BRONIUS KUZMICKAS
Kaip žmonės vieni nuo kitų besiskirtų, visų jų dvasiniam pasauliui yra daugiau ar mažiau būdingas optimizmas, pasitikėjimas savimi ir kitais, palankumas jiems, tikėjimas savo ateitimi ir panašūs teigiami jausmai. Šitokie jausmai padeda gyventi, įveikti sunkumus, suartėti su kitais žmonėmis, aktyviai įsitraukti į darbą, visuomeninę veiklą. Kas turi daugiau optimizmo, pasitikėjimo savimi ir kitais, žinoma, ne naivaus ir iliuzinio, tas yra drąsesnis, stipresnis, tur būt, ir laimingesnis.
Tačiau šitokius teigiamuosius jausmus išlaikyti visais gyvenimo atvejais nėra paprasta ir lengva. Beje, tai daug priklauso nuo individualių žmogaus ypatybių. Kai kurie žmonės, matyt, iš prigimties yra veiklūs, veržlūs, drąsūs, optimistiškai nusiteikę, psichiškai atsparūs. Ne mažiau čia lemia ir individualioji žmogaus patirtis, konkrečios jo gyvenimo aplinkybės, taip pat pasaulėžiūra, įsitikinimai, vienoks ar kitoks sąmoningas nusistatymas.
Tačiau ne kas kita, kaip gyvenimo aplinkybės, konkretūs kasdienos įvykiai mūsų optimizmą ir pasitikėjimą kartais silpnina ir slopina. Priežastys esti įvairios: nelauktai ištinka nesėkmės darbe, prarandamas artimas žmogus, nepalankiai susiklosto gyvenimo aplinkybės, neišsipildo ilgai puoselėti siekiai, kyla aštrūs dvasiniai konfliktai. Šitokie įvykiai kiekvienam sukelia skaudžius ir ilgalaikius nerimo, nusiminimo, nusivylimo, apatijos, nepasitikėjimo savimi ir panašius jausmus. Nuo įvairaus pobūdžio nesėkmių niekas nėra saugus. Todėl ypač svarbu, kaip mes jas išgyvename, į jas reaguojame, kaip sugebame nuo jų atsigauti. Tur būt, geriausias būdas saugotis gyvenimo negandų yra išsiugdyti atitinkamus savo asmenybės bruožus, susidaryti tvirtas, tačiau realistiškas pažiūras ir įsitikinimus mūsų individualybei.
Bene skausmingiausios ir savo pasekmėmis pavojingiausios yra dvasinės traumos, sukeliamos dorovinio pobūdžio veiksnių, tokių, kaip iš kitų asmenų pusės patiriamas neteisingumas, savanaudiškumas, savigarbos ir orumo įžeidimai, apgaulė, apvilti jausmai ir t.t. Dvasinės traumos žmogaus sąmonėje kartais palieka pėdsaką ilgiems metams, nuo jų sunkiau atsigaunama, negu nuo fizinių traumų ar materialinių praradimų. Žinoma, čia daug ką lemia žmogaus jautrumas, išsilavinimas, interesai ir kiti individualūs ypatumai. Dėl to šitokių traumų pasekmės asmenybei yra įvairios. Vis dėlto neabejotina, kad dvasiškai pažeidžiami yra visi žmonės.
Beje, nuo neigiamų išgyvenimų anksčiau ar vėliau atsigaunama, jie užmirštami, tarp jų ir teigiamų jausmų nusistovi pusiausvyra.
Tačiau to ar kito žmogaus gyvenimo aplinkybės kartais susiklosto itin nepalankiai. Didesnės ar mažesnės nesėkmės seka viena po kitos, o dvasinės traumos esti tokios nelauktos, skaudžios ir gilios, kad neigiami išgyvenimai užvaldo visą asmenybę, užtemdo ir užgožia tai, kas anksčiau jai buvo patrauklu ir vertinga. Svarbiausios vertybės, į kurias žmogus orientavosi, tampa ar bent atrodo nepasiekiamos, dėl to ir tie tikslai ar daiktai, kurie iki šiol viliojo ir džiugino, dabar atrodo bespalviai ir beverčiai. Netenkanti pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, neretai prarandama ir gyvenimo vertingumo bei prasmingumo jausmas.
Šitokia dvasinė būsena ir yra neviltis. Jos pasekmės gali būti įvairios. Neviltis kartais gali sukelti ilgalaikį jėgų nuopolį, pasyvumą, nepasitikėjimą žmonėmis, pesimistinį požiūrį į gyvenimą. Šitai neretai lydi tokie negatyvūs asmenybės bruožai, kaip cinizmas, destruktyvumas, įvairaus pobūdžio amoralumas. Neviltis ne vieną pastūmėjo į girtavimą. Kaip tik nevilties akimirką jautresnis vyriškis ar moteris kartais linksta žengti kraštutinį ir paskutinį, negrįžtamą žingsnį savo gyvenime.
Gyvenimo tikrovė yra tokia, kad nusivylimo, o retkarčiais ir nevilties, panašiai, kaip ir kitokių neigiamų jausmų, kaip nuovargio ar fizinio skausmo, išvengti vargu ar įmanoma. Bent jau šito norėti būtų naivu, nerealistiška, o naivaus požiūrio į tikrovę kiekvienas, pagal savo galimybes, privalėtų vengti. Svarbu, kad žmonės sugebėtų susidaryti atitinkamus dvasinius bruožus. Būtina daugiau dėmesio kreipti į tai, kaip mes sugebame neigiamas dvasines būsenas išgyventi, kaip mokame, net ir tragiškomis aplinkybėmis, nepasiduoti nusiminimui, apatijai, nevilčiai. O jeigu šie jausmai vis dėlto mus apima, neleisti, kad jie mūsų dvasiniame pasaulyje taptų dominuojančiais.
Taigi susiduriame su mūsų žmonių dvasinės kultūros klausimu. Šitai siejasi su bendruoju mūsų kultūringumu, jos kultūros įvairiapusiškumu. Gana aktyviai propaguodami žinias, kaip saugoti, grūdinti ir lavinti kūną, fizinę sveikatą, dažnai paliekame be dėmesio ne mažiau svarbų klausimą apie dvasinį mūsų žmonių pasaulį, dvasinę harmoniją, psichinį lankstumą, atsparumą ir ištvermingumą. Šitokius bruožus ne kiekvienas sugeba išsiugdyti pats. Dvasinis inertiškumas, dvasinės disciplinos ir atsparos stoka, atrodo, dažnai ir yra ta subjektyvi priežastis, dėl kurios fiziškai sveiką ir gražy vaikiną ar merginą sugniuždo skaudesnė nesėkmė, pirmasis nusivylimas, draugo neištikimybė. Šiuo požiūriu daugeliui žmonių, ypač jaunimui, reikalinga pastovi, organizuota, sisteminga visuomenės parama. Tik kažin ar šitokios paramos pakankamai gaunama? Bendrosios pasaulėžiūros skiepijimu, visuomeninių-politinių įsitikinimų ugdymu asmenybės dvasinio pasaulio, jos kultūros formavimasis neužsibaigia. Nepakanka čia ir atskirų žmonių draugiškumo ar užuojautos konkrečiais atvejais. Dvasiniam asmenybės pasauliui turėtų būti skiriama kur kas daugiau vietos ir dėmesio visoje mūsų auklėjimo ir švietimo sistemoje. Turėtume propaguoti daugiau žinių, praktinių patarimų apie tai, kaip susivaldyti, elgtis konkrečiais atvejais.
Sakysime, jus nelauktai ištiko nesėkmė, jus neužtarnautai įžeidė, skaudžiai nuvylė artimas žmogus, sužlugo jūsų ilgamečiai tikslai. Suprantama, dėl to jūs giliai pergyvenate. Tai visiškai natūralu. Blogą nuotaiką, neigiamą jausmą lengviausia pasiseks išstumti tik kita, geresne nuotaika, geresniais jausmais. Bet jie neatsiranda savaime ir priklauso nuo objektyvių priežasčių. Šių gi dažniausiai negalime numatyti, tuo labiau paveikti.
Tačiau ar iš tikrųjų esame bejėgiai prieš savo jausmus? Atrodytų, kad ne. Negalėdami pagal norą keisti savo nuotaikų, mes kur kas lengviau galime valdyti savo mintis, todėl galime nukreipti jas nuo nemalonaus įvykio, skausmingo savo išgyvenimo. Jeigu nesiseka ir minčių norimai suvaldyti, išeitį rasim aktyviai imdamiesi darbo veiklos, ypač kūrybiškos. Nuo seno žinoma, kad intensyvi psichinė ar fizinė veikla mažina ne tik fizinį skausmą, bet silpnina ir nemalonius jausmus.
Pastangos jausmais ir mintimis atitrūkti nuo nemalonaus įvykio anaiptol nereiškia nusigręžimo nuo tikrovės. Tai yra būdas išsaugoti dvasines jėgas. Nevilties, nusivylimo, kitokių nemalonių, skausmingų išgyvenimų atvejais svarbu pirmiausia atitraukti dėmesį nuo savęs, savo nesėkmės, savo skausmo ir kreipti mintis į išorinį pasaulį, į darbą, kitus žmones, visuomeninius įvykius. Tai padės ir savo nesėkmę apmąstyti objektyviai bei dalykiškai, tarsi "iš šalies”, tuo pačiu numatyti geriausią būdą jai įveikti. Šitai tuo labiau seksis, kuo platesni bus mūsų interesai, kuo plačiau ir giliau domėsimės mokslu, menu, sportu, kitokiais kultūrinio visuomeninio gyvenimo įvykiais. Interesai, domėjimasis gyvenimu yra giliai teigiamas jausmas, siejantis mus su kitais žmonėmis, su visuomene. Interesus, kaip ir pasaulėžiūrą, įsitikinimus, kiekvienas gali suformuoti, išsiugdyti savo pastangomis.