Spausdinti

Danutė Bindokienė

    Aloyzo Barono parašytų knygų sąrašas užpildytų jau geroką popieriaus lapą. Jo kūrybos polėkis platus, žanrai ir temos — įvairūs.

    Naujausias A. Barono romanas, išleistas Lietuviškos knygos klubo 1979 m. Čikagoje, pavadintas tipišku rašytojui vardu: "Laivai ir uostai”. Jungtuką "ir” tarp dviejų pavadinimo žodžių autorius pradėjo vartoti su pirmąja knyga "Žvaigždės ir vėjai” (novelių rinkinys, 1951 m.). Žinoma, vienoks ar kitoks žodžių junginys knygos pavadinime neturi jokios reikšmės jos turiniui ar vertei, tai tik šalutinė mintis, gerai pažįstant ir sekant šio autoriaus kūrybinį kelią nuo pat pradžios ir dabar paėmus į rankas paskutinįjį jo plunksnos vaisių.

    Perskaičius "Laivus ir uostus”, galima drąsiai tvirtinti, kad tai jau subrendusio rašytojo kūrinys, o ne pradedančio, savęs dar teieškančio, kūrėjo pastangos. Aloyzas Baronas pasirinko gana dažnai sutinkamą išeivijos lietuvių literatūroje temą: pirmuosius "dipukų” įsikūrimo metus šiapus Atlanto. Jo ir veikėjai yra lyg pažįstami iš kitur: mažo išsilavinimo "seni amerikonai”, matuoją žmogaus vertę banko knygelės turiniu ir nekilnojamojo turto didumu; jauna (būtinai graži!) gyvanašlė su vaikais, sunkiai besikabinanti į naują gyvenimą naujame krašte, ieškanti bet kokia kaina saugumo, ateities užtikrinimo; viengungis, pusiau idealistas, nesenas vyras, kuris kilniai kalba, bet galop leidžiasi patogaus gyvenimo suviliojamas ir pagaliau "vėjo pamušalas”, neramus bastūnas, stovįs tarytum su veidrodžiu rankoje, kad parodytų tikruosius kitų veikėjų veidus.

    A. Baronas šiuos žmones (ir dar eilę kitų) sujungia bendru troškimu: bet kokia kaina įsikibti į geresnį rytojų. Romane taip pat įvesta savotiška naujovė: Homero "Odisėjos” ištraukos, verstos Jeronimo Ralio. Beveik kiekvienas romano skyrius, skirtas pagrindiniam veikėjui, Laimiui Manikui, yra pradedamas tokia ištrauka. Tai skaitytoją automatiškai užintriguoja: kaip autorius nelabai reikšmingo ir įdomaus ateivio gyvenimo įvykius sugretins su garsiuoju graikų epu? Vienur jam pavyksta geriau, kitur išeina blankiau, bet vis dėlto tai įdomus mėginimas. Gaila, kad ir romano moterims neatsirado koks nors skambus motto virš skyrelio. O tų moterų, kurios išsiskiria iš blankios kasdienybės, yra dvi: pirmoji — graži, šviesiaplaukė su dviem vaikais ir amžinai priekaištaujančia anyta. Tai Liusė Sulienė. Antroji — Katlenė Masset, kurios tėvo ūkyje pradeda bernauti Laimis Manikas. Šios dvi moterys labai skirtingos, bet kartu ir panašios. Liusė pernelyg užguita likimo ir buvusios stambaus dvaro savininkės anytos Julijanos, kuri vis dar negali sutikti, kad sūnus Bernardas vedė sau per prastą merginą. Julijana dažnai pamiršta, kad nebėra tarnų, vežėjų, kumečių ir besąlyginės darbininko pagarbos savo poniai. Marčiai ji negaili priekaištų dėl būtų ir nebūtų dalykų. Liusė anytos taip pat nemėgsta, o gal ir nekenčia. Likimo juodvi sumestos į vieną bendrą, sunkų gyvenimą, kuriuo nė viena, nė antra nėra patenkintos. Jeigu anyta negali atsikratyti praeitimi, tai marti bijo ateities. Norėtų, kad ateitis būtų saugi jai ir vaikams. Norėtų mylėti ir būti mylima, bet vyras liko kažkur Lietuvoje karo metu — apie jį žinių nėra. Šiame krašte visko pilna, o jos rankos tokios tuščios. Ji norėtų bet kokia kaina įsigyti būtinos ir nebūtinos kasdieninės prabangos. Kadangi Liusė graži, pasiūlymų savo likimą "pagerinti” netrukus atsiranda. Liusei pagunda tikrai didelė. Ji flirtuoja su "taip ir ne” be ypatingo sąžinės graužimo. Sunku net suprasti, ar Liusė Šulienė tikrai neturi jokių moralinių skrupulų, ar iš tikrųjų jai taip svarbūs tie kasdienybės patogumai, kad jokia kaina už juos nėra per brangi. Liusės nusistatymas tampa dar keistesnis, kai autorius į romaną įveda jos gundytoją: "Jis buvo nedidelio ūgio, juosvais dar nežilais, bet gerokai praretėjusiais plaukais, tamsoko, apvalaus veido. Jis riebia ranka paspaudė Liusės pirštus ir jo minkštame veide, lyg matinis stiklas, neryškiai atsimušė rusvų akių žvilgsnis” (psl. 62). Tai Petuči, itališkos kilmės Gučių žentas. Nuo pat pirmo susitikimo jo tikslas — kaip galima greičiau įsivilioti gražiąją Liusę į savo lovą. Jis pasiturintis ir savo dovanas kaišioja Liusei, lyg alkanai katei auksines žuveles. Ji dovanas priima ir tik truputį protestuoja. Liusė nėra naivi moteris, ji labai greitai supranta, ko Petuči nori, net minties nesikrato: ". .. susirastų geresnį butą, gautų daugiau pajamų, galėtų mergaitė lankyti privačią mokyklą...” (psl. 137). Kadangi tikslas labai motiniškas ir kilnus, Liusė visai nesijaudina, kokiomis priemonėmis reikėtų jį pasiekti. Kai Petuči pirmą kartą veža Liusę namo iš savo klubo, kuriame jau buvo užsakytas jiems kambarys, ir tik su didelėmis pastangomis Liusė išsisuko iš italo pinklių, jos elgesys sunkiai suprantamas ir dar sunkiau įtikinantis. "Vairavo (Petuči) dešinę ranką padėjęs ant jos kelių, kartais juos suspausdamas, bet Liusė nesitraukė, ji galvojo, jei patinka, tegu, joks nusikaltimas... Kai prie namų Petuči atsisveikino stipriai pabučiuodamas, ji nesitraukė, ji pagalvojo, jeigu patinka, tai jo reikalas” (psl. 137). Su tokiomis pažiūromis Liusės Šulienės gyvenime galima numatyti nemažai "petučių”, nors romane ji ir išvengia tiesioginio nupuolimo.

    Kita ryški moteris — ūkininko Masset duktė Katlenė. Ją autorius vadina senmerge, nes Katlenė jau peržengusi 25 metus. Ji — kažkoks amerikietės ir lietuvės hibridas (tėvai senieji ateiviai lietuviai, bet ji gimusi Amerikoje). Norėdamas parodyti tikros amerikietiškos kultūros moterį, A. Baronas

    Katlenę labai "suvyrina”. Iš tikrųjų ji atrodo vyriškesnė už didžiąją dalį romano vyrų, įskaitant ir patį Laimį Maniką. Katlenė be sentimentų savo tėviškei, žemei, įvairioms vertybėms ir net seniesiems tėvams. Ji nieko savyje neturi, tik nuobodulį kasdieniniam gyvenimui kaime. Ji veržiasi iš ten ištrūkti, o proga pasitaiko kaip tik su Maniko atvykimu. Manikas — jai išeitis iš viso to nuobodulio, tarytum paties likimo atsviestas iš kažkokios Europos tiesiai į jos namus. Katlenė žino, ko nori, ir nesivaržo. Maniką ji traukia prie savęs ir narplioja, riša, kad jis užmirštų savo darbo laikinumą (ūkyje jo sutartis baigiasi po metų) ir pasiliktų. Be jo vėl Katlenės gyvenime liks tik tuščias nuobodulys. Laimis negali tai vilionei atsispirti, nors Lietuvoje liko žmona su naujagimiu sūnumi. Iš tikrųjų jis ir per daug nesipriešina, nes jau iš pirmo žvilgsnio Katlenė pradėjo krūtinę kaitinti. Katlenė — uostas, dievaitės Kalipsės, kurios prieglobstyje galima nustoti blaškytis. Labai jau parankiai Laimio tikroji žmona romane ištekinama už komunistėlio, taigi Laimis, įskaudintas ir atstumtas, atranda teisę listi po Katlenės patalais... Knygos pabaigoje ši Laimio "nuodėmė” ir vėliau neteisėta santuoka su Katlene tarytum atperkama, kai pirmoji Laimio žmona žūsta motociklo avarijoje.

    Per tuos vienerius metus pas Masset Laimio gyvenimas visai susikristalizuoja į patogias vėžes: seniai miršta, Katlenė parduoda ūkį ir pinigo netrūksta. Jis gali gyventi, kur tik nori, dirbti, ką nori... Odisėjui nėra reikalo grįžti į tėvynę, nes naujojoje tėvynėje labai jau gera. Ir taip, autoriaus teigimu, visi naujieji ateiviai blaškosi, prisiekdinėja tolimai tėvynei meilę, žada grįžti, iki gražiai įsikuria, o tada viskas pasikeičia. Lengva suprasti, kad autorius per daug nesižavi šiais žmonėmis ir lygina juos su dievaitės Kalipsės jūrininkais, paverstais kiaulėmis.

    Be Laimio Maniko išsiskiria dar du vyrai: senukas batsiuvys Gučius, geraširdis postringautojas, senosios kartos ateivis, kuris savo bute priglaudžia Liusės šeimą. Jis 244 kala batams puspadžius, filosofuoja, gurkšnoja degtinę ir gailisi kažkur prabėgusio laiko. Tai mielas žmogus, malonu būtų tokį pažinti. Jis įneša į veiksmą žmogiškumo kibirkštėlę. Taip vaizduojami kaimo kerdžiai, karšinčiai kunigėliai, geraširdžiai pensininkai savo sodeliuose. Tokiy senutėlių pasitaiko kiekvienoje apylinkėje.

    Liusės vyro brolis Kazys Šulis galbūt kada subręs į kaip tik tokį Gučių, nors jam iki subrendimo dar tikrai toli. Jis jaunas, maištaująs prieš visas medžiagines vertybes ir per didelį jų vaikymąsi. Jis daug mato, daug supranta, net ir tai, ką kiti norėtų paslėpti. Kad ta tikroji tiesa taip nebadytų akių, Kazys jas užpila lengvu alkoholio rūkeliu. Kazys yra tipiškasis A. Barono raštų filosofas, sutinkamas kuone visoje jo kūryboje, tik vis kitokia pavarde. Jis turi atsakymus į visus klausimus, pasakydamas tai, ko kiti veikėjai nedrįsta. Kur Kazys pasirodo, ten skambūs posakiai ir svarios mintys mirga visuose sakiniuose.

    Kazio nerūpestingumas ir nesirūpinimas ateitimi (kas taip baisiai svarbu kitiems veikėjams) pastatomas prieš kito brolio, daktaro Juozo Šulio šykštumą, dvarininkės motinos klaidžiojimą praeityje ir Liusės brolio susižavėjimą turtinga amerikiete. Vidurio kelio čia nėra: visas jėgas galima skirti "pragyvenimui” ir be paliovos deginti aukas pinigo dievaičiui, arba spjauti į tas žemiškąsias vertybes, viešai iš jų tyčiotis ir jas ignoruoti. Tačiau ir Kazio kelias ne geresnis: už pilno degtinės stikliuko sunku nuo gyvenimo tikrovės ilgai slapstytis.

    Visa vyresnioji ir vidurinioji ateivių lietuvių karta, pati pergyvenusi įsikūrimo vargus ir nesėkmes prieš 30 metų, neras romane nieko stebinančio ar labai naujo. Jaunesnieji atras geresnį supratimą, kaip jautėsi anuo metu jų tėvai ir seneliai. Nežiūrint, kad ši tema nėra nauja ir paskutiniais metais jau kažkaip stengiamasi jos neužkliudyti mūsų literatūroje, ją gvildenti tegali rašytojas, pats tą laikotarpį pergyvenęs. Tai labai asmeniška tema, tačiau dabar, po 30 metų, nelengvai atkuriama. Galima sakyti, kad A. Baronui pavyko ją atkurti. Atitinka dekora-cijos, kostiumai ir net žmonės. Bet tie, kuriems teko pergyventi anuos laikus, atras nesklandumų. Vis dėlto metų eilė nutrina įspūdžius. Lieka didieji įvykiai, svarbiosios nuotaikos ir jausmai, bet kasdienybės smulkmenos ir yra tas magiškasis prieskonis, suteikiąs atkuriamam laikotarpiui autentiškumą. Pasitaiko, kad romane anų dienų galvoseną nustelbia šių dienų pažiūros ir ano meto rūpesčiai, matomi per dabartinę prizmę. Žinoma, tai menka yda, ir knygai daug nekenkia.

    "Laivai ir uostai” tinka kiekvienam, .lietuviškai skaitančiam. Jaunimui knyga padės suprasti, kaip jautėsi lietuvis svetimame krašte — kuo jis rūpinosi, kuo džiaugėsi; vyresnieji galės palyginti savo pergyvenimus, besikuriant su knygoje aprašomaisiais, o visiems tiems, kurie patogiuose dievaitės Kalipsės rūmuose patenkinti kriuksi, galbūt truputėlį pakutens aptukusias sąžines. ..

    Aloyzas Baronas, LAIVAI IR UOSTAI. Viršelis Nijolės Vedegytės-Palubinskienės. Spausdino “Draugo” spaustuvė, Chicago, Ill. 1979 metais. Kaina 7 dol.