Spausdinti

Maironio libreto "Kame išganymas” analizė

VYT. BAGDANAVIČIUS

NEATRASTAS MAIRONIO KŪRINYS

     Yra keletas priežasčių, dėl kurių Maironio libretas "Kame išganymas” nebuvo susilaukęs platesnio visuomenės dėmesio. Paliekant nuošaly antikatalikiškus kai kurių literatūros kritikų nusiteikimus, kurie šiam ryškiai katalikiškam veikalui vertinti galėjo būti nepalankūs, norime iškelti dar porą priežasčių, dėl kurių šis Maironio kūrinys pasiliko beveik užmirštas.

     Viena priežastis — moderniųjų literatūros kritikų nusiteikimas prieš visuomeninę tematiką poezijoje. Vienas žymus mūsų literatūros kritikas, 1938 m. grįžęs po vienos studijinės kelionės iš Vokietijos, savo studentams skundėsi, kad Vakarų Europoje visi yra per daug susirūpinę visuomeniniais klausimais. Tuo jis norėjo pasakyti, kad jie nesigilina į meniškus literatūros klausimus. Iš to jo nusiskundimo aišku, kad visuomeninė tematika tuometinėje mūsų literatūros kritikoje negalėjo turėti didelio dėmesio.

     Kita priežastis, dėl kurios tas Maironio veikalas nebuvo pasidaręs populiarus, yra jo sudėtingumas. Modernioji Vakarų poezija šio šimtmečio pradžioje buvo šūkių poezija. Jos dvasios tėvas, kuriuo visi sekė, buvo Paul Valery. Taip ją apibūdina T. S. Eliot savo studijoje apie Paul Valery reikšmę ("To criticise the critic”, London 1965, 34 psl.). Dėl to šio šimtmečio poezija yra susitelkusi prie trumpo įmantraus eilėraščio. Modernieji poetai sukuria koncentruotą vaizdą, išreikštą keliais posmais, bet jie nesileidžia į tų vaizdų visuminę analizę, apžiūrinėdami juos iš visų pusių, pastebėdami jų konfliktus, juos lygindami ir derindami. Tai yra anapus moderniosios poezijos nusiteikimo ribų. T. S. Eliot tai laiko būdingu Vakarų kultūros reiškiniu mūsų laikais. Jis šį reiškinį net vertina, bet vis dėlto jį laiko dėmesio trūkumu labiau komplikuotam išgyvenimui. Tai taip pat paaiškina, kodėl sudėtingas ir temomis turtingas minėtas Maironio kūrinys nėra susilaukęs visuomenės dėmesio.

LIBRETO TURINYS

     Veiksmo pradžioje žaidžiančių vaikų ir dainuojančių mergaičių fone pasirodo religinių abejonių varginamas Zonis ir ramus netikintis Marys. Mergaičių choras yra persiėmęs indiškos ramybės, nirvanos, dvasia. Zonis myli Gražutę.

     Antrame veiksme išryškėja poemos konfliktai. Zonio mylimąją pavilioja turtuolis Marys. Vargšai, ūkių darbininkai, žemės savininkų išnaudojami, rengiasi vykti Amerikon. Studentai gieda nerūpestingą giesmę "Gaudeamus igitur”. Zonis ieško vaisto visuomeninėms žaizdoms gydyti. Jis nepatenkintas studentų daina ir sako, kad ateityje jaunimas taip nedainuos. Jis pradeda giesmę, ieškančią teisybės, kuri netrukus virsta populiaria, plačiai žinoma Maironio "Užtrauksim naują giesmę, broliai”.

     Įvairios visuomeninės ir idėjinės jėgos labiau išryškėja trečiame veiksme. Grįžta iš seimo parlamentaras Milvydas, kurio ilgai laukė jo vaikai. Zonis jo veiklą parlamente įvertina gerai. Tačiau žemdirbiai žadama žmonių lygybe netiki. Pasak jų, lygybė yra paminėta tik katekizmo pradžioje, o toliau apie ją nekalbama. Žemdirbiai netiki ir Zonio žadamu turtų padalinimu. Matyti padegtas fabrikas. Milvydas vedamas nužudyti, o Zonis pririšamas prie medžio. Atėjęs Marys nori jį atrišti, bet šis jo pagalbos atsisako. Jis pyksta ant Mario už jo sužadėtinės paviliojimą. Užėjus nakčiai, jis kenčia vienatvę. Ateina du filosofai ir, pamatę pririštą Zonį, jį išlaisvina. Tačiau Zonis mokslų išlaisvinimu netiki. Jis ieško žmogaus buvimo prasmės.

     Ketvirto veiksmo pradžioje autorius toliau ryškina negerovių pasekmes. Milvydas yra nužudytas. Zonis, kęsdamas liberalizmo filosofijos trūkumus, rengiasi nusižudyti. Marys yra pametęs Gražutę. Zonis, tai sužinojęs, jį nušauna, bet jau neturi kitos kulkos pats nusišauti. Visų problemų spręsti ateina pranciškonas. Prasideda aiškinimasis tarp teisingumo ir keršto principų. Jis pavirsta Dievo buvimo įrodymu, remiantis protu ir apšvieta. Zonis kaltina Dievą už žmonių negeroves. Jis kaltina moteris už neištikimybę. Pranciškonas gina moters reikšmę žmonijos išganymui. Poema baigiasi teisingumo bei meilės išryškinimu ir Dievo garbinimu.

NĖRA RADIKALAUS SPRENDIMO

     Ketvirtojo veiksmo pabaigoje galima išgyventi apsivylimą. Užuot sulaukus tų visuomeninių problemų sprendimo, poema pereina į kitas temas ir įveda net naują personažą pranciškoną. Mes čia lauktume kokio nors radikalaus krikščionio ar kokio altruistiškai nusiteikusio socialisto, kurie imtųsi veiksmingai spręsti iškilusias problemas. Tačiau ši poema buvo parašyta tais laikais (1885-1909 m.), kada radikalus socialinių klausimų sprendimas nebuvo tarp katalikų populiarus.

     Ir vėliau Maironis buvo svetimas radikaliems sprendimams visuomeninėje srityje. Būdamas moralinės teologijos specialistas, jis gana kietai laikėsi asmeninės nuosavybės. Kai iškilo žemės reformos klausimas ir kai katalikai mąstytojai buvo sumišę, nežinodami, ką apie tai manyti, t.y. ar galima nusavinti kieno nors žemę, Maironis buvo nepalankus net to klausimo svarstymui. Įdomiai apie tai rašo Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose "Nepriklausomybės saulėj”. Kai Vaitkus "Ganytojo” redakcijos vardu atėjo prašyti Maironio straipsnio, išaiškinančio katalikų mokslą šiuo klausimu, šis nenorėjo nė kalbėti. Tik vėliau, įsikišus vyskupui Karevičiui, Maironis straipsnį parašė. Bet jame buvo išdėstyti tik "katalikiškojo nuosavybės mokslo principai, nesileidžiant į konkrečius, anuomet mus dominusius klausimus” (1968 m., 160 psl.).

     Turint tai prieš akis, Maironio "Kame išganymas” darosi intriguojantis klausimas. Visuomeninių skriaudų klausimą šiame kūrinyje jis ryškiai iškelia ir, reikia manyti, savo galvosenoje turėjo kokį nors atsakymą į jį, nes kitaip argi būtų ėmęsis ta tema rašyti?

SCHOPENHAUERIO FONAS

     Norint teisingiau įvertinti Maironį, kuriantį šį veikalą, reikia į jį pažvelgti tame dvasios fone, kuriame jis buvo parašytas. O tas fonas nėra koks nors kitas, tik Dancigo filosofo Schopenhauerio mąstysena. Šis Maironio kūrinys yra atsirėmęs į Schopenhauerio dvasią, nors jai visiškai ir nepritardamas.

     Filosofijos istorijos tyrinėtojas anglų jėzuitas Fr. Copleston Schopenhauerio filosofiją aptaria kaip mąstyseną, kurioje blogis pasaulyje labai stipriai įsigalėjęs. Schopen-haueris daug rašė apie žmogaus tuštybę ir skatino į estetinę kontempliaciją bei asketizmą (History of Philosophy, Vol. VII, p. 263). Jis užjautė žmonių vargus, bet tai nevedė jo į mąstymą, kaip tuos vargus sumažinti (plg. 264 psl.).

     Schopenhauerio mokslas apie valią, galima sakyti, net vedė į savižudybę. Jis skatino žmogų atsisakyti savo valios iki tokio laipsnio, kad atsisakytų net gyventi. Noras gyventi, jo manymu, yra egoizmo apraiška. Žmogus esąs savo valios vergas. Pati egzistencija jau yra kaltė; tai yra gimtosios nuodėmės prasmė. Tačiau formaliai savižudybės Schopenhaueris neskatino. Tai buvo daugiau estetinis mąstymas apie valią, kuri yra akla jėga, nežinanti kur sustoti. Išsigelbėjimui iš šios padėties Schopenhaueris siūlė estetinę meditaciją. Dėl to jis turėjo didelės įtakos rašytojams ir menininkams.

     Schopenhauerio filosofija persiėmė ir R. Wagneris, ypač savo kūrinyje "Tristanas ir Izolda”. Anglų rašytojas William James savo kūryboje stengėsi nugalėti Schopenhauerio pesimizmą. Ir Goetė turėjo tam tikrų susidūrimų su Schopenhaueriu. Schopenhaueris atskiru veikalu reagavo į Goetės pažiūrą apie šviesą. Savo fantastišką teoriją apie šviesą Schopenhaueris paskelbė veikale "Apie regėjimą ir spalvas”. Goetė pradžioje buvo linkęs laikyti jį oponentu, nes tai buvo jo teorijos pakeitimas, bet ne išvystymas (plg. Margarita Beer, Schopenhauer, 23 psl.). Tačiau Goetės Gretchen yra pavaizdavimas tokio žmogaus, kuris kentėjimų keliu valosi, kaip auksas (ten pat, 90 psl.). Tai kaip tik yra Schopenhauerio žmogaus idealas. Žmogus, išgyvenęs visus skausmus ir atsižadėjęs savo aukštesnių svajonių, artėja į mirtį.

     Schopenhaueris buvo indiškos mistikos entuziastas. Jis studijavo induizmą ir budizmą. Jo į rezignaciją linkusiai galvosenai šios Azijos mąstysenos buvo artimos. Taip pat visi, rašiusieji apie Schopenhauerį, atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo moters priešas. Jis buvo parašęs įvairių blogų dalykų apie moteris, tačiau jo raštų leidėjai po jo mirties visa tai sudegino.

     Schopenhauerio radikalų pesimizmą bandė išgelbėti vienas jo dvasios mokinys Eduardas Hartmannas. Jis bandė suderinti Schopenhauerio pesimizmą su Leibnizo optimizmu. Hartmannas Dievą supranta ne vien akla jėga, kaip Schopenhaueris, bet ir protu.

     Maironis šioje poemoje ir Hartmanno pagerintą Dievo sampratą laiko nepriimtina. Poemoje galima pastebėti bent tris Maironio sąlyčius su Schopenhaueriu. 1. Jo vyriausias personažas, apsivylęs gyvenimu ir mokslu, yra priėjęs iki nusižudymo. 2. Mergaičių choras poemos pradžioje gieda apie nirvanos palaimą. Šios temos autorius toliau nevysto, nei jai pritardamas, nei ją kritikuodamas. 3. Maironis formaliai išeina ginti Schopenhauerio prakeiktų moterų.

MOTERS IŠAUKŠTINIMAS IR JOS GARBĖS GYNIMAS

     Maironiui buvo žinomi Schopenhauerio kaltinimai moterims. Jis leidžia savo personažui Zoniui išbarti savo neištikimą ir suvedžiotą mylimąją Schopenhauerio priekaištais. Schopenhaueris moteris vadina nuodų nešėjomis vyrams gundyti. Jos mindžioja vyro širdį. Jos norėtų visą pasaulį valdyti. Moterys yra pažymėtos prakeikimo žyme nuo amžių pradžios. Dėl to moterys esančios velnio tarnaitės. Jos yra prakeiktos, ir tas prakeikimas jas lydi gimdymo skausmuose.

     Galbūt, kad toks moters pasmerkimas buvo ne tik Schopenhauerio, bet aplamai liberalistinių 19 šimtmečio sluoksnių. Prieš šį moters niekinimą išėjo marksizmas, į savo programą įjungęs moters išlaisvinimą. Tai yra būdinga jauno marksizmo žymė. Apie tai kalba ir Kapsukas. Galbūt Maironis žinojo moters emancipacijos nuotaikas, nes leidžia Zoniui pasakyti, kad moterims "svajojas nevaržomos laisvės diena”.

     Kaip Maironis apgina moters garbę? Gražutė buvusiojo mylimojo pasmerkimo žodžius priima atgailos dvasia. Moters ginti išeina pranciškonas. Jis ne tik ją apgina, bet ir išaukština. Pirmiausia jis subara Zonį, kad jis drįso pakelti ranką prieš mūsų motinas, tą paskutinį ir gražiausią Dievo kūrinį. Moteris Ievos kaltę yra atkentėjusi per tūkstančius metų. Marijoje yra prasidėjusi kita moters era. Ji yra vyro įkvėpėja, palengvinanti jam nešti jo vargus. Ji yra ir jaunuolio įkvėpėja, uždeganti jį savo akies žvilgsniu. Dėl to moteris yra atgimimo žvaigždė.

     Dar kartą grįždamas prie tos pačios temos, pranciškonas nesivaržo moterį vadinti karaliene, bet tik su ta sąlyga, kad ji veiktų kartu su Dievu. Be šio sąryšio moteris pasidarys tik žemų palinkimų įrankiu. Tada ji negalės būti atgimimo įrankiu, ko iš jos Maironis tikisi. Moterų emancipacijos sąjūdis buvo gyvas atgimstančioje lietuviškoje šviesuomenėje, ką liudija nepaprastas įvykis — 1907 m. moterų seimas Kaune. Jis yra nepaprastas dėl to, kad buvo sušauktas kartu katalikių ir pirmeivių moterų. Jame aktyviai dalyvavo Marija Pečkauskaitė (plačiau žiūr. V. Bagdanavičius "Lietuviška marksistinė literatūra iki nepriklausomybės paskelbimo”, L.K.M. Akademijos metraštis, II t., 166-167 psl.)- Nors katalikės moterys tame suvažiavime dalyvavo, tačiau idėja greičiau buvo socialistinės kilmės. Socialistų tarpe nuotaikos apie moters emancipaciją buvo gyvos keletą dešimtmečių anksčiau, nes galbūt dėl to Maironis leidžia pranciškonui pasisakyti apie moteris, veikiančias be sąryšio su Dievu. Tačiau ir apie tokią moterį pranciškonas sako: "Vienok nekeikiu jos. Ją mūsų laikai suklaidino, išplėšė jai Dievą, jos žvaigždę užtemdė piktai”.

     Pranciškonas, gindamas moters garbę, vargiai būtų pritaręs socialisčių ir katalikių moterų seimui. Maironis pasilieka labiau meniškoje meditacijoje apie moterį. Šituo atžvilgiu jis seka Schopenhauerį, skatinantį išganymo ieškoti meniškoje meditacijoje. Tačiau Maironiui ji pasidaro kartu ir religinė meditacija.

LIBERALAUS IDEALISTO TRAGIKA

     Norint sužinoti, kaip Maironis sprendžia visuomeninį klausimą savo poemoje "Kame išganymas”, reikia nepraleisti iš akių, su kokiu žmogum jis čia turi reikalą. Marksizmas čia dar nėra gyvenimo tikrovė, o tik tam tikras sąjūdis. Jam čia atstovauja ūkio darbininkų minia, kuri turi revoliucinių, griaunančių polėkių. Antra vertus, šie žmonės yra pakelėje ieškoti savo laimės Amerikoje.

     Šviesuomenei čia atstovauja iš neturtingų sluoksnių kilęs inteligentas, kuriame galima pastebėti būdingus to laikotarpio dvasios bruožus. Jo krūtinę ėda tikėjimu "abejonės žaltys” (5 psl.). Tikėjimo kelias jam yra pražuvęs, o kito kelio nėra (6 psl.). Tačiau jis yra kilnus žmogus. Jis jaučia kiekvieno gimstančio žmogaus didelę prasmę ir vertę, nors to išaiškinti nesugeba. Jis yra tikras, kad žmogus gimsta ne žemų norų patenkinimui (6 psl.). Tačiau jis susidomi gražia moteria, tikėdamas, kad ji atstos jam dangų. Kai moteris jį apvilia, jis pradeda domėtis luomų nelygybe ir tautų persekiojimu. Vietoj buvusios meilės, persiima Darvino kova už būvį. Jį papiktina nerūpestinga studentų daina, tad jis žada užtraukti naują giesmę, kurią jaunimas tesupras. Jis pritaria žmonių lygybei, brolybei ir laisvei, tačiau visuomeniniu atžvilgiu jis nėra radikalus. Jį žavi ir turtingo žmogaus teisingas šeimos gyvenimas. Turtingo ir kartu visuomeniško žmogaus idealas jam yra ryškus. Toks žmogus myli tėvynę ir vargšus. Jis, kaip milžinas, seime gina "kalbą, brangią tėvynę” (19 psl.). Antra vertus, jis drįsta pasisakyti už naują, demokratiškai išrinktą valdžią ir net už turtų padalinimą Proudhono prasme (21 psl.). Proudhonas (1809-1865), prancūzų filosofas, savo knygoje "Philosophie de la misėre” puola prigimties dėsnių pastovumą. Į nuosavybės teisę Proudhonas žiūri kaip į vagystę. Antra vertus, jis turi vilties, kad socializmas apvalys nuosavybės teisę nuo jos blogybės. Ta jo viltis rodo, kad nuosavybės teisei jis pripažįsta natūralią vertybę ir ją laiko tvirta ekonomine kategorija (plg. F. Copleston, A History of Philosophy, Vol. VII, 311 psl., Westminster, Md., 1936).

     Nepaisant to, sukilėliai nelaiko Zonio savu. Jie pririša jį prie medžio. Kai turtingas cinikas, kuris buvo paviliojęs jo mylimąją, nori jį išlaisvinti, Zonis jo paslaugos atsisako. Jis ilgisi pilnesnio išsilaisvinimo ir problemų išrišimo. O jo problemos buvo didelės. Jam rūpi: "Kas liepė iš motinos įsčių man dieną išvysti? Kam reikia manęs?” (23 psl.). Besikalbėdamas su divem jį išlaisvinusiais filosofais, jis pasisako ir prieš mokslo siūlomą išgelbėjimą. Mokslas, pasak jo, "moka tik nuodais apduoti, kaip žaltys; kas šventa ir aukšta, jis visa niekina”. Į šitokios rūšies žmones jis žiūri, kaip į bedvasius, kurie slaptai varvino mirtį į jo širdį (25 psl.).

     Zonio nepatenkina nė Hartmanno pagerinta Dievo samprata. Hartmannas bandė grąžinti optimizmą į Schopenhauerio aklos valios mokslą. Zonis grįžta prie Schopenhauerio pesimizmo ir rengiasi nusišauti. Į nusižudymą Schopenhaueris žiūrėjo greičiau kaip į pasidavimą aklai valiai, kuri valdo gyvenimą. Tačiau Zonis, patyręs, kad Marys yra pametęs Gražutę, užuot pats nusišovęs, nušauna jį. Kai jam primenama, kad nužudytasis šaukia atkeršijimo iš dangaus, jis sakosi to nebijąs, nes tas, kurį jis nušovė, jo manymu, nebuvo žmogus.

     Pranciškonas Zoniui primena, kad ir medžiaginis pasaulis rodo į Dievą. Šis atsikerta, kad jis nesąs toks menkas žmogus, kuris nebūtų ieškojęs pirmosios daiktų priežasties. Jis ne tik jos ieškojo, bet ir daug kentėjo dėl to. Zonis vėl pakartoja, kad mokslas jo nepatenkino. O jeigu jis nieko nerado, tai nieko ir nėra.

     Šia proga reikia pastebėti, kad kažkas iš pirmųjų šios poemos kritikų Maironiui prikišo, jog jis esąs mokslo priešas. Maironis ketvirtoje laidoje teisinosi, kad Zonio pažiūros tai ne tas pat, kas autorius. Tačiau toliau savo pasiteisinime Maironis sako: "Zonis, klaidžiodamas ir tikrojo kelio dar tik ieškodamas, jei meilę, sociališką klausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūri vienpusiškai, per tas pasekmes, kurios su anais dalykais per žmonių atkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta” (25 psl.).

     Pranciškono kalba Zonio neįtikina. Jį pradeda dominti vaikų giesmė apie amžiną tiesą (33 psl.). Tačiau ir vėl jis grįžta į abejonę. Jei Dievas yra, tai jis yra apleidęs žmones, nes žemėje yra tiek daug ašarų ir skriaudų. Jis pasisako, kad pats norėjęs būti žmonijos gelbėtoju, bet dabar mato, jog tai buvo arba beprotybė, arba sapnai (34 psl.).

     Tokia turtinga yra Zonio asmenybė. Jo atvaizdas šioje poemoje yra pravestas pro įvairius atoslūgius ir polėkius. Jis vaizduoja šio šimtmečio pradžios lietuvį liberalą pačia gerąja forma. Šis personažas yra pasilikęs nesulaužytas kokio nors dirbtinio atsivertimo. Mes turime būti dėkingi Maironiui už pilnutinį šios dvasios žmogaus pavaizdavimą. Tik gaila, kad vardą šiam personažui jis parinko dirbtinį, be jokios kalbinės tradicijos — Zonis. Jei šis personažas būtų gavęs natūralesnį vardą, jis būtų įėjęs į mūsų literatūrą, kaip gyva asmeninė personifikacija.

MAIRONIO “IŠRIŠIMAS”

     Ši poema vaizduoja šio šimtmečio pradžios lietuviškąją visuomenę. Ateitininko joje dar nėra. Ir komunizmas čia dar labai žalias, neturįs savo formos. Maironis savo ketvirtojoje laidoje net teisinasi jį per žiauriai atvaizdavęs. Tačiau mums šis pasiteisinimas atrodo nereikalingas, nes komunizmo žiaurumus mes esame patyrę gyvenimiškoje tikrovėje.

     Bet yra pasilikęs klausimas, kokį atsakymą Maironis duoda šioje poemoje socialinio neteisingumo problemai. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad jis to atsakymo ir neduoda. Užuot davus atsakymą, jis nukrypsta į moters vertės klausimą ir į religinę problematiką. Tačiau tam tikrą atsakymą šioje poemoje vis dėlto galima išskaityti. Jis, tiesa, yra pateiktas labai išdailinta literatūrine metafora, tad yra lengva jo visai nepastebėti. Maironio atsakymo turinys čia yra dvejopas: laisvinantis ir sakramentinis. Ir šių dviejų, paprastai toli viena nuo kitos stovinčių sričių sujungimas į vieną vaizdą ir net į vieną žodį ar tik nebus pats brangiausias perlas šioje poemoje.

     Grįžkime į trečiojo veiksmo pabaigą, kur Zonis yra pririštas prie medžio, o į sceną ateina du filosofai. Zonis, jų nematydamas, dūsauja, kas galėtų jį "išrišti”. Filosofai, išgirdę šį rūpestį, jį išlaisvina. Iš tolimesnio teksto aiškėja, kad žodis "išrišti” čia turi sakramentinę prasmę, būtent, nuodėmių atleidimą, gaunamą susitaikymo sakramentu. Tačiau išviršinė situacija, kurioje šis žodis pasakomas, kalba apie išlaisvinimą iš išorės surišto žmogaus. Tuo pačiu žodžiu čia norima "išrišti” ir tas visuomenines problemas, kurias kelia darbininkų streikai ir kurių priežastimi yra susirūpinęs Zonis. Žmogus, kuris čia yra fiziškai surištas, yra kartu 19-tojo šimtmečio liberalizmo atstovas, dėl to jo prašymas "išrišti” yra kartu atstovavimas jo filosofijos, susirūpinusios žmogaus išlaisvinimu. Žodis "išrišimas” suima savin įvairius žmogaus išlaisvinimus. Ir kadangi šiam išlaisvinimui yra vartojamas liturginis terminas, visa ši situacija įgauna sakramentinį pobūdį.

     Maironis sakramentiniam "išrišimo” žodžiui šios poemos kontekste suteikia realaus visuomeninio ir socialinio išlaisvinimo prasmę. Kai šitaip išskaitome Maironio "išrišimą”, jis kartu pasidaro atidengimu realios gyvenimiškos prasmės, glūdinčios katalikiškoje atgailos liturgijoje. Tai, be abejo, bus rūpėję Maironiui pirmoje eilėje. Turime nepraleisti iš akių, kad Maironis buvo moralinės teologijos profesorius ir kad jam, kaip ne vienam rimtam moralistui, bus ne kartą kritę į akis du idėjiškai artimi, bet praktiškai toli vienas nuo kito atsiskyrę procesai. Iš vienos pusės didelė dorovės taisymo jėga, glūdinti sakrametiniame kaltės atleidime, o iš kitos pusės visiška jos bejėgybė ir neveiksmingumas visuomeniniame gyvenime. Į šią poemą dėl to galima žiūrėti, kaip į sakramentinės palaimos išlaisvinimo ilgesį, kurį bus turėjęs Maironis.

     Tiesa, kad Zonį fiziškai "išriša” ne pranciškonas, pasirodęs ketvirtame veiksme, bet du filosofai. Ir čia yra daug prasmės. Maironis puikiai žinojo, kad sakramentinis išrišimas neveikia socialiniame gyvenime. Ir jeigu jis tą išrišimą būtų pavedęs pranciškonui, jis būtų buvęs neteisus sau pačiam. Turint prieš akis išorinį Zonio nelaisvės pobūdį, jo devynioliktojo šimtmečio filosofiją, filosofai yra tinkamesni jo problemos išrišėjai, negu kunigas. Mat, Zonis yra daug tikėjęsis iš mokslų ir galų gale jais visiškai apsivylęs. Dėl to jam filosofai yra reikalingesni, negu kunigas. Tiesa, jis, diskutuodamas su filosofais, neras su jais lengvo pokalbio, bet protinis išsilaisvinimas jau yra atsivėręs.

     Ką reiškia šis išsilaisvinimas socialiniam klausimui? Galima, žinoma, jam prikišti, kad jis ne tik nėra radikalus, bet net ir negyvenimiškas. Jis nėra gyvenimiškas ir draminės kompozicijos prasme. Jis yra tik literatūrinis ir simbolinis. Bet čia yra proga dar kartą Maironį susieti su Schopenhaueriu. Gyvenimo negerovėms spręsti Schopenhaueris siūlo ne ką kita, o menišką kontempliaciją. Žinoma, mums šiandien šitokio pobūdžio visuomeninės problemos sprendimas nėra pakankamas. Bet Maironiui jis toks buvo. Ypač reikia paminėti, kad jam ši kontempliacija buvo ne tik meniška, bet ir sakramentinė. Visos šios poemos sąrangos požiūriu vargiai ar kitokio pobūdžio sprendimas būtų jai tikęs. Dvasingai nusiteikusiam pagrindiniam personažui tik šitokio pobūdžio atsakymas yra įmanomas. Socializmas šioje poemoje dar nėra gyvenimiška realybė, dėl to jai ir gyvenimiško atsakymo negalima tikėtis. Fabriką padegę darbininkai čia pasirodo tik kaip statistai. Šviesuomenė, kuriai atstovauja Marys ir Mantautas, yra arba ištvirkusi, arba idealistiškai negyvenimiška. Abu jie šioje sąrangoje baigia savo egzistenciją. Naujo tipo realistinis šviesuolis dar į šią dramą nėra atėjęs.

KOKIA YRA MENINĖ ŠIO KŪRINIO VERTĖ?

     Yra pasilikęs pats sunkiausiai atsakomas klausimas: kokia yra meniška šio Maironio kūrinio vertė? Ši poema nesukėlė daugumos ano meto žmonių susidomėjimo. Jie tautiškumą suprato, kaip vientisą jausmą, nesuvokdami, kiek daug įvairių klodų tame jausme slepiasi. Kylant visuomenėje analitiniam sugebėjimui, reikia manyti, ateina laikas, kada domėtis sudedamosiomis tautinio jausmo dalimis ir jų tarpusaviu veikimu bus daugiau nusiteikimo. Tautiškumas savyje talpina religines, filosofines ir socialines sritis su jų visų tarpusaviu susipynimu.

     Įvairiais keliais galima bandyti aptarti meninę kūrinio vertę. Galbūt pats moksliškiausias bandymas rasti racionalų būdą pažinti ir aptarti meninį kūrinį yra fenomenalistinės krypties filosofo Romano Ingarden ("The Cognition of the Literary Work of Art”, Northwestern University Press, Evanston, 1973). Jis nurodo du labai skirtinius literatūrinio vertingumo bruožus: kūrinys turi būti standus savo išorine sąranga, bet taip pat jis turi būti atviras skaitytojo indėliui į jį (294-295 psl.). Didieji kūriniai kaip tik pasižymi šiuo antruoju bruožu, būtent. kad įvairūs amžiai grįžta į juos su savo dvasios interoretacija. Toks, pavyzdžiui, yra Homeras ir Šekspyras.

     Maironio "Kame išganymas” pasižymi dideliu turinio sodrumu, ypač vyriausiame jo personaže, bet, antra vertus, jis yra atviras naujoms interpretacijoms, kurios kiekvienoje kartoje galės būti skirtingos. Taip pvz. muzikas, kuris norėtų pasekti Zonio dvasines nuotaikas iš vieno veiksmo į kitą, būtų viliojamas į įvairias muzikines išraiškas. Arba žmogaus dvasios analizuotojas tose idėjinėse ir visuomeninėse lankose, per kurias Maironis veda skaitytoją, galės vis labiau gilintis į nesibaigiančias individualizmo, visuomeniškumo ir meniško išgyvenimo sričių atsiribojimų kryptis bei jų saviveiklą, vis keldamas tą patį klausimą: kame išganymas?

• Anglijoje veikiąs sąjūdis “Aid to Church in Need” įsipareigojo tuojau surinkti 100.000 dolerių aukų ir pasiųsti popiežiui Jonui Pauliui II, kad tas lėšas sunaudotų paramai vyskupų, esančių už geležinės uždangos.

• Ekvatorinė Gvinėja 1968 m. tapo nepriklausoma. Jos prezidentas Macias Nguema tuojau paskelbė, kad jų valstybė marksistinė. To krašto milicija, į kurios sudėti įeina kubiečiai ir atsiųstieji iš Sovietų Sąjungos, kraštą pavertė koncentracijos stovykla. Buvo nužudyta apie 50.000 krikščionių, ir dar apie 90.000 krikščionių pabėgo į užsienį, o apie 20.000 krikščionių naudojami vergų darbams kasyklose. Nguema pasiskelbė prezidentu visam amžiui, taipgi tapdamas vyriausiu švietimo vadovu, Darbininkų partijos prezidentu; jis pasiskelbė generolu; kraštą laiko didelėj priespaudoj. Viename kalėjimo kieme, kaip skelbia “The Mindszenty Report”, buvo nukryžiuoti du kaliniai.

• Izabelė Sanford, filmų aktorė, dalyvaujanti televizijos filmų kūrime ir televizijos programoje pasirodanti kaip Louise Jefferson, buvo išaugusi baptistų tikyboje, bet vėliau, drauge su savo vaikais, tapo katalike. Pasikalbėjime spaudai ji pareiškė: “Aš esu pamėgusi Katalikų Bažnyčią, ypač tai jaučiu, kai medituoju... Tikėjimas — svarbiausias dalykas”.

• Vengrijoje didėja religinė tolerancija. Vyriausybė net yra paskyrusi 60 milijonų forintų atnaujinimui Esztergomo katedros, didžiausios bažnyčios Vengrijoje, pastatytos Šv. Petro bazilikos Romoje stiliumi. Atnaujinimo darbus prižiūri istorinių paminklų inspektorius.