Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

    Mūsų lietuvių religinė literatūra (kaip ir apskritai literatūra) šiame šimtmetyje nebuvo turtinga, todėl ir čia svarstomąja tema medžiagos beveik neturime. Jei kur nors mūsų periodinėje spaudoje buvo kas nors rašęs apie šv. Pranciškų Asyžiaus miesto rėmuose, tai tik labai trumpai. Šalia kai kurių nedidelių knygelių apie šventąjį teturime tik dvi dėmesio vertas knygas: 1. Johannes Joergensen, Šventas Pranciškus Asyžietis, 1926, iš vokiečių kalbos išvertė kun. J. Bikinas, 266 psl., Šv. Kazimiero draugijos leidinys, Nr. 405; 2. Antanas Maceina, Saulės giesmė, išleido prel. Pr. M. Juras, Brookly-nas, N.Y., 1954 m., 454 psl. T. Valiaus viršelis. Nei viena, nei antra šių knygų nėra asmeniška reakcija į šventąjį šiandieninio Asyžiaus fone, tačiau netiesiogiai mūsų svarstomąją temą liečia, todėl jos abi vertos dėmesio.

    Johannes Joergensen (1866-1956), danų rašytojas ir poetas, priklauso prie trijų didžiųjų tos tautos literatų, šalia Anderseno pasakų ir religinio filosofo Kierkegaardo kūrybos. Jo "Pranciškaus gyvenimas” yra labiausiai žinomas šiuo klausimu religinis veikalas. Jo religinė kūryba susideda iš 72 tomų. Šioje kūryboje yra keletas šventųjų biografijų ir keturios knygos šv. Pranciškui Asyžiečiui ir jo sukeltam religiniam pranciškonų sąjūdžiui pagerbti. Dalis jo kūrybos yra išversta į 18 kalbų. Joergensen yra didžiausias danų katalikų rašytojas.

    Jis gimė liuteronų šeimoje, negaudamas joje rimto krikščioniško auklėjimo. Jausdamas dvasinę tuštumą, ieškojo tiesos filosofijoje, nihilizme, anarchizme ir ateizme. Sulaukęs 28 m. amžiaus, susitinka su dvasingais žmonėmis, skaitydamas jų raštus. Tarp kitko jo vėlesnei kūrybai turėjo įtakos viduramžių vokiečių krikščionys mistikai: Sense, Tauler; taip pat ir prancūzai: E. Heilo ir L. Bloy. Jis ir asmeniškai susipažįsta su kai kuriais atsivertėliais į katalikybę. Šių pastarųjų sudomintas, su vienu iš jų jis nuvyksta į Asyžių, kur ilgiau pagyvena. Tenai Angelų Marijos bazilikoje prasideda jo dvasinis lūžis: pirmą kartą jis ten atsiklaupia... Paskui, mąstydamas ir studijuodamas, po kelių mėnesių tampa giliai tikinčiu kataliku. Po to dar keletą kartų vyksta į Asyžių ilgiau pabūti, o vėliau ten pradeda net metais gyventi, labai pamildamas tą šventąjį. Jis ten įsigyja namą, nusiperka Asyžiaus kapinėse pasilaidojimui vietą, bet. .. grįžęs apsilankyti į gimtąjį kraštą, netikėtai miršta.

    Iš čia aprašyto jo elgesio aišku, kas jam buvo Asyžius ir Asyžietis. Asyžius jam buvo virtęs antrąja tėvyne. Jo minėtoje knygoje, kur rūpestingai surinkti visi šv. Pranciškaus gyvenimo faktai, jaučiama rašytojo-poeto romantika, tačiau visur jis išlaiko istorinį objektyvumą, neversdamas legendų istorine tikrove, bet, antra vertus, iškeldamas žmonių meilę šventajam jį supančiose legendose. Už šią knygą, kaip jos gale mūsų vertėjas pažymi, popiežius Pijus X (dabar šventasis) autoriui raštu buvo pareiškęs pagyrimą ir padėką.

    Gaila, kad niekur šiuo metu neužtikau kitų Joergenseno knygų. Jo įspūdžiai iš Asyžiaus, susidūrus ten su išlikusiais šventojo pėdsakais, aprašyti knygoje (prancūzų k. vertimas) "Livre de la route” (vokiečių kalba— "Das Pilgerbuch”). Autoriui švenčiant 80 metų sukaktį Asyžiuje (jam pranciškonų suruoštą), Pijus XII atsiuntė sveikinimo telegramą, kurioje dėkoja tam "nusipelniusiam rašytojui, kurs savo talentu ir tikėjimu pasitarnavo Asyžiaus Serafinui”. Tad angelo vardu popiežius pavadino Asyžiaus šventąjį.

    Antanas Maceina "Saulės giesmės” pratartyje (laiške prel. Jurui) pasisako rašąs šią knygą prelatui prašant ir drauge norėdamas pagerbti šv. Pranciškų. Ši knyga nėra šventojo biografija, bet jo dvasios pasaulio atkūrimas bei jo didžiųjų dorybių pagrindimas. Iš visos vertingos autoriaus kūrybos šią knygą laikau vertingiausia, nes joje randame daug sugestijų, ir šiandieniniam krikščioniui rodančių, kas darytina. Šioje knygoje ir filosofijos nestudijavusiems, bet rimtesniam galvojimui pribrendusiems duodamas pagilintas krikščioniškų dorybių supratimas ir jų vykdymo, norint būti krikščioniu, būtinumas. O juk filosofija plačia prasme yra ne kas kita, kaip pagilintas galvojimas. Mūsų neturtingos religinės literatūros knygų dauguma yra labai abstrakčios: jos ne kartą suteikia gerų minčių, bet tos mintys, nenurodant, kaip jas įvykdyti, dar nėra paskatinimas krikščioniškai gyventi.

    Tačiau šioje knygoje nėra asmeninių išgyvenimų, susidūrus su šventojo dvasia, dar ir šiandien juntama Asyžiuje. Tai reiškia, kad autorius arba nėra ilgėliau Asyžiuje pabuvojęs, arba, kad ir buvęs Asyžiuje, šiuo klausimu nenorėjo pasisakyti.

    Paul Sabatier (1858-1928), prancūzų protestantų teologą, čia įjungiu dėl jo nepaprastai didelės meilės šv. Pranciškui ir dėl jo dvasinio giminingumo Joergensenui. Jis, kaip ir tas danų rašytojas, daug kartų ilgai gyveno Asyžiuje. Jam Asyžius buvo tapęs antrąja tėvyne. 1893 m. jo parašytoji knyga "Vie de S. Franęois” turėjo nepaprastą pasisekimą. Ji susilaukė 40 laidų. Man teko perskaityti rusišką jos vertimą, išleistą 1895 m. Maskvoje. Tiesa, šią knygą 1894 m. Kat. Bažnyčia buvo įrašiusi į Indeksą, t.y. į uždraustųjų knygų sąrašą. Tai buvo padaryta dėl to, kad autorius, nusikalsdamas tiesai, pavaizdavo Pranciškų Kat. Bažnyčios maištininku. O iš tikrųjų šventasis niekada Bažnyčios nekritikavo ir net jos nevertiems tarnams rodė pagarbą. Tačiau 1908 m. Sabatier prisipažino šiuo atžvilgiu nusikaltęs. O be to, Sabatier simpatizavo viduramžių dvasingumui ir daug padirbėjo klasikams, apie šv. Pranciškų rašiusiems, išleisti ir kai kuriems istoriniams pranciškonų leidiniams spaudai paruošti.

    Remdamasis šia knyga, čia noriu pateikti jo susižavėjimą šv. Pranciškum.

    Knygos įžangoje autorius gėrisi XII-ojo šimtmečio pabaiga ir XIII-ojo pradžia. Šie du šimtmečiai jam dvelkia pilnu pražydimu. Šį viduramžių laikotarpį jis lygina su 20 metų jaunuoliu — su jo visa poezija, svajonėmis, entuziazmu, kilniaširdiškumu ir drąsa. Tas laikotarpis dvelkė meilės ir jėgos perteklium. Visur buvo jaučiamas vienas troškimas: pasiaukoti kuriam nors kilniam ir šventam darbui. Jei tada buvo šventųjų laikotarpis, tai taip pat ir klaidatikių, bet tos dvi sąvokos, anot autoriaus, ne taip yra viena kitai priešingos, kaip pirmu žvilgsniu galėtų atrodyti. Manytume, gal dėl to, kad ir vieni, ir kiti rimtai žiūrėjo į tikėjimo klausimus ir buvo pasiryžę net mirti už savo įsitikinimus. Pranciškus buvo liaudies šventasis, todėl ir pavadino savo sekėjus mažaisiais (minores), nes tuo laiku žmonės buvo pasidalinę klasėmis: majores (didesnieji) ir minores.

    Anot autoriaus, tautos sujudo, pilna krūtine įkvėpdamos pavasario, nešančio naujų gėlių kvapą, dvelkimą... Viskas, kas tuo laiku buvo geriausio žmonijoje, panorėjo jį sekti. Jo Kristaus sekimas nepalyginamai labiau įtikimas už Tomo Kempiečio sekimą. Žmonės pajuto, kad save išganyti tegalima gelbstint kitus. O reikia žinoti, aiškina autorius, kad to laiko žmonės turėjo visas ydas, bet nebuvo niekšingi. Jie turėjo visas dorybes, bet nebuvo saikingi. Jie buvo arba nedorėliai, arba šventieji. Juk gražiausieji liturginiai himnai — Stabat ir Dies irae — atėjo pas mus iš XIII-ojo šimtmečio. Čia kreipdamasis į Umbrijos gyventojus, gyvenančius Asyžiuje, autorius apie save sako: "Jūs atsimenate šį keistąjį maldininką, kuris neturėdamas nei abito, nei virvės susijuosti, jums su tokia meile kalbėjo apie angeliškąjį tėvą (taip jis vadino šv. Pranciškų), kaip pats pamaldžiausias pranciškonas. . .” Knygos įžangoje jis džiaugiasi garsiuoju Renanu (kurs, tiesa, Kristui nusikalto savo raštais, paversdamas jį tik žmogumi, A.G.), tačiau "niekas iš bendralaikių taip gerai neatsiliepė apie Pranciškų, kaip Renanas, kurs visuose savo raštuose su jaudinančia meile grįžta prie jo...” Sabader savo įžangos gale džiaugiasi legendomis apie šv. Pranciškų. Knyga "Fioretti (Gėlytės), anot jo, esanti literatūros perlas, vienas gražiausių viduramžio kūrinių.

    Svarstydamas Pranciškaus gyvenimą ir įtaką žmonėms, Sabatier priskiria tą įtaką faktui, kad Pranciškus nesileido į polemiką su klystančiaisiais. Jis žinojo, kad polemikoje daugiau ar mažiau pasireiškia priešininką užgaunantis protinis išdidumas, kurs tarp skirtingai manančiųjų prarają pagilina. Autorius sako, kad tiesa neįrodoma, bet įteigiama. Vienintelis ginklas, kurį šventasis kovodamas su priešais norėjo naudoti, buvo gyvenimo šventumas. Šventojo gyvenime buvo tiek daug meilės, kuri skleidė šviesą, šildė ir mokė mylėti. Tad nenuostabu, kad katarai Italijoje išnyko be didelių sukrėtimų, be inkvizicijos, bet tik Pranciškaus sukelto sąjūdžio meilės persunktų pamokslų veikiami. Jie pirmieji pradėjo sakyti pamokslus, nes prieš tai pasaulietiškoji dvasiškija mažai pamokslininkavo. O jeigu ir pamokslininkavo, tai labiau pareigos verčiama, o Pranciškus, anot autoriaus, "kalbėjo savo vidinio liepsnojimo verčiamas”. Svarstydamas vėlesniojo protestantizmo plitimą, Sabatier tarp kitko tvirtina, kad tam plitimui labiausiai patarnavo pasauliečių pamokslininkavimo pranašumas, palyginus su tų laikų oficialiu dvasiškuos pamokslų sakymu.

    Pranciškus anais laikais laimėjo pasaulį, nes žmonės pasikeičia įtakoje tų, kuriais žavisi, kurie juos myli. Jeigu pamokslininkai paprastai įtikinėja tik protą, tai Pranciškus laimėjo žmonių širdis, o per širdį ir protą. Tik prisiminkime tą anų laikų entuziazmą, kai ištisi miestai, išgirdę ateinant Pranciškų su savo mokiniais, iškilmingai jį sutikdavo. Daugybė žmonių norėjo eiti paskui jį. Jis turėjo juos prilaikyti, kad pasiliktų savo pareigose. Užtat reikėjo III ordino, vadinamųjų tretininkų, steigimo, kad galėtų gyventi šventojo dvasia, nepalikdami savo šeimų.

    Viso to minių sujudimo pagrindą svarstydamas, Sabatier savo knygoje rašė: “Dar niekada žmogus neturėjo tokios galios žmonių širdims, nes dar niekada niekas taip mažai neskelbė savęs...” Tuo jis norėjo iškelti šventojo nuolankumą, o drauge ir tą radikalumą, pasireiškiantį visišku atsiribojimu nuo bet kokio turto, o taip pat ir pasiryžimu raidiškai, tobulai gyventi Evangelija.

    Jo gyvenimas buvo nuostabus, kažkas iki tol negirdėta: jis naujai skelbė beveik pamirštą, iki tol gyvenimo dulkėmis aptemdytą Evangeliją. Todėl žvelgdamas į tą mažytę koplytėlę šalia Asyžiaus (kuri šiandien yra Porciunkulio bazilikos viduje), prie kurios telkėsi pirmieji šv. Pranciškaus sekėjai, autorius rašė: "Ši koplytėlė. .. tikrai pasidarė vienu iš tų retų pasaulio taškų, į kurį atremtos slaptingos kopėčios, jungiančios dangų su žeme...”

    Su entuziazmu Sabatier atsiliepia ir apie pirmąją moterį pranciškonę, 16 metų asyžietę Klarą, Jėzaus Kristaus mokinę ir ištikimiausią Pranciškaus sekėją. Ji tapo tuo kertiniu akmeniu, kurios dėka Pranciškus įsteigė savo II ordiną — seserų klarisių vienuoliją. Abu juos jungė ta pati meilė Jėzui Kristui ir heroiška neturto meilė. Tą neturtą juodu abu išgyveno kaip didžiausią turtą. Abu, prieš tėvų valią, buvo pabėgę iš namų. Apie jųdviejų beveik žemėje neužtinkamos meilės draugystę Sabatier keliais atvejais savo knygoje rašo: "Yra išrinktųjų sielų — jų pasitaiko dažniau, negu manome, kurios savo skaistumu ir nuotaika, toli nuo visa to, kas žemiška, įstengia tiesiai įžengti į meilės šventovę... Aukštesnioji skaistybė — tai kažkas slaptinga; ji yra tiek kilni, kad jeigu ją pasiūlytum visiems žmonėms, jie tokios kalbos nesuprastų... Pranciškaus biografai jautė, kad pavojinga rodyti miniai dvasinį grožį, kuris per daug viršija minios dorovinį lygį”.

    Kitoje vietoje, jau konkrečiau kalbėdamas apie Klarą, autorius rašo: "Toks dvasios pakilimas priklauso prie žavingų moters sielos savybių; moterys daug dažniau tuo dvasios pakilimu pasireikštų, jeigu neįtartų povandeninių uolų, skepticizmo bei žemų aistrų, išstatytų jų kilnioms nuotaikoms sunaikinti”.

     Asyžiuje tiek daug išlikusių pėdsakų tų abiejų šventųjų, kurių kūnai guli skirtingose jų vardu ten pastatytose bazilikose. Nenuostabu, kad atsiranda jautrių sielų, kurios, abstrakčia meile mylėdamos šventuosius, daug konkretesne, asmeniška meile pamilsta šv. Pranciškų ir šv. Klarą.