STASYS YLA

     Daug sukurta įvairių vertybių moteriai, bet tiek, kiek sukurta didžiajai Moteriai Marijai, niekas negalės įsivaizduoti. Myli ją visi — visos tautos, visi laikai, bet ar myli ją kas nors taip, kaip lietuvis? Pijus XI mus gerai pažino ir visiškai neperdėjo, sakydamas, kad Lietuva — Marijos žemė (1927 m.). Lietuvio prisirišimas prie Marijos prasideda su Vytautu. Šis valdovas nebuvo sentimentalus ir, kaip neofitas, nebuvo per daug karštas, o vis dėlto Mariją jis laikė didžiąja savo valstybės ir savo žygių globėja. Jis jai statė šventoves Trakuose, Kaune, Veliuonoj, Raseiniuose, Krekenavoj, Darsūnišky ir kitur. Jos paveikslą, gautą dovanų iš Konstantinopolio imperatoriaus, vežiojosi su savim visur, kur tik keliaudavo imtis atsakingų žygių. Net savo vainikavimo iškilmes jis paskyrė Marijos gimimo dieną —: rugsėjo aštuntąją. Lietuvai karalius turėjo atsirasti tą dieną, kurią gimė ir dangaus karalienė Marija.

     Kito valdovo, šv. Kazimiero, meilė Marijai jau virto ištisu kultu. Kas rytas jis kalba Marijos garbei valandas, šeštadieniais jos garbei pasninkauja, kuria himnus ir žavisi kitų sukurtais. Marijai sukurtą giesmę "Mano siela, tark kasdieną garbę skaisčiai Motinai” jis taip pamėgsta, kad net mirdamas prašo ją įdėti į karstą. Ji buvo atrasta sveikutėlė po 120 metų kartu su sveikais jo paties palaikais.

     Nuo valdovų neatsiliko nė kiti didikai. Lenktyniaudami jie kuria jai šventoves ir puošia jos altorius. Ir liaudis reiškia jai savo jausmus, kaip tik išmano. O liaudis turėjo skonį. Ji sukūrė skausmingų Dievo Motinų taip originaliai meniškų, kad ir šiandien mes stebimės jų originalumu ir graibstome kaip retas brangenybes.

     Reta turbūt tauta turi tiek daug šventovių, skirtų Marijai, kaip mūsų. Iš 450 parapijinių bažnyčių (be Vilniaus krašto) bent 100 yra paženklintos Marijos titulais. Su Vilniaus kraštu tas procentas yra dar didesnis. O kiek Marijos altorių kiekvienoj bažnyčioj, kiek pakelėse koplytėlių, kiek paveikslų, statulų! Kartą teko apvažiuoti šiaurės rytų Lietuvą. Atrodo, kad čia lietuviai net perdėtai gerbia Mariją. Kartais neužtenka net didžiojo altoriaus, žiūrėk — dar jos garbei ir šoninis. Taip pat dar ir ant sienų pastebėsi jos paveikslų ir statulų. Vienoje vietoje teko rasti net tris to paties dydžio ir stiliaus Marijos statulas, pastatytas viena šalia kitos.

     —    Tai jau per daug! — negalėdavau nepasakyti. — Tai nelogiška ir neestetiška! Marija juk viena — kam ją toje pačioje vietoje padauginti?

     —    Bet pabandykit padaryti kitaip! — atsakydavo kunigai. — Žmogus aukoja bažnyčiai ir nori Marijos. Pasakai, kad Marijos paveikslas ar statula jau yra. O jie tau: "Tokios dar nėra! O tai kas, kad ir yra. Mes norime ir kitos”.

     Argi tai nerodo, kad Marijos meilė mūsų liaudyje yra nepaprasta?

     Už ką lietuvis taip myli Mariją? Į šį klausimą turbūt nebūtų lengva rasti racionalų atsakymą. Meilė — širdies reikalas, o širdies gelmių neišsems joks protas. Bet vis dėlto lietuvis už daug ką jai yra dėkingas. Iš visų tų lietuviškų šventovių — Vilniaus, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio ir kitų — lietuvis parsineša širdies paguodą, dvasinį, o kartais ir fizinį pagijimą. Visai lietuvių tautai yra tekę iš jos gausių malonių didelė dalis. Kai mūsų religija buvo skaldoma, Marija ištiesė ranką atstatyti religinei vienybei. Argi nejaudinanti Šiluvos įvykių istorija? Ji verkia atsistojusi ant akmens su Kūdikiu ant rankų. Lietuvių vaikai, ją pamatę, nedrįso eiti pirmyn. Jie pašaukia pastorių, kuris, atsivedęs mokytoją, paklausė tą Moterį:

     —    Ko verki?

     —    Kaip neverkti? Čia mano Sūnus buvo garbinamas, o dabar ariama žemė.

     Tai pasakiusi, ji dingo. Ir užteko šito vieno jos pasirodymo, kaip atgijo visų viltys, kaip iš naujo užgimė noras susigrąžinti svetimiesiems užleistas pozicijas. Taip vėl pradėta statyti buvę sudeginti ir iš pamatų sugriauti Dievo namai, o Marijos paveikslas vėl grįžta į savo pirmykštę vietą. Ir taip ne tik čia, Šiluvoje, bet ir visame krašte atgyja tai, kas atrodė jau mirę. Per Mariją atgyja tai, kas buvo sunaikinta. Argi tai ne simboliška?

     Marija Lietuvai tampa tarsi Marių Žvaigždė. Ji veda mus ir per tamsumas, ir per baisaus suspaudimo naktis į giedrą. Ji išveda mus į tautinių idealų išsipildymą, vesdama prie didžiausio idealo — Kristaus.

     Dabar, kai mūsų tėvynė ištikta naujų pavojų, Marija įkvepia naujų vilčių. Viena lietuvaitė vienuolė Amerikoje regėjo nuostabiai pranašišką viziją. Dar prieš antrojo pasaulinio karo pradžią ji matė Lenkijos žlugimą, matė Vilnių, pasvirusį Lietuvos pusėn, bet ji matė ir Lietuvą, globojamą Marijos. Lietuvai būsią suspaudimo dienų, bet visa tai praeis.

     Taigi ir šiandien mūsų viltys Marijoje: "Marija, Marija, palengvink vergiją, išgelbėk nuo priešo baisaus!”