STASYS YLA

     Velykų rytas mums visuomet yra be galo mielas, net ir tada kai mus kas nors slegia. Šventiška nuotaika, kuria visi gyvena, ir visa aplinka mus užkrečia. Prisikėlimo ryto saulė nužeria ne tik mūsų veidus, bet ir mūsų dvasią.

     Tačiau dabar, kai mūsų tėvynė nelaisva, atrodo, kad ir Velykų rytas yra ne toks. Atrodo, lyg kas būtų kietą uolą užritęs ant mūsų krūtinių. Mus slegia sielvartas dėl tėvynės, rūpestis dėl artimųjų. Bet gal dar labiau už viską mūsų sielą yra užgulęs nemalonus slogutis dėl mums padarytos neteisybės. Ir tada mes kartojame žodžius, kuriuos moterys, eidamos prie Kristaus karsto, ištarė: "Kas mums atris akmenį?” Taip, kas mums atleis tuos varžtus, užgulusius krūtinę?

     Bet kai mes taip klausiame, tai dar nesame žuvę. Mes nesam apatiški dėl savo prislėgtos buities. Mes ieškome išgelbėjimo, norime nusimesti naštą, nublokšti ją nuo savo pečių. Mes norime išsilaisvinti. Kai mus užslegia didi našta, kai ištinka didis skausmas, mes instinktyviai puolamės purtytis ir įtempiame visas savo jėgas.

Ramintos Jelionytės nuotrauka    Pirmieji pavasario pumpurai

     Blogiau būna, kai mūsų sielą apiberia smulkūs grumstai, apnyksta maži nusikaltimai, užberia mažos piktos skeveldros. Galbūt jau ir tada mes jaučiamės nejaukiai, bet gyventi, rodos, dar galima. Geriau, žinoma, kad to nebūtų, bet šauktis dėl to pagalbos, ieškoti, kas palengvintų padėti, atrodo, lyg būtų kiek nerimta. Taip ir gyvenam metai iš metų. Truputį pasikankiname, lyg būtų įsimetusi kokia ne per daug sunki chroniška liga, bet kartu ir pasiguodžiame — galgi praeis, galgi apsiprasiu.

     Tokioje padėtyje esantiems žmonėms darosi blogiau ir blogiau dėl to, kad jie neieško radikalių priemonių pataisyti savo padėčiai. Priešingai, jie vengia net eilinių priemonių, vengia net žmonių, kurie jiems tai primintų, net vietų ar knygų, kurios apie tai kalbėtų. Vengia, nes tada būtų sunkiau. Geriau juk nejudinti žaizdos — tada mažiau skauda.

     Štai dėl ko vieniems sunkiau prisikelti, negu kitiems. Slegiamiems sunkesnių smūgių užtenka tik dar vieno gero, ir nuo jų krūtinės akmuo nukrinta. Jis turi nukristi, nes jie juo purtosi. Tuo tarpu antriesiems reikia nežinia ko, kad būtų išjudinti iš savo nerangumo. Kaip pirmieji dėl savo didžio sopulio pasidaro be galo jautrūs ir patys ieško išsigelbėjimo, taip antrieji, lyg tie jungo jaučiai, eina sau sena vaga, ir sunku juos iš jos išvesti. Jų nejaudina jokie gyvenimo perversmai, jokie ypatingi visuomeniniai ar asmeniniai sukrėtimai. Joks Dievo balsas neprasimuša pro rambią jų sąžinę.

     Galbūt mes, lietuviai, lygumų žmonės, kaip tik ir priklausome prie šitų antrosios kategorijos žmonių. Mes linkę su viskuo apsiprasti, mūsų lygios dirvos, lygūs keliai neverčia mūsų griebtis stiprių ir staigių priemonių. Mes ilgai kankinamės, daug sielvartaujame dėl kokio mažmožio, o vis dėlto nesiimame jį radikaliai pataisyti, pakeisti. Tik pačios paskutiniosios priversti, mes susipurtome ir nuverčiame net didžiausius kliūčių kalnus. Taip kartais ima ir pribręsta mumyse perversmo dvasia, panašiai kaip pribręsta ir gamtos atbudimas.

     Tad kartais labai netikėtai net pačių lėčiausiųjų žmonių sieloje įvyksta kažkoks pasikeitimas. Galbūt žmogus, besisukdamas apie savo dvasios žaizdas, nejučiomis prisiartina prie gydomosios galios, lyg žemė arčiau saulės. O gal pati geroji žmogaus Saulė, žmogaus Dievas, ima ir paberia savo kūrinio sieloje naujų spindulių. Ir nebeatsispiria žmogus šiai nežinoma jai galiai. Jis darosi bejėgis prieš kažkokį dievišką akstiną. Taip žmogus, ilgai blaškęsis ir svyravęs, daug prisikankinęs ir išvargęs, galų gale ima ir pasuka aiškiu keliu. Pasuka, tartum Čiurlionio pasakų būtybės, į aukštą pilį, pasuka kopti laiptais į kalnų viršūnes, kur viešpatauja rimtis, kur viskas spindi saulės spinduliuose.

     Kartais tai įvyksta taip staiga ir nelauktai, kad nespėja pastebėti net patys artimiausi žmonės. Įvyksta paradoksas, panašus į tą, kurį aprašo Evangelija. Būtent, ateina pas jį moterys, draugės ir draugai, ateina jo aplankyti su senais žodžiais ir papročiais. Juk jis tebėra toks, koks buvęs — senasis žmogus, žmogus nusistovėjęs, žinomų papročių ir pažiūrų. Tai žino visi, net ir tie, kurie dėl jo sielvartauja ir nori jam padėti. Vieni pas jį ateina praleisti malonių valandų, kiti — padėti jam išeiti iš vidaus kančios, nuimti nuo jo sąžinės slogutį, tarsi kokį akmenį nuristi. Ir nei vieni, nei antri nepastebi, kas įvyko. Jie žiūri ir netiki savo akimis. Vietoj senojo žmogaus jie randa naują. Koks nustebimas! Jie žvelgė į to žmogaus vidų, kaip į kapą, jie tarėsi turį reikalą su lavonu, o štai čia gyvas žmogus, net dvasia pajaunėjęs, tikras jaunikaitis, pasipuošęs baltais rūbais.

     — Ko ieškote? — galbūt pasigirs jo klausimas. — Ar manęs, senojo manęs, kurs buvo morališkai miręs ir prislėgtas sunkaus akmens? Šito žmogaus čia jau nebėr. Eikite ir sakykite mano draugams, kad aš ne tas, kas buvau. Pasakykite: jei nori jie mane matyti, teeina į Galilėją pas didįjį fizinės ir dvasinės mirties nugalėtoją Kristų! Jis iš mūsų širdžių išrovė mirties geluonį, kaip sako velykinė giesmė. Jis prikėlė ir mane. Ir kaip miela dabar tarti su psalmistu: "Aš prisikėliau ir dabar esu su tavim” (Ps 138). Su Tavim, o Kristau, gyvybės ir mirties Valdove!

     O gal tai, ką čia sakau, tinka ne tik man asmeniškai, bet ir mano tautai? "O Kristau Valdove, su tavim eina tautos gyventi, su tavim eis visa Lietuva!” Šitie Brazdžionio žodžiai gal yra ir mano tautos tikra prisikėlimo pranašystė. "Su tavim eis visa Lietuva”. Taip, Kristau, su tavim prisikėlusiu. Prisikėlusieji su tavim eis prikelti tėvynės. Eis prikelti fiziškai ir dvasiškai. Bus prisikėlimas širdyse ir mintyse, prisikėlimas visame mūsų tautos gyvenime.

     O Kristau Valdove, tavo prisikėlimo vėliava jau plevėsuoja! Ar greit suplevėsuos ir mūsų tautos prisikėlimo vėliavos? "Su tavim eina tautos gyventi, su tavim eis ir visa Lietuva!”