Zita Kilienė
Kartą atsitiktinai pakliuvau į vaišes pas vienus pažįstamus. Už gausiai apkrauto stalo sėdėjo šeimos draugai, artimieji. Šventė mažosios dukrelės gimtadienį. Trejų metukų. .. Stalo serviruotė, patiekalai — viskas kalbėjo apie sotų gyvenimą. Mamytės tuoj sukruto demonstruoti savo vaikelių gabumus. Penkiametės ir dar mažesnės draugės, lydimos garsių aplodismentų, deklamavo ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalba išmoktus eilėraštukus. Mamytės stumdė savo vaikus į priekį ir ragino dar ir dar džiuginti svečius.
Aš pasijutau nesmagiai. Man atrodė, kad motinos pačios čia demostruoja savimeilę ir puikybę, tą patį jausmą skiepydamos ir vaikams.
Be abejo, įdomu, kai, vos pradėję rankioti žodžius, mažyliai jau kalba eilėmis. Būtina lavinti estetinį kalbos supratimą. Nors gimtosios kalbos grožį galima ugdyti ne vien eilėraštukais. Iš mažens su vaikais reikia kalbėti kuo turtingesne kalba. Tada jie įpras prie įvairių žodžių, įsimins jų reikšmę.
Auklėjimas yra be galo subtilus dalykas. Ir motinoms reikia žinoti, kokius nori matyti savo užaugusius vaikus.
Kitas dalykas — kiek tai įmanoma. Ar galima išauklėti vaikus taip, kaip mes trokštame? Daugumas tėvų, kuriems rūpi vaikų ateitis, stengiasi išauginti juos gerais ir laimingais. Sako, kūdikis — tai knyga, kurios puslapiai neprirašyti. Ką įrašysime, tokia ji bus. Nugalėti instinktus, norus ir jausmus — nelengvas auklėjimo uždavinys. Psichologams gerai žinomas L. Morgano "Įpročio ir instinkto” pavyzdys. Trumpai ir aš papasakosiu šį nepakartojamą pavyzdį apie auklėjimo galią.
Vištai perėti padėjo anties kiaušinius. Kai ančiukai prasikalė, jie bėgo prie vandens. Višta puolė į paniką. Ji šoko gelbėti ančiukų, visokiais būdais trukdė jiems įlįsti į vandenį. Bet kai šį bandymą jai pakartojo kelis kartus, višta nurimo. Ji suprato, kad vaikai mėgsta vandenį. Ir tada mokslininkai vėl vištai leido išperėti viščiukus. Juos višta vesdavo prie vandens ir visaip stengėsi viščiukus pamasinti vandeniu, o viščiukai labai bijojo vandens.
Bandymai rodo, kad auklėjimas nugalėjo instinktą net neprotingoje gamtoje. Matyt, galima išauklėti žmones tokius, kokių pageidaujame.
Žmogaus darbštumas — ne instinkas, o auklėjimo rezultatas. Stebėkime, kaip vaikai dirba. Trys mažyliai tvarko savo išmėtytus žaislus. Pirmasis visai nenoriai imasi darbo. Tačiau, kelis kartus paragintas, darbą atlieka savarankiškai. Be to, jis stengiasi žaisliukus sudėti kuo dailiau. Nors dirba lėtai, bet noriai, pats užbaigia ir, pastebėkit, savarankiškas darbas mažyliui suteikė didelį malonumą.
Antrasis vaikas palieptas skuba tvarkytis. Tačiau jo nedomina nei pats darbas, nei jo rezultatas. Vaikas bijo bausmės, ir todėl skuba jį atlikti, kad greičiau galėtų atsikratyti.
Trečias. Nors su įkarščiu puola tvarkyti žaislų, bet greit entuziazmas išblėsta, ir vaikas darbo nebaigia.
Šie trys vaikai skirtingai reaguoja į darbą, nes jie skiriasi psichikos ypatumais. Todėl kiekvienam iš jų reikia rasti atskirą raktą, skiepijant juose meilę darbui.
Pirmąjį mažylį pakanka tik sudominti darbu. Jam sunki darbo pradžia, todėl jis nenoriai eina dirbti. Ir mes, suaugę, taip pat dažnai pajuntame darbo pradžios sunkumą. Priklauso nuo to, koks tas darbas. Kartais mintis apie darbą tampa įkyria. Ilgai ruošiamės, kol apmąstom ir sau įteigiame darbo reikalingumą. Tad visai nenuostabu, kad vaiką reikia paraginti darbui. Peržengęs darbo pradžios slenkstį, vaikas mielai dirbs.
Sunkiau su antruoju vaiku. Jo kibimas į darbą yra apsimestas, tai tik "tinginio darbštumas”. Čia jis sutvarkys žaislus, čia apsisukęs vėl užmiršta tvarką ir pats ją griauna. Vaikas tvarkingas tol, kol jį ragini, kol jam rodai pirštu. Sie vaikai linkę tingėti. Kas tai yra — tingėti? Prancūzų mąstytojas F. Larošfukas tingėjimą laikė viena iš žmogaus aistrų. "Tingėjimo ramybėje žmogaus siela jaučia slaptą saldumą, dėl kurio užmirštami net ir patys didžiausi norai, tvirčiausi nusistatymai”. Kaip nuolatinis persivalgymas veda į nesaikingumą, taip ir tinginystė tampa vienu didžiausių malonumų.
Yra žmonių, kurie kiaurą sekmadienį prasivolioja lovoje. Pažįstu šeimą, kur sveika ir iš pažiūros normali trisdešimtmetė dukra lepinama ir prižiūrima kaip kūdikis. Ją motina ir apskalbia, ir valgį į lovą neša. Psichologai tokią moterį laikytų nesveikos psichikos, nes ji ištisai mėgaujasi tinginyste. Todėl, auginant naują kartą, taip svarbu iš pat mažų dienų skiepyti vaikams sveiką mintį apie darbą.
Tačiau iš visų darbštumo auklėjimo būdų mažiausiai veiksmingas auklėjimas žodžiu. Pokalbiai apie darbštumą ne tik neveikia, bet dažnai turi ir atvirkštinį poveikį — imamas neigti darbas ir tie, kurie dirba.
Geriausias darbštumo mokytojas yra pačių tėvų meilė darbui. Jei vaikai iš mažens mato tvarkingus ir darbščius tėvus, yra tikimybė, kad tokioje šeimoje išaugs vaikas, nebijantis darbo. Žinoma, jei jis nebus lepinamas kaip šiltnamio gėlytė. Tačiau tegu tik dukra įpranta matyti virtuvėje riogsančią neplautų indų stirtą, tegul ji nuolat girdi aimanuojančią motiną, kai šiai tenka imtis namų ruošos, — vargu, ar mergaitė pamėgs tvarką ir darbą. Savaime suprantama, ir ji į namų ruošą žiūrės kaip į nereikalingą naštą, o paaugus elgsis, kaip ir jos motina.