Spausdinti

APIE VAIKŲ IŠĖJIMĄ IŠ NAMŲ

     Paskaičius D. Bindokienės straipsnį “Kodėl vaikai pabėga iš namų” (š.m. sausio ir vasario mėn. nr.), kyla daug minčių. Pirmiausia, ačiū Bindokienei už šiuos straipsnius. Mes, lietuviai, linkę kai kurias problemas “užtušuoti” ar išvis paneigti, tarytum apie jas nekalbant jos savaime prapuls... o iš tiesų atviri pasisakymai, diskusijos gali padėti tiems, kurių šeimose tokių tragedijų, ar vadinamųjų tragedijų dar neįvyko.

     Sakau “vadinamųjų”, nes ne kiekvienas jau suaugusio vaiko išėjimas iš namų yra tragedija. Kartais tai pats geriausias dalykas ir vaikui, ir tėvams. Yra vaikų, kurie laimingi gyvena tėvų prieglobsty, kol sukuria savas šeimas. Bet yra ir tokių, kurie, pasiekę tam tikrą amžių, nori būti savarankiški, savaip tvarkytis, išbandyti savo sparnus. Taip, sutinku su Angelės motina: meilė ir rūpestis vaikais niekad nepasibaigia, bet iš lizdo išskristi ir išmokyti skraidyti mes turime jiems padėti. Lizde apglobus juos laikyti yra ne tik neprotinga, bet ir pražūtinga, nes kada nors jie vis vien turės iš to lizdo išskristi. Bus didesnė tragedija, kai jie nukris žemėn ir susižeis vien dėl to, kad mes, tėvai, jų neišmokėm laiku ir teisingai skraidyti. . . Turime kur nors nubrėžti liniją: kada gi pagaliau sūnų ar dukrą laikom suaugusiu ir su juo elgiamės, kaip su suaugusiu Šiame krašte turbūt tokia linija nubrėžiama baigus gimnaziją, atseit, kai jaunas žmogus jau sueina 18 metų. Žinau, daug šio amžiaus jaunuolių dar yra labai nesubrendę ir patys sunkiai versis. Sulaikys juos namuose ir finansai, ir studijos. Tačiau tie, kurie ryžtasi palikti namus, neturėtų būti tėvų smerkiami, o kaip tik gauti tėvų moralinę - dvasinę paramą, kad šis išsiskyrimas būtų draugiškas, o ne skaudus abiem pusėm. Tikrai neskatinu vaikų išsikraustymo iš namų, bet jei šis atsiskyrimas neišvengiamas, turime mokėti ir galėti tai priimti ir toliau gyventi savo gyvenimą. Nes gi vaikai nėra mūsų nuosavybė, o tik dovana iš Dievo, duota mums trumpam laikui, užauginti ir padėti jiems tapti savarankiškais. Labai neteisinga galvoti ir sakyti, kad jie kažką mums skolingi: meilė nenuperkama ir neatmokama, gi visa, ką mes savo vaikams darome, darome, nes juos mylime.

     Čia nekalbu apie moraliniu atžvilgiu nepriimtinus išsikraustymus, kada sūnus ar duktė nutaria gyventi su kitu be vedybų. Tačiau ir tokiu atveju negalime vaikų atstumti ir pasmerkti. Atvirkščiai: jie tada ypatingai reikalingi mūsų paramos, ir mes privalome padėti jiems sugrįžti į teisingą kelią. Jų visiškas “nurašymas” — “ji daugiau ne mano duktė” — jų tikrai nesugrąžins, o tik dar pastūmės į pražūtį.

     Galbūt, jei Angelė būtų gražiuoju ir su tėvų pritarimu iš namų išėjus, tėvų remiama galbūt nebūtų tokios išeities priėjus — gyventi su berniuku, nes viena finansiškai neišgalėjo. Jei išsiskyrimas su tėvais būtų buvęs draugiškas, galbūt net būtų laikinai į namus sugrįžus. Kas žino? Žinoma, Angelės galvojimas apie gyvenimą be vedybų yra neteisingas ir nepriimtinas, bet tėvai dabar kaip tik turėtų jos neatstumti, o ją priimti, nors ir klystančia, ir toks jų elgesys gal kaip tik jai padėtų pamatyti savo klaidą. Meilė ir rūpestis vaikais juk ir reiškia, kad mes jų neatstumiam ir tą meilę parodom ne tik tada, kai jie geri ir paklusnūs, bet ir tada, kai jie mus užgauna ir klysta...

     Antra vertus, iki 18 metų visos vertybės, atsinešamos iš šeimos, jau vaikams yra įdiegtos. Vien tik laikymas jų namuose nuo slidžių kelių ir klystkelių jų neapsaugos. Jei norės, jie suras ir būdų, ir galimybių klaidžioti ir namuos gyvendami. Mes gi jų fiziškai prie savęs prisirišti negalime ir už rankytės nesivedžiosime. Nors ir žinodami, kad jie gali klysti, turime jais pasitikėti ir jie turi žinoti, kad mes jais pasitikime. (Gal čia ir buvo Rūtos tėvų pagrindinė klaida?) Galų gale esame klystantys žmonės ir mes, tėvai, ir svarbiausia kokį pavyzdį mes jiems duodame savo elgesiu, galvojimu ir žvilgsniu į aplinką bei visą gyvenimą. Kaip dažnai lietuviai tėvai šaukia ir smerkia vaikus dėl jų jaunų nuklydimų, o patys suka darbe, pildant mokesčių blankas, girtuokliauja, šmeižia kaimynus... ir net nevadina visa tai nuodėme, lyg vienintelė nuodėmė — tai jų vaikų nusikaltimai lytiniame gyvenime. . . Ne, negiriu vaikų nuklydimų. Tik sakau, kad, šiuo keliu eidami, mes jiems nepadėsime. . .

     Neseniai viename Ann Landers straipsnyje viena mergina džiaugiasi atrasta “laisve” — rūkyti “žoles” ir naudoti narkotikus, nes, anot jos, pasekmės yra jos vienos reikalas. Ann Landers atsako Eugene Kennedy (kunigo) žodžiais iš jo naujos knygos “Free to be Human” (šią knygą vertėtų visiems pasiskaityti). Jis kaip tik atsako į tos merginos mintis. Būdami laisvi, mes nesame kažkokioj dykumoj, o kaip tik turime naudotis ta laisve, respektuodami ir kitų laisvę bei teises. Turi būti tam tikri standartai ir reikalavimai iš tėvų, auklėtojų ir dvasininkų pusės, ir mes visi turime siekti bei gyventi pagal šiuos standartus ir dėl jų neatsiprašinėti.

     Taip, Vaikai turi atsakomybę ir tėvams, ir auklėtojams, ir, svarbiausia, Dievui. Bet tokią pat atsakomybę turi ir tėvai. Teisingai supratę laisvę, neatimkime jos ir iš savo vaikų, o padėkime jiems teisingai laisvėti. Prašykime Dievo pagalbos, o ko negalime pakeisti, mokėkime priimti ir nepalūžti. Nes jei padarėme viską pagal savo sąžinę ir jėgas, savo vaikus augindami ir auklėdami, tolimesnė atsakomybė jau ne mūsų, ir pagaliau mūsų vaikų tolimesnis gyvenimas yra ne mūsų, o Dievo rankose.

     Kartais tėvai patys vaikus iš namų išvaro savo elgesiu ir požiūriu į juos. Aušros mama sako: “Aš visada jaučiau, kad ji blogais keliais nueis..Aušra tapo apkaltinta nebūtais dalykais ir apšaukta paleistuve, kai ji visai nebuvo kalta. Didžiausia tragedija, kad tokiu elgesiu Aušros tėvai nuteikė ją prieš šeimą ir galbūt jai visą gyvenimą sugadino. . . Ir ne iš blogos valios, tik gero jai norėdami, bet nesuprasdami, kad ne tokiu būdu dukrai gyvenimo vertybės įdiegiamos. . . Todėl ir reikia šiais klausimais kalbėti ir rašyti, aiškintis ir vieni kitiems padėti. Gal tai padės kitiems tėvams, kitoms dukroms panašių problemų išvengti. Ir todėl dar kartą ačiū už tuos straipsnius. Skaitėme juos ne tik mudu su vyru, bet ir mūsų 18-metė dukra. Laukiame panašiom temom ir daugiau!

Motina