RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Rugsejis/September 1979 Volume XXX No. 8

TIKRAS DRAUGAS — DIDELIS TURTAS

253

 Ingrida Bublienė

EILĖRAŠČIAI

256

 Zenta Tenisonaitė

GERAS DRAUGAS — RETAS PAUKŠTIS

257

 Eglė Paulikienė

ASYŽIUS IR ASYŽIETIS (V)

259

 Alfonsas Grauslys

KRIKŠČIONIŠKOJI BENDRUOMENĖ IR MES

263

 P. Daugintis, S.J.

GYVENIMO ŽODIS

266

 Chiara Lubich

JAU (AR DAR VOS) DEŠIMT METŲ

267

 Antanas Saulaitis, S.J

DZŪKIJA — DAINŲ KRAŠTAS

273

 Jonas Miškinis

KAS YRA VAIKAS?

275

 Paruošė D.B.

KNYGOS PUSLAPIAI NEPRIRAŠYTI

276

 Zita Kilienė

AR VIEN TIK MAŽYLIUI?

277

 N. Sidorkaitė

VILNIAUS AKADEMIJOS SPAUSTUVĖ

278

 Alicija Rugytė

VIVAT ACADEMIA

282

 Alfonsas Tyruolis

TĖVYNĖJE

283

 D. ir G. Vakariai

KALBA

285

 J. Vaišnys, S.J.

MARIJA TŪBELYTĖ-KUHLMAN

287

 Redakcija

TRUMPAI IŠ VISUR

288

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas dail. Marijos Tūbelytės-Kuhlman kūrinių nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

INGRIDA BUBLIENĖ

     Aštuonioliktojo šimtmečio prancūzų rašytojas F. M. Voltaire taip apibūdina draugą: "Visos šio pasaulio gėrybės neprilygsta tam džiaugsmui, kurį gali suteikti gero draugo turėjimas”. Gimstame šioje žemėje, galėdami būti bet kurio žmogaus draugais. Nuo jaunystės dienų trokštame dalintis įspūdžiais, pergyvenimais, džiaugsmu. Susiduriame su klausimu — su kuo dalintis? Reikia draugo. Ispanų mokslininkas Pedro Lain Entralgo rašo: "Draugystė yra dviejų skirtingų asmenų meilės ryšys, kuriame įsikūnija ir išsitobulina žmogaus prigimtis”. Draugystė tampa gražiausiu gėlės žiedu, kai atskleidžia kito žmogaus gerumą, grožį, jo Dievo nešamą šviesą. Todėl draugystė ir yra viso mūsų gyvenimo patirtis, kuri užsimezga bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Draugystei žmonės niekad nėra nei per jauni, nei per seni. Tai žmogui gal pati būtiniausia patirtis. Retai kuris žmogus apleidžia žemę, nepatyręs draugystės jausmo, nes kitaip jis niekad nesusipažintų su savimi. Tai patirtis, kuri mus riša su tikėjimu ir su mūsų žemiška kelione.

     Draugystėje dalijamės gyvenimu ir augame. Mūsų pirmieji gyvenimo draugai — tėveliai, sesutės, broliukai, gyvulėliai ir fantazijos sukurtieji draugai. Augdami dažnai išgirstame posakį, kad geriausias draugas — tai knyga. Katalikiškose mokyklose dažnai girdime seseles kibant apie Dievą, kaip geriausią ir artimiausią mūsų draugą. Gyvenime sutinkame draugų būrius, su kuriais džiaugiamės gyvenimu per sportą, šokius ir t.t. Visa tai teisinga, ir visi minėtieji pavyzdžiai pilna žodžio prasme yra ir gali būti mūsų draugai.

     Žmogus vis ieško draugo, su kuriuo gyventų tais pačiais rūpesčiais, nerimu, ilgesiu, ir kuris, reikalui esant, būtų kartu, vis pasiruošęs jį sutikti, jį išklausyti.

     Kas patraukia vieną žmogų prie kito, kas yra tas nuostabusis magnetas, dažnai sunku rasti atsakymą. Tarpasmeninių ryšių kūryboje jokios nusistovė-

Gėlės   Marija Tūbelytė

jusios taisyklės nėra. Todėl draugystė iškelia įvairių klausimų. Ilgainiui draugystės keičiasi. Vienas draugystes prisimenam, kitos jau seniai užmirštos. Tačiau geras draugas, kaip ir meilė, nepalieka žmogaus tuščiom rankom. Žmogus, paliestas draugystės jausmo, negali kitaip išsireikšti, kaip grupė moksleivių mergaičių vienoje Dainavos žiemos stovykloje dainavo:

     Šiandien, kai pažiūrim viens į kitus,
     Mes matome savo geruosius draugus,
     Kurių neužmiršime mes niekados;
     Jūsų meilės šypsnys amžinai mintyse skrajos . . .

Zenta Tenisonaitė

MALDA

Šventasis Dieve . . .

Telaimina Tavo šypsena
mūsų žemę
. . .

Tepuošia Tavo pavasario grožis
mūsų sielas . . .

Teplauna Tavo laumės juostos ašaros
 mūsų rankas . . .

Ir mūsų žemė bus baltesnė
už dangų . . .

ŠVIESOS RYTAS

Baltos apsvaigusias žvaigždės
vilioja į tolį.
Kai noksta nauja diena,
gersime vyną su saule.
Pasaulis ir žmonės praeina.
Beveidė šviesa
tylos
Amžinas Aidas.

PAVASARIS MIESTE

Pavasarį pirmoji ryto aušra
gieda, kaip vyturys virš debesų.
Neramus vėjas alsuoja žaliomis
miglomis ir purto japoniškų vyšnių
žiedus, kad rožiniu sniegu
paslėptų mano pėdas ant asfalto
nuo Saulės Akių . . .

 ("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

 EGLĖ PAULIKIENĖ

     Jau nuo pat mažens žodis "draugas” mums turi tam tikros reikšmės, kuri keičiasi ir tampa gilesnė, mums augant ir bręstant. Mažas vaikas, pažaidęs valandėlę su naujai susipažintu kaimynu, dažnai pasiskelbia visiems, kad čia jo "naujas draugas”, jeigu per tą laiką jiems neteko susipešti. Tačiau rytoj gali būti visai kita istorija. Vaikų tarpe dažnai girdime tokius ar panašius pasakymus: "Nebebūsiu tavo draugas, jeigu man to neduosi”. Yra ir tokių, kurie vis stengiasi savo "draugams” įtikti, kad tik anie tą draugystę pripažintų. Tačiau tarp suaugusiųjų reikalai jau visai kitokie. Nebe taip lengvai pavadina vienas kitą draugu; nebe taip laisvai tas žodis vartojamas, nes jo prasmė jau gerokai pasikeitusi.

     Šiame rašinyje mėginsiu išdėstyti, kaip suprantu čia nagrinėjamą temą, ir paaiškinti, kodėl geras draugas iš tikrųjų retai pasitaiko.

     Visų pirma pažiūrėkime, kaip draugo sąvoką aiškina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas-. "Draugas — asmuo, su kuriuo palaikomi artimi santykiai”. Galime toliau tęsti mintį, kad geras draugas — tai mums labai artimas asmuo, kurį tam tikra prasme mylime. Taigi meilė — pagrindinis artimos draugystės bruožas. Tačiau, norint, kad toji meilė egzistuotų, yra keli reikalavimai:

     1.    Reikia žmogų pažinti;

     2.    Reikia jį priimti tokį, koks jis yra;

     3.    Reikia jį suprasti;

     4.    Reikia drauge su juo siekti tų pačių esminių vertybių.

     Tik įvykdžius šiuos reikalavimus, gali atsirasti stipri, reikšminga draugystė, pagrįsta meile.

     Pažvelgus į šiuos keturis punktus, gali atrodyti, kad labai mažai reikalaujama. Tad kaip galima sakyti, kad geras draugas retai pasitaiko? Paanalizuokime šiuos reikalavimus smulkiau ir pamatysime, kad juos įvykdyti tikrai nelengva.

ALFONSAS G RAUSLY S

     Šią penkių straipsnių seriją baigiame vienu dideliu Asyžiaus entuziastu, dabartinės Lenkijos rašytoju, kuris, susidūręs su Asyžiumi, tapo kataliku. Tai Roman Brandstaetter, žydų kilmės vyras, kurs savo raštais, labiau negu kiti, tikrai užsitarnauja katalikų rašytojo vardo. Jis yra religinis rašytojas, poetas, dramaturgas, Šv. Rašto mylėtojas ir jo tekstų originalus vertėjas. Bet mums čia ypač rūpi jo ryšiai su Asyžiumi ir jo šventuoju.

     Apie Asyžių ir šv. Pranciškų jis yra parašęs knygų, kurių viena garbina šventąjį scenos kūriniu. Jų reikšmingiausia — tai 106 puslapių knygelė, vardu "Kroniki As-syžu” (Asyžiaus kronikos). Ji parašyta 1947 m. Romoje, o 1976 m. išleista Varšuvoje Pax leidyklos, jau ketvirtuoju leidimu. Šią knygą skaitant, aiškėja jam šio straipsnio pradžioje duotas "Asyžiaus entuziasto” vardas, nes šiame kūrinyje (kaip netrukus matysime) jis kalba apie Asyžių tokiais poezijos persunktais susižavėjimo sakiniais, kad jį visą būtų galima deklamuoti scenoje. .

     Pirmiausia žvilgterkime į šio taip šiandieninei Lenkijai reikšmingo katalikų tašytojo gyvenimą ir visą jo kūrybą.

     Šis dar tebegyvenąs rašytojas 1906 m. gimė Lenkijoje, Tarnowo mieste. Krokuvos universitete studijavo polonistiką ir filosofiją. Vėliau, prieškarinės Lenkijos stipendijos remiamas, studijavo Paryžiuje, ypač gilindamasis į lenkų literatūrą, sukurtą po 1830 m. nepavykusio lenkų sukilimo prieš Rusiją. 1931 m. apvainikavo studijas disertacija apie Adomą Mickevičių, literatūros kritiką, jo Vilniuje bei Kaune gyvenamais laikais.

     Vokiečiams užpuolus Lenkiją, Brandstaetter per Vilnių ir Iraną pasiekia Jeruzalę. Ten būdamas, gauna žinią, kad naciai nužudė jo tėvus. Čia jis parašo savo pirmąją dramą "Powrut syna marnotrawnego” (Sūnaus palaidūno grįžimas). Jos turinys — dailininko Rembrandto gyvenimas.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Jau rašėme apie vykdymą krikščioniškosios artimo meilės ir vienijančios meilės reiškimąsi krikščioniškoje draugystėje. Tačiau tiek krikščioniškoji meilė, tiek krikščioniškoji draugystė pilnai gali pasireikšti tik krikščioniškosios bendruomenės gyvenime. Tad dabar apie ją rašysime. Ji labai svarbi mūsų šeimų, išeivijos ir Bažnyčios gyvenime. Mūsų laikais to tikrojo krikščioniško bendravimo labai trūksta.

BENDRUOMENĖS ESMĖ

     Bendruomenė kyla iš žmogaus socialinės prigimties ir meilės galios. Dievas žmogui davė taip pat antgamtinę dovaną — meilės dorybę ir krikštu visus tikinčiuosius sujungė į vieną Dievo vaikų šeimą, į paslaptingąjį Kristaus kūną, tikinčiųjų Bendruomenę, Bažnyčią.

     Jau kūdikis gana sąmoningai pajunta bendravimą su kitais, žodžiais "mama”, "tėte” atsiliepdamas į jų mylavimus. Taip pat sąmoningai jis pergyvena, šypsosi, kai tėvas ar motina jo klausosi, atsiliepia, jį globoja; vėliau — kai pirmuosius jo gabumų pasireiškimus stebi, grožisi, vertina; kai jam, tėvų žodžių ir veiksmų skatinamam, drąsu eiti, žaisti, bėgioti, ką nors daryti. Jam nemalonu svetur ar su svetimais, su jam šaltais žmonėmis. Kuo labiau auga, tuo labiau suvokia, ką reiškia būti namie, su savo tėvais, broliais, seserimis.

     Beveik tas pat pasakytina ir apie suaugusio žmogaus bendravimą su kitais. Ir jam sava šeima, sava bendruomenė — tai namai, kur jis gali laisvai jaustis, nesivaržant būti tuo, kuo jis yra, kur gali būti kitų klausomas, vertinamas, mylimas. Taip žmogus jaučiasi skatinamas daug ką nuveikti, dirbti kitiems; jis jaučiasi įvertintas, dvasiškai augąs, laimingas, patenkintas.

CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, jūs tartumėte šitam kalnui: persikelt? iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”.

    Kiek kartų gyvenime jauti reikalą, kad kas nors ištiestų savo ranką tau padėti ir tuo pačiu laiku matai, kad joks žmogus negali pakeisti tavo būklės. Tada kreipiesi į tą Ką nors, kas negalimus dalykus padaro galimais. Ir tas Kas nors — tai Jėzus.

    Klausyk, ką Jis sako: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, jūs tartumėte šitam kalnui: persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. Aišku, kad pasakymą "perkelti kalnus” nereikia suprasti pažodžiui. Jėzus nepažadėjo mokiniams galios daryti tokius stebuklus, kad nustebintų minias. Jei peržiūrėsi Bažnyčios istoriją, nerasi nė vieno šventojo — kiek aš žinau — kurs būtų perkėlęs kalną tikėjimu. "Perkelti kalnus” yra hiperbolė, sąmoningai perdėtas išsireiškimas, pabrėžti mokiniams, kad tvirtai tikinčiam nėra nieko negalimo.

    Kiekvienas Kristaus padarytas stebuklas — tiesiog ar per Jo mokinius — visuomet buvo padarytas ryšium su Dangaus Karalyste, su Evangelija, su žmonių išganymu. Perkelti kalną tam nepasitarnautų. "Garstyčios grūdelio” palyginimas reiškia, kad Jėzus nereikalauja iš tavęs didesnio ar mažesnio tikėjimo, bet tikro autentiško tikėjimo. Tikro tikėjimo pažymys — remtis tiktai Dievu, o ne savo sugebėjimais.

ANTANAS SAULAITIS, S J

     Laikantis dėsnio, kad atsiminimus rašyti reikia, kol dar atsimeni, norėtųsi peržvelgti kai kuriuos dešimties kunigystės metų (ir tiesioginės jai ruošos aštuonerių) atspalvius. Jeigu aštuoniolikos metų laikotarpis atrodytų per trumpas atsiminimų pirmajam tomui, galima prisiminti, kad prieš tiek metų pusė šiandieninių pasaulio gyventojų dar nebuvo gimę. Mums, gimusiems dar prieš karą (Antrąjį, ne Krymo), atrodo vos praėjęs dalykas, o jauniems žmonėms — tai viduramžiai ar žmonijos neaiški proistorė.

MOTYVAVIMAS

     Kas žmogų prie kunigystės traukia? Ar priežastys liko tokios tyros ir aiškios, kaip susikrovus lagaminus mašinon ir patraukus į naujokyną ir į seminariją? Nes juk gyvenimas ir sklandžiausius motyvavimus sugeba sudrumsti, apkeisti arba net dar labiau atsijoti grynąjį pasiryžimą. Susipažinusiems bent kiek su seminarijos vienuolišku (tiksliau, bendruolišku) gyvenimu, patyręs instruktorius atkreipia dėmesį į siekius, kurie juos subūrė keliolikos metų studijoms ir ilgam gyvenimui Viešpaties vynuogyne: "Gal čia įstojote dėl netinkamos priežasties, bet Viešpats jus kviečia pasilikti dėl tinkamos priežasties”.

     Keista ir įdomu, kad išklausius jau dirbančių kunigų nuomones apie priežastis, dėl kurių iš savo pusės į šį pašaukimą atsiliepė, vienodo aiškinimo nerandi — nebent, nebent. .. Vienus traukia darbas su jaunimu ar šeimomis, paguoda ir paslauga sergantiems, kenčiantiems, įvairaus lygio religinis ar kitas švietimas, socialinėje srityje pastangos už teisingumą, parapijos ir bažnytinė administracija. Vienus paveikė kitų dvasininkų (įskaitant giminių) pavyzdys, kitus patraukė skaityba, bendravimas su kunigais ar vienuoliais mokyklose ar darbe, net skelbimai spaudoje. Giliausia priežastis vis dėlto nėra nė viena iš šių, nes kiekvienas pateisins savo kelią ryšiu su Kristumi, gyvenimo ir gyvybės atvirumu Viešpačiui, kuris specifiškai jį šaukia ir kviečia. Šis pergyvenimas būdingas kiekvienam krikščioniškam pašaukimui — šeimoje, profesijoje, gyvenimo stiliuje, kaip ir kunigystėje.

JONAS MIŠKINIS

     Dzūkų dainose jautriu subtilumu vaizduojamas visas jų gyvenimas. Dzūkai gal kiek daugiau, negu kiti lietuviai, dainuodavę. Jie dainoje guosdavęsi ir savo širdies skausmus bei liūdesius išliedavę. O tos dainos tokios malonios, jautrios, kad jų net atsiklausyti negali. . .

     Čia nuo senovės skamba dainos ir įvairūs padavimai apie karžygius, kuriais gausingiausia yra Dainava ir jos dainius Vincas Krėvė-Mickevičius. Nemirė Dainavos dvasia ir dabar, nors vargingos jos gyvenimo sąlygos, nors varžo nuožmaus okupanto grandinės. Dzūkai tik daina raminasi, kuri plaukia per miškų gelmes į mėlynus tolius, nepripažindama jokių sienų nei varžtų.

     Kur skamba daina, ten dar nemiręs karžygiškumas. Dainose atsispindi jų būdo savumai ir dvasinė konstrukcija. Daina dzūką lydi visą jo gyvenimą: nuo lopšinės iki laidotuvių raudų.

     Čionai apdainuojama rūtų daržely žydinti jaunystė, našlaitės sunki dalia, gimtosios žemės ir gamtos meilė. Taip pat gausu darbo, ypač rugiapjūtės ir šienapjūtės dainų. Gražių dainų ir apeigų randama ir vestuvinėje dramoje. Tai merginos atsisveikinimas su nerūpestinga jaunyste motinos globoje ir perėjimas į naują kieto darbo ir vargo gyvenimą. Be to, dainose gausu epitetų ir maloniausių žodžių: saulė močiutė, bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė. Apstu ir gražių palyginimų:

     Sukilo antelė ant marių,
     Pravirko mergelė nevalioje.
     Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
     Sunku našlaitėlei ant svieto gyventi.

Paruošė D. B.

    Jis kitoks su motina, kitoks su tėvu, močiute, seneliu, kitoks virtuvėje ir gatvėje, kitoks kasdieniniais ir puošniais rūbais apsivilkęs. Kartais jis naivus ir gudrus, nuolankus ir pasipūtęs, draugiškas ir nemalonus, išauklėtas ir išdykęs. Jis taip pat moka pasislėpti savyje, kartais mus suklaidindamas. Jausmais jis kartais pralenkia suaugusius, nes nemoka tų jausmų suvaldyti. Tačiau vaikas išlaikomas tėvų, jo pareiga tėvų klausyti.

    Vaikui trūksta patirties. Jos jis nuolatos ieško įvariose situacijose: jis liečia, ragauja, spaudžia, traukia. . . Numetė ant grindų stiklinę. Jam pasidarė keista — nauja. Stiklinės nebeliko, tačiau atsirado nauji, blizgantys daiktai. Vaikas ima šukes į rankutę. Jos aštrios — perpjovė pirštuką, bėga kraujas. skauda. Tai taip pat nauja, nepatirta. Traukia nuo stalo staltiesės kamputį. Ji krinta, o kartu ir visi daiktai, buvę ant stalo. . . Kiek daug naujų situacijų, kiek daug naujos patirties.

    Suaugusieji dažnai jį apgauna, bet jis turi jų klausyti. Mama prižada niekur neišeiti, kad jis neprašytų eiti drauge, o paskui pro užpakalines duris pati išbėga. Tėvas prižada kartu pažaisti, o paskui neturi laiko, vadinasi, vaiką apgauna.

    Vaikas stengiasi suprasti viską, visur įlįsti, viską pačiupinėti, jį viskas domina: ir judantis taškas, ir blizgantis daiktas, ir nugirstas pokalbis. Vaikas greit suvokia jį supančią aplinką, pažįsta žmones, suvokia jų nuotaikas, silpnybes. Jis suvokia suaugusiųjų veidmainiavimą, teisingai reaguoja į humorą.

Zita Kilienė

    Kartą atsitiktinai pakliuvau į vaišes pas vienus pažįstamus. Už gausiai apkrauto stalo sėdėjo šeimos draugai, artimieji. Šventė mažosios dukrelės gimtadienį. Trejų metukų. .. Stalo serviruotė, patiekalai — viskas kalbėjo apie sotų gyvenimą. Mamytės tuoj sukruto demonstruoti savo vaikelių gabumus. Penkiametės ir dar mažesnės draugės, lydimos garsių aplodismentų, deklamavo ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalba išmoktus eilėraštukus. Mamytės stumdė savo vaikus į priekį ir ragino dar ir dar džiuginti svečius.

    Aš pasijutau nesmagiai. Man atrodė, kad motinos pačios čia demostruoja savimeilę ir puikybę, tą patį jausmą skiepydamos ir vaikams.

    Be abejo, įdomu, kai, vos pradėję rankioti žodžius, mažyliai jau kalba eilėmis. Būtina lavinti estetinį kalbos supratimą. Nors gimtosios kalbos grožį galima ugdyti ne vien eilėraštukais. Iš mažens su vaikais reikia kalbėti kuo turtingesne kalba. Tada jie įpras prie įvairių žodžių, įsimins jų reikšmę.

    Auklėjimas yra be galo subtilus dalykas. Ir motinoms reikia žinoti, kokius nori matyti savo užaugusius vaikus.

    Kitas dalykas — kiek tai įmanoma. Ar galima išauklėti vaikus taip, kaip mes trokštame? Daugumas tėvų, kuriems rūpi vaikų ateitis, stengiasi išauginti juos gerais ir laimingais. Sako, kūdikis — tai knyga, kurios puslapiai neprirašyti. Ką įrašysime, tokia ji bus. Nugalėti instinktus, norus ir jausmus — nelengvas auklėjimo uždavinys. Psichologams gerai žinomas L. Morgano "Įpročio ir instinkto” pavyzdys. Trumpai ir aš papasakosiu šį nepakartojamą pavyzdį apie auklėjimo galią.

N. Sidorkaitė

    Malonu stebėti kai šiemoje mama apdalina skanėstais visus vaikučius. Deja, dažnai visą dėmesį skiria tik mažiausiam vaikui. O šis gudragalvis tik ir tiesia rankutę, nepaisydamas, jog ir kiti vaikai nori skanumynų. Juk ir jie dar vaikai, ir jaučiasi nuskriausti, nepalankiai žiūri į tą jauniausiąjį.

    ... Pas kaimynę įėjo moteriškė ir padėjo jai ant stalo saują saldainių. Jos aštuonmetė mergaitė jau ir siekė juos pasigrobti. "Ne, — pasakė toji moteriškė, — ne tau, o mamytei daviau saldainių. Ji ir tau duos, ir pati paragaus”. Moteriškė pamokė teisingai.

Alicija Rūgytė

     Viduramžius pakeitęs renesansas pasiekė ir Lietuvą, atnešdamas šviesos bei žinių troškimą. Lietuvos didikų vaikai vyko studijuoti į Vakarų Europą, kur buvo paplitusi reformacija. Grįždami į Lietuvą, jie parsinešė ir reformacijos idėjas. Norėdami plačiau paskleisti tas idėjas, jie steigė spaustuves Karaliaučiuje, Brastoje, Nesvyžiuje ir kitur. Kovai su reformacija Vilniaus vyskupas Protasevičius pakvietė į Lietuvą jėzuitus. Žinoma, sėkmingai vesti tai kovai buvo reikalingas ir spausdintas žodis.

     Kalvino Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus 1567 m. sugrįžo į katalikybę ir tapo uolus katalikų rėmėjas bei gynėjas. Jo įsakymu buvo deginami kalvinų raštai. Buvo sudeginta taip pat jo tėvo išleista Brastos Biblija. Norėdamas kovoti su reformatais, kuriuos rėmė jo tėvas Radvila Juodasis, jis perkėlė savo spaustuvę iš Brastos į Vilnių ir pavedė administruoti jėzuitams.

     Iš Vilniaus jėzuitų susirašinėjimo, saugomo Romos archyvuose, sužinome, kad spaustuvė buvo perkelta iš Brastos į Vilnių 1575 m. Apie tai rašo provinciolas Pranciškus Sunieras jėzuitų generolui Merkurianui.

     Mikalojus Kristupas Radvila sau pasiliko tuo tarpu tik juridines teises ir tikriausiai prižadėjo ateityje visai perleisti spaustuvę jėzuitams, nes kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, informuodamas generolą, 1576 m. rašė: "Įžymus ponas maršalka Radvila, be kitų dovanų, kuriomis mus puošia, dargi spaustuvę iš vieno savo miesto liepė perkelti į Vilnių, kad mums priklausytų ir tikrai būtų mūsų”.

     1576 m. gegužės mėnesį jau pasirodė šios jėzuitų administruojamos spaustuvės pirmasis leidinys, būtent žymaus anų laikų pamokslininko Petro Skargos knyga "Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją”. Pats P. Skarga, S.J., generolui Merkurianui į Romą rašė: "Spaustuvėje, kurią kilmingasis ponas maršalka atidavė naudotis kolegijai ir pats savo lėšomis parėmė, tuo pirmuoju prieš ereziją darbu norime jį išskirtinai įamžinti”. Pratarmėje P. Skarga reiškia padėką Mikalojui Kristupui Radvilai ir pabrėžia, kad toje spaustuvėje, kuri tarnavo erezijai skelbti, dabar spausdinami raštai katalikų tiesai išaukštinti.

Alfonsas Tyruolis

(Fragmentas, Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį minint)

Vilniaus kalneliuos baltuos įsikūrus,
Akademija Lietuvai nešė žibintą:
Matė margas iuventus jos mūruos,
Kaip nauji horizontai jam švinta.

Palemono ir Gedimino vaikaičiai
Skleidė pirmąją knygą, teatrą vaidino;
Švietė observatorijoj dangiški skaičiai,
Aidint aidėj mokslingajai kalbai lotynų.

Bet žadint iš miego lietuvišką žodį
Pakilo alumnai, svečiams panegirikas skaitę

Šaunių gratuliacijų posmais parodę,
Kad budi lotynų kalbos giminaitė.

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

AKMENŲ RINKIMO TALKA

     Pavasarį kolūkiuose vyko akmenų rinkimo talka. Gilus praėjusios žiemos pašalas į dirvos paviršių iškėlė daug akmenų. Akmenų atsirado net tose vietovėse, kurios nebuvo akmenuotos. Jie gerokai apsunkino sėjos darbą, ir todėl į laukus išėjo ne tik eiliniai kolūkiečiai, bet pensininkai, statybininkai, raštinės darbuotojai ir įvairūs tarnautojai. Šiandien buvusiose po žiemos akmenyčiose gražiai žaliuoja pasėliai.

KOVA SU SODŲ KENKĖJAIS

     Komunistai giriasi, kad kovoti su sodų kenkėjais kolūkiečiams padėjo lėktuvai malūnsparniai. Jie kelis kartus per vasarą chemikalais nupurškė javų ir sodų laukus. Po tokios priežiūros laukiama gero derliaus.

KAIP ŽMOGŲ PAVERGTI PARTIJAI

     Komunistų partijos nutarimas: "Tęstinumas įsitikinimo bei politinis auklėjimas — gerina komunistišką darbą”. Šiam šūkiui pritarė neseniai įvykęs Lietuvos komunistų partijos susirinkimas. Susirinkusieji ieškojo būdų, kaip įlįsti į paprasto žmogaus dvasinį pasaulį ir jį pavergti partijai. Padaryta išvada, kad lietuvių literatūra ir menas yra labai svarbūs komunistinio darbo žmonių auklėjimo įrankiai. Šiam darbui nutarta užverbuoti menininkus. Menininko atsakomybė visuomenei yra labai didelė. Menininko darbas ir kūryba turi padėti ugdyti aktyvų komunistą. Šio susirinkimo dalyviai išsiskirstė tikri, kad respublikinė kūrybinė inteligentija jų neapvils ir toliau. Sumaniai varys propagandą, meluodami respublikos piliečiams apie gražesnį tėvynės rytojų ir suktai didins meninės kultūros vaidmenį komunizmo plėtotėje.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

ARTIMI PRIELINKSNIAMS ŽODŽIAI

     Jau kalbėjome apie vienareikšmius prielinksnius, paminėdami vieną kitą nepageidautiną jų vartojimo atvejį. Dabar pažvelgsime į tokius žodžius, kurie nėra prielinksniai, bet sakinyje pavartojami prielinksniškai. Tai yra kai kurie daiktavardžių linksniai, kai kurios veiksmažodžių fermos, aukštesnysis prieveiksmių laipsnis ir vienas kitas žodžių junginys. Juos galima pavadinti ne tikrais prielinksniais, bet tik "pretendentais” į prielinksnius. Per dažna vartosena nėra pageidaujama. Kartais jie yra ilgi, gremėzdiški, paplitę mūsų vartosenoje, nusižiūrėjus į kitas kalbas. Dažnai juos galima ir patartina pakeisti paprastesniais, aiškesniais ir skambesniais pasakymais. Čia paminėsime keletą tokių pavyzdžių.

DAIKTAVARDŽIŲ LINKSNIAI

     Paminėsime tris linksnius, kurie neretai gyvojoje kalboje bei raštuose pavartojami prielinksniškai.

     Naudininkas. Iš naudininkų gal labiausiai į prielinksnius veržiasi žodis labui. Vartojamas su kilmininku, jis nurodo priežastį, paskirtį. Pvz.: Mes dirbame tėvynės labui. Šis sakinys, žinoma, yra visai taisyklingas, bet, norint apsieiti be to labui, galima daug paprasčiau pasakyti: Mes dirbame dėl tėvynės.

     Įnagininkas. Dažniausiai prielinksniškai vartojami šie daiktavardžių įnagininkai: metu, pagalba, sąskaita, tikslu.

     Šis "Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas dailininkės Marijos Tūbelytės kūrinių nuotraukomis. Tūbelytė "Laiškuose lietuviams” jau nėra naujokė. Jos kūrinių nuotraukomis jau buvome iliustravę 1963 m. rugsėjo mėn. numerį. Tada apie ją ir jos kūrybą taip rašėme:

"Marija Rita Tūbelytė-Kuhlmanienė, buvusio Lietuvos Ministerio Pirmininko duktė, gimusi ir augusi Kaune, į Ameriką atvyko 1940 m., po pirmosios rusų okupacijos. Michigano ir Čikagos universitetuose studijavo meno istoriją. Besiruošdama magistro laipsniui iš meno istorijos, susidomėjo tapyba, kurią studijavo Niujorke ir Washingtone. Dar bestudijuodama, dalyvavo keliose grupinėse meno parodose Niujorke. Ištekėjusi buvo bepamirštanti meną, bet, persikėlusi gyventi į Oregoną, įkvėpta labai gražios ir didingos gamtos, vėl grįžta prie meno ir nutapo eilę peisažų, kurie buvo išstatyti Portlando universiteto meno parodoje. Jos tapyba, artima realybei, pasižymi džiaugsmingumu, tiesumu ir bet kokio manierizmo bei pretenzijų stoka”.

     Iš Oregono dailininkė su šeima persikėlė gyventi į Tolimuosius Rytus. Keletą metų gyveno Japonijoje, kur buvo suruošusi savo

Kinietė

•    Ugandoje bėgantieji Amino daliniai nužudė misininką kun. Giuseppe Santi, 59 m. Tai jau ketvirtas katalikų kunigas, nužudytas Ugandoje. Kun. Santi nužudė, kai jis bandė padėti pabėgti keliems jaunuoliams nuo užplūstančių sumuštų Amino kariuomenės dalinių.

•    Mahatmos Gandhi mirties 30 m. sukaktis paminėta Švč. Jėzaus Širdies universitete Romoje. Misijų kongr. sekretorius kard. Kourdusamy savo žodyje pažymėjo, kad Gandhi buvo Dievo žmogus ir jame atsispindėjo dvasinių vertybių ilgesys, tiesos ieškojimas, taikos troškimas ir visa, kas kilniausio Indijoje; Gandhi buvo ir liaudies žmogus, pilnai sutapęs su savo tauta ir siekęs jai sukurti žmonišką gyvenimą.

•    Vokietijos Archeoolgijos institutas paskyrė Popiežiaus archeologijos akademijai Romoje Winekelmano medalį, kuris per 50 metų tebuvo suteiktas tik 6 kartus ypatingu būdu pasižymėjusioms institucijoms.

•    Dvasinio atsinaujinimo — charizmatinis — sąjūdis, prieš 12 metų įsikūręs JAV katalikų universitetinio jaunimo tarpe, dabar turi daugiau kaip 300 jaunimo grupių. Šis sąjūdis Italijoje, Rimini mieste, turėjo antrą to krašto narių visuotinį suvažiavimą, kuriame buvo apie 7000 dalyvių.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Milda Kvietytė. PETELIŠKIŲ SALA. Pasakos ir vaizdeliai vaikams. Iliustravo Ada Korsakaitė-Sutkuvienė. Išleido Pasakų fondas, 6540 S. Campbell Ave., Chicago, Ill. 60629. 64 psl., kaina 4 dol. CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No.

27 ir 28. Išleido Kunigų Vienybė Amerikoje, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. Vertimus parūpina kun. K. Pūgevičius. TREČIASIS MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS. Griežtieji mokslai, technologija ir architektūra. “Technikos žodžio” leidinys. Spaudai paruošė Juozas Rimkevičius. Didelis formatas, 134 psl. Klemensas Jūra. MONSINJORAS. Prelato Zenono Ignonio-Ignatavičiaus gyvenimo aprašymas. Išleido Bronius Ignatavičius. 382 psl., kaina 10 dol. Visas pelnas skiriamas Brazilijos lietuvių jaunimui, su kuriuo prel. Ignatavičius yra dirbęs ir jį labai pamilęs. Užsisakyti galima šiuo adresu: Christina Z. J. Selmys, 9 Budgell Terrace, Toronto, Ont. M6S 1B3, Canada.

Joseph Ehret. LITHUANIA. The European Adam. Išleista Čikagoje

1979 m. Iš vokiečių kalbos išvertė dr. Algis Mickūnas. Išleido Kęstučio J. Butkaus fondas. 55 psl., kaina nepažymėta.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams 150 dol. aukojo Rytas ir Aušra Babickai.

25 dol. aukojo Lemonto LB apylinkė.

Po 7 dol. aukojo: J. Butkus, G. Gražienė, V. Aviža.

6 dol. aukojo N. Kaveckienė.

Po 5 dol. aukojo: J. Jusys, J. Biliūnienė, J. Gasperas, E. Kvedarienė.

Po 4 dol. aukojo: J. Ivanauskienė, O. Arlauskienė, J. Stanislovaitienė, M. Geničienė, P. Augaitis, K. Jasiulevičius, A. Margevičienė.