Spausdinti

A. SAULAITIS, S.J.

     Turbūt kiekvienas žmogus kartais atsistoja kelyje prie slenksčio ar kliūties, kurią peržengęs pakreiptų (ar leistų Viešpačiui pakreipti) savo gyvenimą arčiau naujų (kad ir ne visai žinomų) galimybių. Galima manyti, kad tokį žingsnį tenka žengti ir bendruomenėj, kuri yra daugiau negu savo dalių visuma. Šiame rašinėlyje aprašomas šuolis būtų žmonių veiksminga atsakomybė tikinčiųjų bendruomenėje.

     Kol visi laikėmės Dievo įsakymų (t.y., Senojo Testamento įstatymų), viskas buvo gerai. Lietuvių tarpe atsiranda vis daugiau asmenų, kurie, dalyvaudami vietinėse parapijose bei sąjūdžiuose, pasigenda panašių tikinčiųjų šeimos gyvumo apraiškų mūsų tarpe. Kartais net tiek, kad vystosi asmeninė įtampa dėl dalyvavimo vienoje ar kitoje bendruomenėje: vieni išsprendžia klausimą, lankydami vietinės parapijos pamaldas iš vakaro šeštadienį, o sekmadienį — atlikdami pareigą lietuviškoje sumoje; kiti bando suaugusiems seminarų, kursų, rekolekcijų ar skaitybos vaisius įpiršti lietuviškos parapijos vadovybei. Dar kitų turbūt nematome, nes jie jau toli nuo lietuvių bažnyčios.

     Viešesnėje plotmėje galima pasiskaityti mūsiškės ir vietinės religinės spaudos arba pažinti vietinę parapiją. Kiek randame lietuviškų pavardžių naujai įšventintų ar naujoms pareigoms vyskupo paskirtų diakonų, Eucharistijos ministrų? Kuriose mūsų parapijose ar įstaigose parapiečių komitetas yra veikli ir atsakominga ne tik administracijos, bet ir pastoracijos dalis (jei ne širdis)? Kodėl?

     Neseniai teko būti vietinėje parapijoje, kurios trys kunigai dirba kartu su keturiais diakonais ir 20 Eucharistijos ministrų. Vienas diakonas atsako už suaugusiųjų lavinimąsi ar religinį švietimą, kitas su Eucharistijos ministrų pagalba planuoja ir aplanko ligonius, namuose būnančius senelius, trečias vadovauja liturginei bei sakramentų (krikštų, vedybų) ruošai. Dar kita parapija (Pietų Amerikos mažųjų bendruomenių pavyzdžiu) susibūrusi į keliolika grupių po 50 -100 šeimų, kurios išvysto savo "bažnytinį” gyvenimą, o jų seniūnai kas mėnesį su klebonu planuoja bendruomenės krikščioniškus patarnavimus. Tai nereiškia, kad visos vietinės parapijos vienokios, o mūsiškės kitokios. Diakonų, Eucharistijos ministrų, seminarų, kursų, suaugusiųjų švietimo ir evangelizacijos sąjūdžiai yra Bažnyčios ateitis.

     Vienas būdas suvokti tokio žmonių įsijungimo svarbą yra peržiūrėti būdus, kuriais religinė bendruomenė gali tarnauti savo nariams ir kitiems žmonėms. Taip daro kiekviena pastoraciniu atžvilgiu gyva tikinčiųjų šeima. Apžvalgos santraukėlė būtų šitokia:

     Liturgija: skaitytojai, rašto darbai, giesmių atranka, skaitymų atranka, parapijos biuletenis.

     Programa: jaunų šeimų rateliai, nevedusiųjų grupė, vyrų klubas, seminarai, moterų draugija, finansų komitetas, jaunimo veikla, vakaronės.

     Komisijų darbai: parapijos komitetas, narių komisija, nuosavybės priežiūra, misijonieriams talka, Lietuvos Bažnyčios reikalai, liturgija, religinis švietimas, ligonių lankymas, finansai, muzika ir giesmės, socialinė šalpa.

     Krikščioniškoji talka: vedusiems, asmenims bėdoje su policija, besiruošiantiems vedyboms, šeimoms, alkoholikams, pagalbos reikalingiems nervų ligoniams ir kitiems.

     Šeimų bei asmenų lankymas: esančių ligoninėje, prie namų pririštai, senelių, pasyviųjų, naujai atvykusiųjų, per mirtį šeimos narį praradusiųjų ir kt.

     Raštinės darbai: telefonai, spausdinimas, parapijos planavimas, susirašinėjimas, bylos, informacija spaudai.

     Socialinė veikla: lietuviškas knygynas ir kioskas ar krautuvėlė, lietuviška religinė medžiaga, dalyvavimas L.R. Kat. Federacijoje, ryšiai su vyskupijos sąjūdžiais bei planais.

     Visuomeniniai ryšiai: lituanistinės mokyklos tėvai, ryšiai su spauda, televizija ar radiju, talka skautams, ateitininkams, vyčiams, sportininkams ar kitai jaunimo grupei, skelbimų rinkimas parapijos leidiniams, Lietuvių Bendruomenė, Jaunimo sąjunga, įvairios draugijos.

     Sakramentiniai ir kiti patarnavimai: vestuvės, krikštynos, laidotuvės, Susitaikymo sakramentas, pirmoji Komunija, įvairios pamaldos ir Mišios.

     Platesni rūpesčiai: ryšiai su Kunigų vienybe, dalyvavimas lietuvių seimuose ar konferencijose, vietinių (apylinkės) kunigų bei pasauliečių vadovų pasitarimuose, ekumeniniame sąjūdyje, charizmatikuose ir kt.

     Turbūt niekas nesuklys sakydamas, kad didesnėje mūsų parapijų dalyje kunigas ar kunigai visus tuos darbus atlieka. O jeigu būtų priskaitytas laikas, kurio klebonui ir kitiems kunigams reikia susikaupti, skaityti, rašyti, lankyti atsinaujinimo kursus, mokyti ar dėstyti, šiaip svečiuotis ar žmones priimti, sąrašas būtų perpildytas. Iš tikrųjų, dvasininkai peržiūri tokį sąrašą kartu su parapijos vadovais pasauliečiais ir pasidalina, kas kuo rūpinasi. Savaime aišku — jeigu parapija didelė ir kunigų mažai, dar labiau tos tarnybos tenka parapiečiams (ypač jei jokia kita organizacija tų darbų neužpildo). Kolonijos — lietuviškos tikinčiųjų bendruomenės apžvalga padėtų išryškinti, kiek dar daugiau gyva parapija gali atlikti.

     JAV katalikų gyvenimo stebėtojai teigia, kad šiuo metu veikia du labai teigiami sąjūdžiai: siekti suasmeninti bažnytinę administraciją ir įgyvendinti ar sužadinti religinį išgyvenimą. Suasmenintai, artimesnei tarnybai reikalinga daugiau jėgų. Todėl ir diakonų sąjūdis, ir visa kita suaugusiųjų tarnyba taip sparčiai klesti ten, kur drįstama žengti tą mūsuose nežengtą žingsnį.

     Paklaustas apie kunigų trūkumą savo vyskupijoje, vienas Brazilijos vyskupas atsakė: "Gal tai šventosios Dvasios būdas mus išlaisvinti iš per didelio klerikalizmo Bažnyčioje”. Klerikalizmo? Ar tai neskamba, kaip bedieviškų žmonių pastaba? Grįžkime prie sąrašo. Gi tikrai mūsų tarpe dvasininkai viską (o gal tik 99%) daro, o mes į paklausimus ar pastabas linkę atsakyti: "Tai kaip Jūs padarysite, kunigėli, bus gerai”. Šia prasme klerikalizmas reikštų, kad tikinčiųjų šeimoje nėra ar nesireiškia sąmoningi suaugusieji, o dvasininkai (neretai būdami minkštaširdžiai) apsiima visus darbus, kuriuos parapija (tai yra, ne tik kaip įstaiga, bet kaip tikinčiųjų maža Bažnyčia) turėtų ir norėtų atlikti. Iš "Kronikos” matome, kad ne visur lietuviškoje tikinčiųjų šeimoje yra taip, kaip pas mus.

     Žmonės, apie tai išgirdę, klausia: "Tad ką daryti?” Vietoj Evangelijos galima paskaityti Vatikano II dokumentus arba Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaraciją. Ten gan aišku, kiek teisių (ir pareigų) kiekvienas krikščionis turi, net Bažnyčioje.

     Antra vertus, toje pačioje šeimoje žingsnį žengti tenka kunigui, o tai nė jam nėra lengva. (Pagal Naująjį Testamentą, kaip atsiliepė anų laikų dvasininkija į Kristų, jo teigimus ir asmenį?) Persiorientuodamas į nuolat atsinaujinančios Bažnyčios mintį, gali bijoti prarasti galios, įtakos, vaidmens. Jeigu pasaulietė Eucharistijos ministrė dalins komuniją, diakonas skaitys Evangeliją ar pamokslaus, gal net pateps ligonius (tokį prašymą Romai dabar siūlo kunigų senatai), kas lieka kunigui? Jeigu liturginė komisija paruoš pamaldas, išrinks skaitymus bei giesmes, suplanuos apeigas, kas įvyks su liturginės bendruomenės pirmininku? Jeigu darbais apkrautas kunigas per dešimtis metų nelankė seminarų, diskusinių kursų ar atsiliko su skaityba, šios "naujovės” gali būti neįkandamos.

     O vis dėlto didysis atsinaujinimo šaltinis yra asmeninis ryšys su Kristumi ir ilgametė meilė Bažnyčiai tokiai, kokia ji yra (ne tik tokiai, kokia buvo ar manėme, kad buvo). Jeigu prieš 1500 metų buvo uždrausta krikščionims klauptis, tai gal nėra naujiena Bažnyčioje stovinčiam šv. Komuniją priimti.

     Tai yra, jeigu asmuo gali pajusti tų visų pasikeitimų (ir dar busimųjų) prasmę bei ryšį su tuo Kristumi ir jo Bažnyčia, kuriai prieš dešimtmečius pažadėjo savo ištikimybę bei tarnybą, tada praverti atsigaivinimo vartai ne tik jam, bet ir visai bendruomenei.

     Bet mes ir stengiamės viešą paveikslą taip nupiešti, kad Bažnytinė vyriausybė nepajustų to troškimo, kuris vis labiau veržiasi iš žmonių šeimų ir gyvenimo. Seminarijoje klodami stalus, vis žiūrėdavome, kad rektorius bei vyresnieji gautų sveikas lėkštes, nesulenktus šaukštus, puodukus su ausytėm. O paskui tekdavo stebėtis, kai vyresnieji nežino, kad jau tiek daug apdužusių lėkščių ir sulankstytų šakučių. Kai pradėta blogiausi indai jiems dėti, tuojau atsirado naujų. Dvasinė vyriausybė nuoširdžiai nori tarnauti ir talkinti, bet Bažnyčios (eilinių?) narių atžvilgiu laikosi kaip tėvas su sūnum ar motina su dukra, kurie taip nori vienas su kitu pasikalbėti, susitarti, bet, savotiškai vienas kitą įtardami, nedrįsta ar nežino kaip.

     Ar būtų prieš Bažnyčios drausmę pagalvoti, kad advokatai, chemikai, gydytojai, mokytojai net privalomai turi lankyti atsinaujinimo kursus ar laikyti egzaminus? Arba parapijos tarybai kasmet paskirti sumą savo kunigams užmokėti seminarų mokestį, nakvynę ir kelionę? Arba žiūrėti tiesiai į akis ir sakyti nuoširdžiai, kas parapiečių širdyje glūdi.

     Tam nežengtam žingsniui, atrodo, reikia kitokio Bažnyčios išgyvenimo, kitokio, negu oficialaus, žvilgsnio į tikėjimo "pareigas”, kitokio pajutimo apie tik vieną Kristų ir tą pačią Dvasią, kuri veikia visur ir visuose. Ir visa tai dabar, kol dar daugumas mūsų parapijų bei įstaigų turi savo tautiečius kunigus.

• Tarptautinė katalikų intelektualų ir studentų organizacija “Pax romana”, minėdama Žmogaus teisių deklaracijos 30 m. sukaktį Ženevoje, dalyvaujant atstovams iš Europos, Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos, svarstė krikščionių uždavinius žmogaus teisių gynyboje ir tam tikslui sudarė specialią programą. “Pax Romana” sąjūdyje dalyvauja ir lietuviai.