ir jo iš namų išvarytas, susikaupęs neša savo kančią ir randa savyje galios dar ir kitam paguosti. Imdamas iš svetimų rankų pirmąją duonos riekę, jis stengiasi paguosti ligonį, kurį laiko nelaimingesnių už save. Žmogaus nedėkingumą ne tik savo artimui, bet ir savo ištikimiems padėjėjams gyvuliams Biliūnas iškelia savo nuostabiai gražiame vaizdelyje "Brisiaus galas”. Žodžiu, visos šios vadinamosios "amžinos idėjos” Biliūno yra įvilktos į konkrečias lietuviškosios tikrovės formas. Dėl to jos mums atrodo tokios naujos, niekad nesenstančios.

     Biliūnas buvo vienas iš tų šimtaprocentinių lietuvių tautos atgimimo idealistų, kurie gyveno ir mirė dėl idėjos ir kurių, deja, vis rečiau ir rečiau šiais laikais pasitaiko. Jis, džiovos alinamas, važinėdamas po gydyklas, neišleidžia iš rankų plunksnos. O kai plunksna jau ima iš rankų kristi, jis savo kūrinius diktuoja žmonai, nes numano, kad dar turi daug savo tautai pasakyti. O Biliūnas buvo toks rašytojas, kad galėjo ne tik savo tautai, bet ir pasauliui daug pasakyti. Tie negausūs jo palikti apsakymėliai sudaro vienus gražiausių lietuvių literatūros puslapių.

     Tai, ką Biliūnas mums paliko, yra tik pati jo kūrybos pradžia. Vos 28 metų sulaukęs, rašytojas amžinai nutilo. Jis mirė 1907 m. gruodžio 8 d. ir buvo palaidotas Lenkijoje, Zakopanės kapinėse. Iš ten jo palaikai

1953 m. buvo perkelti į Lietuvą ir palaidoti netoli jo tėviškės esančiame piliakalnyje, įvykdant testamentinę vieno jo eilėraščio mintį:

     Kai numirsiu, man pakaskit
     Ant Šventosios upės kranto,
     Kad matytų kapas sodžių,
     Kūdikėlis kur užaugau.
     Kad girdėtų tą dainelę,
     Motinėlė kur dainavo,
     Kai ant kelių mažą migdė
     Ar lopšy mane lingavo.

• Vietnamo vienintelis katalikų kardinolas Joseph Trin Nhu Khuen mirė sulaukęs 80 m. amžiaus. Sirgo plaučių uždegimu.