Spausdinti

Vincentas Liulevičius

     Šiemet švenčiame 400 metų sukaktį nuo Vilniaus universiteto įkūrimo. Verta minėjimo ir pasididžiavimo sukaktis, nes Vilniaus universitetas suvaidino labai didelį vaidmenį Lietuvos kultūrai. Todėl rusai, po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, šnairavo į šią instituciją. Gavę progos, po 1831 m. sukilimo iš dalies universitetą uždarė, o 1842 m. visai likvidavo.

     Lietuviai svajojo apie Vilniaus Universiteto atgaivinimą. Ta kryptimi veikė Lietuvoje. Neatsiliko ir užsienyje gyveną. Tad trumpai pažvelkime į išeivijos lietuvių pastangas Vilniaus universitetui atkurti ir paramą įsikūrusiam Lietuvos Universitetui Kaune.

1. AMERIKOS LIETUVIŲ PASTANGOS

     Amerikos lietuvių laisvamanių suvažiavimas (1905. VI. 8) Filadelfijoje tarp kitų nutarimų reikalavo: ...teatgyja lietuviškas universitetas Vilniuje” (Lietuvos universitetas, 126-127 psl.).

     Amerikos lietuviai jau pirmajame Amerikos Lietuvių Katalikų kongrese (įvykusiame 1906.IV.17-18) Wilkes-Barre, Pa., nutarė "Atgaivinti universitetą Vilniuje” (Pirmasis Amerikos Lietuvių Katalikų kongresas, Shenandoah, Pa., 1906 m., 19 psl.).

     1913 m. prie Katalikų Federacijos buvo suorganizuotas Tautos Iždas (P. Ruseckas / red.), Pasaulio Lietuviai, Kaunas, 1935 m., 79 psl.), kaip tos federacijos autonominė šaka, kurio tikslas — kad katalikiškoji Lietuva, kaip tėvynėje, taip ir Amerikoje, turėtų nuolatinį pinigų šaltinį, kuris gaivintų ir remtų kiekvieną svarbų ir naudingą kultūros darbą. Ir pridėta pastaba, kad rems tik tas lietuvių kultūrines įstaigas, organizacijas bei darbus, kurių tikslas ir veikimas nėra priešingi Katalikų Bažnyčios tikybos ir doros mokslui. Pinigus telks, įrašant jo nariais lietuvių parapijas, draugijas bei pavienius asmenis ir išleidžiant bei platinant "Tautos Iždo” ženklelius bei atvirukus (Keturių Metų Amerikos Lietuvių R.K. Federacijos Veikimas, Chicago, Ill., 1918 m., 19 psl.).

     Tautos Iždas įplaukusius pinigus iš anksto paskirsto šitaip: ketvirtoji dalis eina lietuvių kolegijos reikalams, kurią manė įkurti Amerikoje. Iš likusiųjų pinigų ketvirtoji dalis turi eiti į geležinį fondą, kuris tepanaudojamas tik labai svarbiam tėvynės reikalui, nutarus trims ketvirtadaliams Tautos Iždo tarybos narių. Kita ketvirtoji dalis naudoiama valdybos nutarimu, o pusę pinigų paskirs Tautos Iždo taryba, atsižvelgiant į tuo metu iškilusius tautos reikalus (ten pat, 20 psl.).

     Šeštame Federacijos kongrese (1916 m.) kun. J. Vyšniauskas skaitė referatą "Lietuvos universitetas” (ten pat, 124-135 psl.). Jame nurodė, kokią didelę reikšmę turėtų universitetas tautos atgijimui, ir ragino sukaupti visas jėgas tos įstaigos įkūrimui. Kilo diskusijos. Vieni buvo už įsteigimą Lietuvos universiteto, o kiti norėjo įkurti lietuvių kolegiją Amerikoje. Dr. J. J. Bielskis argumentavo, kad įvykusiame suvažiavime Šveicarijoje, Lietuvos, Amerikos, Italijos, Prancūzijos, Anglijos ir pačios Šveicarijos lietuvių atstovai nutarė būtinai stengtis atidaryti lietuvių universitetą Vilniuje (ten pat, 109 psl.; plg. A. Steponaitis, Atsiminimai, 1938 m . 111 psl.). Po diskusijų buvo priimta rezoliucija, kurioje pripažįstama būtinas reikalas įkurti Lietuvos universitetą Vilniuje. Tai įdėtai išpopuliarinti ir surinktam turtui globoti išrinko trijų asmenų komisiją. Priėmė kongresas pageidavimą, kad klebonai, kur sąlygos leidžia, lietuvių bažnyčiose, jų pačių rastu tinkamiausiu laiku vieną sekmadienį padaryty Lietuvos universiteto reikalui rinkliavą (Keturių Metų, 111psl.).

     Šeštojo Federacijos kongreso metu įvykusiame Tautos Iždo posėdyje paaiškėjo, kad kasoje yra 667,89 dol. Juos paskirstė šitaip: į atsargos kapitalą 51,78 dol., į universiteto fondą — 300 dol., į kolegijos fondą — 266,11 dol. ir mokyklų vadovėliams — 50 dol. (ten pat, 112 psl.). O kitais metais (1917. IX. 26) turimus kasoje pinigus paskirstė: į atsargos kapitalą — 36,83 dol., į kolegijos fondą — 82.88 dol., Šv. Kazimiero seserų vienuolynui — 48.64 dol. ir į universiteto fondą — 200 dol. (ten pat, 164 psl. ) .

     Reikia pripažinti išeivių palankumą Vilniaus universiteto atkūrimui. Nori įkurti lietuvių kolegiją Amerikoje, tačiau pirmoje eilėje Lietuvos reikalas. Savajai kolegijai (1916-1917 m.) paskyrė 466,11 dol., o Vilniaus universitetui — 500 dol.

     1918 m. Niujorke ir Čikagoje buvo įkurta "Vilniaus universiteto draugų sąjunga”. Šios sąjungos tikslas — rinkti pinigus, ypač tarp svetimtaučių, ir finansuoti Vilniaus universitetą bei aplamai Lietuvos švietimą (V. Ambroze, Čikagos lietuvių istorija, 445 psl.). Šiai sąjungai Justinas Kulys paaukojo 1000 dol. (LE, XIII, 319 psl.).

2. KITŲ KRAŠTŲ LIETUVIŲ PASTANGOS

     I Pasaulinio karo metu Šveicarijoje gyveno nedidelis būrelis lietuvių, bet buvo labai energingi ir kovingi Lietuvos labui. Jie suorganizavo keletą žymesnių konferencijų. Jose svarstė daugiausia politinius Lietuvos atkūrimo reikalus, bet neužmiršo ir Vilniaus universiteto. 1916 m. pradžioje (III.1-5) į-vyko Šveicarijos lietuvių pirmoji konferencija Berne. Dalyvavo septyni asmenys: penki kunigai — J. Žilius, J. Purickis, A. Viskantas, VI. Daumantas ir A. Steponaitis bei du civiliai — J. Gabrys ir J. Tumėnas. Kadangi Vilniaus lenkai bandė atkurti universitetą, tad šioje konferencijoje Vilniaus universiteto reikalu padarė šį nutarimą: "Atsižvelgiant į tai, kad lenkai bando paveldėti Did. Lietuvos kunigaikštijos universitetą Vilniuje, lietuviai, pripažindami lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, protestuoja prieš šią uzurpaciją ir pareiškia savo nusistatymą, kad garsus universitetas atitektų visos Lietuvos gyventojams, o ne tautinei mažumai” (Dr. M. Yčas, Atsiminimai, nepriklausomybės keliais, III, Kaunas, 1936 m., 17 psl.; plg. A. Steponaitis, Tėvynėje ir Pasauly, Brooklyn, 1962 m., 97 psl.).

     Netrukus (1916.V.30 - VI.4) įvyko Pirmoji Lietuvių Konferencija Lozanoje. Joje dalyvavo Europos ir Amerikos lietuvių atstovai. Vietiniai: J. Gabrys, VI. Daumantas, J. Purickis, J. Tumėnas, A. Viskantas ir A. Steponaitis. Be jų, dar buvo St. Šalkauskis (kaip Rusijos Lietuvių Centro Komiteto įgaliotinis), M. Yčas (irgi iš Rusijos) bei Romanas Karuža (Amerikos Autonomijos Fondo atstovas). Joje taip pat rado laiko padaryti nutarimui Vilniaus universiteto reikalu:

     "Vienu balsu pripažįstant atitinkančio Lietuves reikalus universiteto reikalingumą, —    konferencija kviečia lietuvių visuomenę be paliovos rūpintis Vilniuje lietuvių universiteto įsteigimu ir paveda Informacijos Biurui pagaminti šio universiteto įvykdymui planingą sumanymą bei tam tikrą memorialą” (M. Yčas, Atsiminimai, nepriklausomybės keliais, III, Kaunas, 1936 m., 26 psl.).

     Verta dėmesio Antroji Lietuvių Konferencija Stockholme, įvykusi 1918. X. 18-20. J tą konferenciją iš Lietuvos nuvyko dr. J. Šaulys, kan. K. Alšauskas ir kun. J. Purickis. Iš Rusijos: dr. J. Alekna, M. Yčas, F. Bortkevičienė, St. Šilingas ir kun. J. Tumas. Iš Amerikos — dr. J. Šliūpas. Ir Skandinavijoje esą Lietuvių Centrinio Komiteto įgaliotiniai: J. Aukštuolis, J. Savickas ir Jurkūnas -   Ignas Šeinius. Čia išvardyti asmenys atstovavo net šešių kraštų lietuviams: Didžiosios Lietuvos, Rusijos, Amerikos, Šveicarijos, Danijos ir Švedijos. Ši Antroji Lietuvių Konferencija Stockholme Vilniaus universiteto atkūrimo reikalu buvo šio nusistatymo:

     "Kadangi Lietuva turėjo Vilniuje savo akademiją, įsteigtą 1579 m., 1803 m. paverstą universitetu, kurį Rusijos carų vyriausybė 1832 m. Lietuvos nutautinimui ir supravoslavinimui uždarė;

     Kadangi senasis režimas nebeketino jo atidaryti, nors lietuviai daug sykių stengės tai padaryti, steigdami tam tikrų komitetų;

     Kadangi po ilgų klabenimų net Valstybės dūmą vienu balsu pripažino reikalą aukštosios mokyklos, o Lietuvių konferencija Lozanoje 1916 m. tai pakartojo;

     Kadangi Lietuvių Tauta turi pakankamai mokslo pajėgų, ką reiškia jau paruoštas sąrašas galinčių užimti medicinos, gamtos, matematikos, teisių, istorijos, filologijos ir agronomijos katedras;

     Antroji Lietuvių konferencija Stockholme nutarė:

     1.    kad Lietuvos Taryba Vilniuje imtųsi organizavimo universiteto Vilniuje ir tuojau pradėtų darbą;

     2.    kad Aukščiausioji Lietuvių Taryba Europoje jau dabar imtų lygti su būsimais profesoriais, turinčiais tuojau pradėti darbą, kaip tik stos tinkama valanda” (Pranas Čepėnas /red./, Lietuvos Universitetas, 130 psl.).

     Šveicarijos lietuviai ryžtingai rūpinosi Vilniaus universiteto atgaivinimu. Net svarstė jo struktūrą. Memorialą tuo reikalu paruošė stud. J. Purickis (A. Steponaitis, Atsiminimai, 111 psl.).

3. LIETUVOS UNIVERSITETUI ĮSIKŪRUS

     Vilniuje sudarytoji Valstybės Taryba labai greitai Vilniaus universitetu susirūpino ir (1918.XII.5) priėmė jo statutą ir buvo pradėtas atkūrimo darbas. Prasidėję karai tą darbą sustabdė (M. Biržiška, Dėl mūsų sostinės, London, i960 m., 112 psl.).

     Bolševikams okupavus Vilnių, Liaudies Komisarų Taryba (1919.III.13) padarė nutarimą Vilniaus universiteto atgaivinimo reikalu ir tam tikslui perdavė buvusius universiteto rūmus ir paskyrė vieną milijoną rublių. Universiteto darbui organizuoti buvo sudaryta speciali komisija. Pradėta studentų registracija (Lietuvos TSR istorija, Vilnius, 1958 m., 299-300 psl.).

     Kai bolševikai okupavo Vilnių, Vilniaus lietuviai nebegalėjo galvoti apie savo universiteto atidarymą. Tada gimnazijos salėje pradėjo Lietuvių Mokslo Draugijos kursus, kurie vyko arti poros mėnesių — III.24 - V. 17 (M. Biržiška, 112-113 psl.). Kai lenkai okupavo Vilnių, daugelį lietuvių ištrėmė į Lietuvą. Jų tarpe ir minėtų kursų lektorius, kurių žymi dalis įsijungs į Lietuvos universiteto dėstytojus.

     Vilnių okupavus lenkams ir Kaunui pasidarius laikinąja sostine, Kaune iškilo ir universiteto steigimo klausimas. 1919 m. tas reikalas pajudėjo privačia iniciatyva. Susidarė Aukštųjų Mokslų Draugija ir (1920.I. 27) iškilmingai atidarė Aukštuosius Kursus. "Medžiagiškai kursai buvo remiami valstybės, visuomenės, ypač Amerikos lietuvių”. Iš šių kursų po poros metų (1922 m.) išsivystė Lietuvos universitetas (A. Marcinkevičius, Neužmiršk Lietuvos, Kaunas, 1927 m., 210-211 psl.).

     Kai Kaune įsisteigė Lietuvos universitetas, Amerikos lietuvių rūpinimasis ta įstaiga nesumažėjo. Jie jį rėmė visokiausiais būdais. Kun. J. Žilius padovanojo Lietuvos valstybei savo biblioteką. Ją perkėlus atstovybėn į Vašingtoną, buvo pradėtos rinkti knygos tam pačiam tikslui ("Vienybės” metraštis, 1926 m., 78 psl.). Kun. A. Burbos biblioteka irgi atiteks Lietuvai. Abiejų kunigų bibliotekas į Lietuvą pargabeno kun. Pr. Būčys, grįždamas iš Amerikos į Lietuvą, ir jas perdavė Lietuvos universiteto bibliotekai (Mykolas Vaitkus, Keturi Ganytojai, Chicago, i960 m., 170 psl.). Vincas Deksnys iš Brooklyno (1926 m.) padovanojo Lietuvos universitetui dešimtį skrynių knygų iš savo didelės bibliotekos ("Vienybės” metraštis, 1928 m., 23-24 psl.). Dr. A. M. Račkus (1926 m,) padovanojo Lietuvos universitetui savo privatinio muziejaus pinigų, iškasenų, kaulų ir akmenų rinkinius (ten pat, 24 psl.). New Britain, Conn., Amerikai pripažinus Lietuvą de jure, padarė mieste rinkliavą Lietuvos universitetui ir 1.100 dol. pasiuntė rektoriaus Šimkaus vardu (Ladas Natkevičius, Ryšiai su Amerikos lietuviais / Didysis Lietuvos Ūkininko Kalendorius 1924 metams, Kaunas, 1924 m., 82 psl.). Anais laikais ši suma buvo dideli pinigai — 11.000 litų. J. O. Širvydas savo bibliotekos knygoms pirkti išleidęs 5.000 dol. Daugelį knygų buvo įrišęs. Grįždamas į Lietuvą tas knygas parsivežė namo ir prieš mirtį padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. (Vytautas Širvydas /red./, Juozas O. Sirvydas, Cleveland, 1941 m. 81 psl.).

     Nutarus kurti Lietuvos Katalikų universitetą, vysk. Pr. Karevičiaus pasiųsti du kunigai (Br. Bumšas ir Pr. Garmus) Amerikoje surinko daugiau kaip 64.000 dol. (Ruseckas, ten pat, 81 psl.), iš kurių beveik du trečdaliai buvo paskirti Lietuvos Katalikų universitetui (Amerikos Lietuvių Katalikų Darbai, 1943 m., 83 psl.). Tačiau Katalikų universiteto steigimą atidėjus, tos aukos atiteko Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai, įsteigtai 1922 m. Kaune. Akademija gavo iš Amerikos Lietuvių Katalikų Federacijos bonais 42.500 dol. Iš tos sumos sudarytas stipendijų fondas veikė 18 metų (iki Akademijos uždarymo). Stipendijų pagalba paruošė daug pajėgių asmenų profesūrai ir akademinei spaudai (LKMA Suvažiavimo Darbai, IV, Roma, 1961 m., 241-242 psl.; LKMA Suvažiavimo Darbai, V, Roma, 1964 m. 15 psl.; Vysk. P. Bučio Atsiminimai, II, 1968 m., 72 psl.; LE, XVI, 60 psl.).

     Išeivija gerino sąlygas Lietuvos studentijai. Lietuvos tautininkų studentų korporacijai "Neo-Lithuania” nusprendus pasistatyti Kaune sau bendrabutį, jų atstovai — Kazys Marčiulionis ir Vytautas Banaitis — atvyko (1923.XII.24) į Ameriką rinkti aukų ir (iki 1925 m.) surinko apie 10.000 dol. (Vladas Mingėla, Kunigas Antanas Milukas, Detroit, 1962 m., 299-302 psl.).

     Ateitininkams pasiryžus įsigyti savo organizacijai namus, kun. P. Dogelio vadovaujamas komitetas pradėjęs rinkti lėšas, pagrindą gavo iš kunigaikštienės M. Radvilienės (gyvenančios užsienyje) 3.000 dol. vertės servizo auką. Kun. St. Kiškis ir stud. A. Tylenis 1925 m. surinko iš Amerikos lietuvių 12.000 dol. Kun. P. Karalius vėliau surinko daugiau kaip 2.000 dol. Kaune pastatytieji namai kainavo apie 50.000 dol. (St. Yla, Ateitininkų Vadovas, Putnam, Conn., 242-243 psl.). Užsienio lietuviai sudėjo daugiau trečdalio (17.000 dol.) reikalingos sumos.

IŠVADOS

     Išeivija rūpinosi Vilniaus universiteto atkūrimu. Kai dėl lenkų okupacijos to universiteto nepavyko atkurti, ji nuoširdžiai rėmė Kaune įsisteigusį universitetą. Buvo jaučiamas Lietuvos studentijos rėmimas. Kuris lietuvis studentas geriau gyveno, apie tą buvo kalbama, kad jis turi Amerikoje dėdę.