Spausdinti

R. Šilbajoris

     Vladas Šlaitas. Nesu vėjo malonėje. Southfield, Michigan: Ateitis, 1978, 110 psl. Aplankas Vilijos Eivaitės.

     Poezijos kalba visuomet buvo kokia nors prasme "speciali”, nors konkretūs požymiai, skiriantys ją nuo kasdienės kalbos ir nuo beletristikos, mainosi laiko būvyje. Lietuvių lyrikoje ilgą laiką dalinomės su rusais ir vokiečiais ta pačia tradicine silabotonine eilėdara, bet pastaruoju metu poetai neretai nuo jos traukiasi, ieškodami naujų formų. Tarp tokių "maištininkų” randame ir Vladą Šlaitą, šiaip jau visais kitais atžvilgiais gana konservatyvų žmogų. Jis atsisako tradicinio ritmo ir rimo, bet neatsisako poeto vardo, tvirtina rašąs eilėraščius, o ne dirbtinai eilutėmis sukarpytą prozą. Tai reiškia, kad Šlaito eilėraščio tekstas vis vien yra savita visuma, organizuota vadovaujantis kokiais nors pastoviais principais, iš kurių dalis gali priklausyti ir tradicinei poetikai, o kita galbūt yra paties Šlaito sau nusistatyta. Kadangi eilėraščių turinys esmiškai išplaukia iš formos, tai, aptardami jų struktūrą, tuo pačiu bent dalinai apibrėžiame ir Šlaito-poeto profilį.

     Viena iš pačių esmingiausių eilėraščio savybių yra jame glūdinti pasikartojimų sistema. Atsisakęs rimo ir kirčiuotų skiemenų lygaus, ritmiško išdėstymo, poetas kartoja kokius nors kitus elementus, kaip, pavyzdžiui, šiame jo eilėraštyje:

     Pavasaris provincijos miestelyje
     buvo daugiau, negu pavasaris miestelyje.
     Tai buvo meilės ir svajonių pareiškimas
     raudono gaidžio saksofonui amžinai
     jaunam pavasariui jaunystę grojant.
     Pavasaris provincijos miestelyje
     buvo daugiau, negu svajonių pareiškimas.
     Tai buvo meilės ir širdies prisirišimas
     prie savo gimtojo miestelio, amžinai
     jaunam pavasariui jaunystę grojant.

(“Pavasaris lietuviškoj provincijoj”. 48 psl.)

     Visų pirma tradiciniai rimai čia tapo pakeisti tiesiog tų pačių žodžių pasikartojimais, kurių struktūra išryškėja tik žiūrint į abu posmelius iš karto. Jei šiuos žodžius paženklinsim raidėmis: A (miestelyje), B (pareiškimas), C (amžinai) ir D (grojant), tai sausime schemą:

I posmelis

II posmelis

A

A

A

B

B

B1

C

C

D

D

     Matome, kad šie "rimai” nėra griežtai simetriški. Antrame posmelyje jie "nuslysta žemyn” nuo A,A,B j A,B,B, ir be to, antrasis B1 jame yra visai naujas žodis, vienintelis ne tik eilučių galuose, bet ir visame eilėraštyje. Tokia išimtinė to žodžio "prisirišimas” padėtis, aišku, priduoda jam ypatingos svarbos. Aplamai suvokiame, kad tarp pirmo ir antro posmelio kažkas "atsitiko”, pasikeitė išeities stovis, posmeliai atsidūrė priešpriešoje vienas kitam, sukeldami tarp savęs santykį — įtampą, turinčią kaip nors atsispindėti ir jausmo, ir minties plotmėj.

     Eilėraštyje yra ir kitų pasikartojimų. Nepilnai kartojasi pirmojo posmelio dvi pradinės eilutės. Praleisto žodžio "provincijos” vietoje antroji eilutė turi jo suintensyvintą apibūdinimą: "buvo daugiau”. Tai pabrėžia sąvokos "provincija” svarbą. Čia ji reiškia tik vieną, gimtą miestelį, neskaitant visų kitų, irgi neišvengiamai provincijoj esančių. "Provincijos” vardo tik tam vienam miesteliui priskyrimas aiškiai nurodo, kad jis nuo visų kitų iš esmės skiriasi ne geografijos, o prisirišimo prasme. Taigi galime sakyti, kad šie du išskirtiniai žodžiai (provincija — prisirišimas) sudaro lyg ir eilėraščio emocinę ašį, tuo pačiu nurodydami ir santykį tarp abiejų jo posmelių.

     Panašiu principu pirmojo posmelio trečia eilutė "tai buvo meilės ir svajonių pareiškimas” pakyla į aukštesnę emocinę įtampą savo nepilnu pasikartojimu antrame posmely: "Tai buvo meilės ir širdies prisirišimas”, o ketvirtoj eilutėj, raudono gaidžio saksofono įvaizdis ("amžinai”) pavirsta prisirišimu prie to savo gimtojo miestelio ("amžinai”). O absoliučiai pasikartojantys "rimai” (amžinai — grojant) paverčia atmintį į nesikeičiančią "jaunojo pavasario jaunystės” muziką, tuo savotiškai sustabdant ir laiko tekėjimą. Šitaip galų gale išryškėja, kad eilėraštis išreiškia santykį tarp to, kas keičiasi — auganti jausmo įtampa, blėstantis žmogaus gyvenimas atsiminimuose, ir to, kas nesikeičia — amžina tų pačių prisiminimų jaunystė, kuri maitinasi eilėraštyje tolydžio kylančio jausmo jėga. Tuo būdu eilėraščio pasaulis tampa tiesiogine priešginybe tikrovei, kurioje laikas sumenkina ir atmintį, ir jausmą. Šiuo atžvilgiu Šlaitas priartėja prie simbolistų poetų, norėjusių žodžiais išburti "tikresnį” amžiną pasaulį, ir prie aplamai tikinčiųjų poetų, kuriems be transcendentinės, tobulos nekintamybės pasaulis yra bevertis: "nes praradus tikėjimą, mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio” (50 psl.).

     Ne tik tikinčiųjų, bet ir visų kitų: netikėlių, abejojančių, agnostikų poezija savo pasikartojimų struktūromis visuomet matuoja laiką ir visuomet prieš jį kovoja. O Šlaitas, rašydamas iš senstančio žmogaus emocinės perspektyvos, visas savo vertybes pergyvena kaip sąmonės ir laiko kovą. Pergalė prieš laiką, žinoma, glūdi amžinybėje — iš čia ir Šlaito tikėjimas Dievu, ta svarbi dimensija visoje jo kūrybinėje pasaulėžiūroje. Jo eilėraščių įtampa nemaža dalim kyla iš pastangų per poeziją — skiriantį, matuojantį, apibrėžiantį instrumentą — siekti laiko nedalomumo, prilygstančio amžinybei:

     Laikas neskirsto pasaulio į mirusiųjų pasaulį,
     arba dabar,    
    šiuo metu,
    gyvenančių pasaulį.
    Laikui yra tik vienas pasaulis:
    tai seniai mirusiųjų pasaulis
    ir gyvenančiųjų pasaulis,
    taipgi pasaulis visų,
    kurie iškeliaus iš pasaulio,
    idant užleistų vietą kitiems ateities gyventojams.
    Taigi laikas yra nedalomas,
    Ir pasaulis nedalomas.
    Tai aksioma.
    O visa kita yra tiktai dūmai akims

[apdumti. (54 psl.)

     Matome, kaip pasikartojimų virtinė, "dalinanti laiką”: "vienas pasaulis, mirusiųjų pasaulis, pasaulis visų, kurie iškeliaus iš pasaulio ..ritmingai vysto laiko nedalomumą semantinėj plotmėj iki to taško, kuriame visa, kas dar galima padalinti, pavirsta dūmais akims apdumti”. Prie to paties priveda ir semantinė — sintaksinė įtampa posmelio pabaigoje: tvirtinimai, kad laikas, pasaulis yra nedalomi ir kad tai aksioma, yra vienas nuo kito aiškiai atskirti, "atidalinti” trumpučiais sakiniais, su dvigubomis sakinio galo ir eilutės galo pauzėmis.

     Iš poeto neišvengiamai paradoksiškos kovos su laiku išplaukia ir jo požiūris į poeziją. Jos funkcija nėra vien tik kurti savyje uždaras estetines struktūras, bet, kas daug svarbiau (bent Šlaitui), — tarnauti kūrėjo sąmonei, siekiančiai žmogaus praeinamumo mįslės išsprendimo. Iš tų pozicijų Šlaitas ir skelbia savo priešiškumą jau ir prieš tai konservatyvių poetų ir kritikų dažnai puldinėtai "menas menui” sąvokai:

     Menas menui
     yra aukščiausio savimylumo rūšis.
     Tai trupučiuką kvepia narcizmu.
     Vienas vaizdas praeina,
     ir kitas vaizdas praeina,
     ir nei vienas jų atminty nepalieka ženklo.

(67 psl.)

     Bet čia irgi susiduriame su paradoksu. "Praeinantys vaizdai” kaip tik ir sudaro poezijos specifiką, ir tik jie vieni tepalieka ženklą skaitytojo atminty. Kada Maironis rašo "Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos, miškais lyg rūta kalnai žaliuoja”, sakome, kad čia mus jaudina jo išreikštoji tėvynės meilė, bet kaip tik toj išraiškoj visas jausmas ir glūdi. Arba, kitu atveju, tik savo švelnaus poetinio vaizdo jėga Salomėjos Nėries eilutės "Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį” tragiškai persmelkia širdį pykčiu ir gailesčiu, kada jas randame poemoje, pašvęstoje Stalinui.

     Šlaitas, žinoma, irgi supranta, kad be vaizduotę uždegančių žodinių konstrukcijų, kuriose pati kalba atkreipia į save pagrindinį dėmesį, geros poezijos nebus, kaip nėra jos ir be ritmo, tegu ir plačiai suprasto, kaipo įvairialypės pasikartojimų sistemos. Kalba gi poezijoj dažnai patraukia akį savo nelauktumu, pavyzdžiui, kada būdami pripratę prie "gražaus” poetiško stiliaus staiga susiduriame su "prozaiškais postringavimais”, kaip ir šiame Šlaito sakinyje: "Dramblys didelis, bet dramblio šešėlis saulėlydžio pusėje dar didesnis” (23 psl.). Čia yra ypatingas Šlaito stiliaus bruožas — jis savo poezijoj (tiesa, ne pirmas ir ne vienintelis) siekia rupaus, prozaiško kalbos paviršiaus, kuriame įsispaustų paprastos, aiškios tiesos, tarytum jo eilės būtų, kaip Mažvydo "Catechismusa Prasty Szadei”. Bet šis tiesmukas kalbos aiškumas toli gražu nėra jau toks paprastas, nes jis nėra vientisai išlaikytas per visą rinkinį. Dažnai ši kalba veikia kaip atsvara tradiciškai "poetiškiems” kalbos klodams, kuriuose poetinių įvaizdžių priemonės — perkeltinės kalbos figūros — siekia teksto daugiaprasmiškumo. Tokiu prozaiškai-poetiškos kalbos pavyzdžiu galėtų būti eilėraštis "Meilės dvelkimas”:

     Kiekvieną dieną ruošiuosi mirčiai,
     nes gražiausi gyvenimai baigiasi mirtimi,
     nes gražiausios meilės
     baigiasi susenėjimu ir mirtimi,
     nes apskritai nėra nieko
     be rudens ajarų ir eglišakių meilės  dvelkimo,
     Pabrėžiu meilės dvelkimą,  
     nes mirtis man dainuoja meilę,
     nes mirtis savo meilės burnoj
     slepia stiprų rudens ajarų
     ir eglišakių kvapo meilės dvelkimą.
     Pabrėžiu meilės dvelkimą,
     nes mirtis man dainuoja meilę,
     nes mirtis savo meilės burnoj
     slepia man tik vienam amžinos mano

[meilės atsakymą. (33 psl.)

     Pirmos keturios eilutės ateina iš kasdienės vienaprasmės kalbos, šiek tiek nuspalvintos jokio ypatingo originalumo ar gelmės neturinčiais apmąstymais apie žmogaus laikinumą. Tačiau sekančios dvi eilutės, nors dar išlaikančios "prozaišką” toną, jau operuoja perkeltinėj plotmėj, nes jos sukuria ir apskelbia tokias kasdienybėj nežinomas tikrovės, kaip "ajarų ir eglišakių meilė” — ne gamtos, o žmogaus pergyvenimų aprašymą. Be to, savo užtvirtinimu, kad be šio meilės dvelkimo "apskritai nėra nieko”, jos visą išorinės, gamtinės egzistencijos tikrumą perkelia į vidujinį pasaulį. Toliau pasakymu "mirtis dainuoja meilę” šis vidinis pasaulis apibrėžiamas kaip dviejų nesutaikomų egzistencinių prieštaravimų suma arba "alchemiškas lydinys, kuo visuomet būna daina, būna poezija.

     Dar toliau šios jau išvystytos perkeltinės kalbos tikroviškumas ryškiai pabrėžiamas jos grįžimu prie labai specifinės pojūčių tikrovės smulkmenos, eglišakių, ajarų kvapo, ateinančio iš sukonkretintos "mirties burnos”, kuri savo ruožtu tampa simbolišku meilės įvaizdžiu, kada eglišakiai, savo ruožtu, dvelkia ir laidotuvėmis. Eilėraščio pabaiga — tai serija išvadų iš šių dviejų kalbinių klodų susidūrimo. Čia dar galime pastebėti, kad Šlaitas konkrečias tikrovės apraiškas dažnai pasirenka iš "užkampių”: strazdo giesmė, kadugys, naktinės lempos abažūras, "gvazdikėlių draugystė”, laukiniai krūmai, kapinynų "pusiau pažaliavę ir sunkūs varteliai”, jų "šiurkšti ir graudi žolelytė” ir panašiai. Tuo ryškiai apčiuopiamų tikrovės smulkmenų supoetinimu Šlaitas tartum siekia pateisinti jo paties sau užsidėtą apibūdinimą: "Esu pozityvus ir praktiškas svajotojas”.

     Drauge jis yra ir savotiškai "mandras”, ironiškas, autoironiškas svajotojas, per visą savo nuoširdų paprastumą mėgstąs "pažong-lieriuoti žodžiais”, iškrėsti vieną kitą nedidelį pokštą. Dažnai jis šių efektų siekia, kokio nors trumpo ir nekalto eilėraštuko pabaigai priduodamas netikėtos prasmės. Štai, pavyzdžiui, vienas apie vyšnias:

     Vyšnių žiedai pavasari ir vyšnių
     kauliukai rudenį padaro
     vieną mažytį metų apskritimą.
     Kiek apskritimų prieš mane? Tai paslaptis,
     kurios atsakymas turėtų būti vyšniose.

(49 psl.)

     Vyšniose, mat, slepiasi amžinai besikartojančios gyvybės atgimimo paslaptis, taigi ir Šlaitui tos iš Dievo rankos ateinančios gyvybės ratai gamtos plotmėj, amžinybės plotmėj, niekados nesibaigs.

     Arba dar vienas apie atmintį, poetą ir muses:

     Daugelio dalykų nebeprisimenu,
     nes atminimų lubos
     yra įdubusios ir aptrupėjusios,
     nes atminimų vaizdai
     yra tamsūs ir nebeaiškūs,
     nes atminimų saulė
     šviečia pro dūmų aptemdytą stiklo langelį.
     Ir svarbiausia,
     esu niekam nereikalingas,
     nes neturiu nieko nauja kitiems pasakyti,
     gi išvedžioti senas melodijas
     yra tuščias ir niekam nereikalingas dalykas.
     Geriau eisiu ir paklausysiu,
     kaip rudenio musės
     tykiai tykiai vienodai zyzia ant rudenio

[lango. (17 psl.)

     Galbūt zyziančios musės ir išvedžioja vieną iš pačių seniausių šios žemės melodijų. Taigi poeto noras jų klausytis, užuot vedžiojus senas melodijas, pats iš savęs juokiasi. Bet ir ne visai: kaip ir eglišakių kvapas ir kuklaus kadugio šiurkštumas, šis iš "tikrovės paraštės” atėjęs musės balsas gali ženklinti neišsemiamą gamtos poezijos gilybę.

     Poetas ir musė, poetas ir nusilpęs senis su aptrupėjusia atmintim, ir strazdas, kuris "vaikšto pusiau griuvinėdamas ir trupučiuką šlubuodamas” ir savyje slepia lakštingalos giesmės saldumą, galop poetas ir "Lietuvos laukų paprasčiausias ir mielas, ir graudus dobilėlis” — tai vis nusižeminęs, kuklus Vladas Šlaitas, kuriam visgi nepatartina per daug naiviai patikėti, nes jo žodžio dovana tokia pat save žinanti, daugiaprasmė ir daugialypė, kaip ir visų kitų tikrų poetų, "gražiai” ar "negražiai” dainuojančių, ir tiek pat dėmesio ir pasišventimo reikalaujanti ir iš savęs, ir iš skaitytojo.