Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, jūs tartumėte šitam kalnui: persikelt? iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”.

    Kiek kartų gyvenime jauti reikalą, kad kas nors ištiestų savo ranką tau padėti ir tuo pačiu laiku matai, kad joks žmogus negali pakeisti tavo būklės. Tada kreipiesi į tą Ką nors, kas negalimus dalykus padaro galimais. Ir tas Kas nors — tai Jėzus.

    Klausyk, ką Jis sako: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, jūs tartumėte šitam kalnui: persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”. Aišku, kad pasakymą "perkelti kalnus” nereikia suprasti pažodžiui. Jėzus nepažadėjo mokiniams galios daryti tokius stebuklus, kad nustebintų minias. Jei peržiūrėsi Bažnyčios istoriją, nerasi nė vieno šventojo — kiek aš žinau — kurs būtų perkėlęs kalną tikėjimu. "Perkelti kalnus” yra hiperbolė, sąmoningai perdėtas išsireiškimas, pabrėžti mokiniams, kad tvirtai tikinčiam nėra nieko negalimo.

    Kiekvienas Kristaus padarytas stebuklas — tiesiog ar per Jo mokinius — visuomet buvo padarytas ryšium su Dangaus Karalyste, su Evangelija, su žmonių išganymu. Perkelti kalną tam nepasitarnautų. "Garstyčios grūdelio” palyginimas reiškia, kad Jėzus nereikalauja iš tavęs didesnio ar mažesnio tikėjimo, bet tikro autentiško tikėjimo. Tikro tikėjimo pažymys — remtis tiktai Dievu, o ne savo sugebėjimais.

    Jei tu abejoji ir svyruoji tikėjime, reiškia, kad tavo pasitikėjimas Dievu nėra visiškas: turi silpną ir mažai veiksmingą tikėjimą, kuris remiasi tavo jėgomis ir žmogiška logika.

    Kas tikrai pasitiki Dievu, palieka visą veikimą Dievui. Jam nėra nieko negalimo.

    Tikėjimas, kurio Jėzus nori iš savo mokinių, yra kaip tik toks visiškas pasitikėjimas, kuris leidžia pačiam Dievui reikšti savo galią. Toks tikėjimas, kuris perkelia kalnus, nėra skirtas tik nepaprastiems žmonėms — jis yra galimas ir privalomas visiems tikintiesiems. Manoma, kad Jėzus ištarė tuos žodžius savo mokiniams, kai rengėsi juos siųsti į pasaulį mokyti žmonių.

    Lengva prarasti drąsą prieš žmones, kuriems rūpi kas nors kita, o ne Dievo karalystė.

    Atrodo neįmanomas uždavinys.

    Kaip tik tada Jėzus užtikrina savuosius, kad tikėjimu perkels pasaulio abejingumo kalnus. Jei turės tikėjimo, nieko jiems nebus negalimo. Tas išsireiškimas gali būti pritaikytas visoms kitoms gyvenimo aplinkybėms, kalbant apie Evangelijos pažangą ir žmonių išganymą.

    Kartais akivaizdoje didelių kliūčių gali kilti pagunda nesikreipti nė į Dievą. Žmogiška logika pataria: gana, palik, vis tiek nieko nepadės.

    Štai kaip tik tada Jėzus ragina nenuleisti rankų, bet kreiptis į Dievą su pasitikėjimu. Jis vienaip ar kitaip išklausys. Taip atsitiko Lelai.

    Buvo praėję keletas mėnesių nuo tos dienos, kai ji su viltimi pradėjo naują darbą Belgijoj tarp flamingų. Bet baimė ir vienišumas slėgė jos sielą. Atrodė, kad tarp jos ir kitų mergaičių, su kuriomis teko dirbti ir gyventi, iškilo neperlipamas kalnas. Jautėsi izoliuota, svetima tarp tų, kurioms norėjo patarnauti su meile. Viskas parėjo nuo to, kad teko. kalbėti ne sava kalba ir ne sava toms, kurios klausėsi. Jai buvo sakę, kad Belgijoj visi kalba prancūziškai. Ji tos kalbos buvo ir išmokusi, bet, kai tiesiogiai susidūrė su žmonėmis, sužinojo, kad flamingai mokosi prancūzų kalbos tik mokyklose ir tos kalbos nemėgsta.

    Daug kartų mėgino nustumti tą kalną, kuris ją laikė toli nuo kitų, bet veltui. Ką turėjo daryti?

    Matė dar prieš akis savo draugės Godelieves pilną liūdesio veidą, kuri tą vakarą nuėjo į savo kambarį nevalgius.

    Lela mėgino ją sekti iš paskos, bet baili ir abejinga sustojo prie jos kambario durų. Norėjo pasibelsti. . . bet kokius žodžius pavartoti, kad suprastų? Pastovėjo keletą sekundžių ir grįžo atgal nuleidus rankas.

    Kitą rytą nuėjo į bažnyčią. Atsiklaupė paskutiniuose suoluose, uždengė veidą delnais, kad niekas nepamatytų jos ašarų. Tai vienintelė vieta, kur nereikėjo kalbėti, kur nereikėjo aiškintis, nes ten buvo tas Kas nors, Kuris suprato ir be žodžių. Įsitikinus, kad buvo suprasta, pasidrąsino ir savo sielvarte prašė Jėzų: "Kodėl negaliu pasidalinti su kitomis mergaitėmis jų kryželiais ir tarti tuos žodžius, kuriuos Tu Pats man davei suprasti, kai Tave atradau, — kad kiekvienas skausmas yra meilė?

    Ji klūpojo prieš altorių, tarsi laukdama atsakymo iš To, Kuris jos gyvenime apšvietė visas tamsybes. Pažvelgė į tos dienos Evangelijos žodžius: "Pasitikėkite, turėkite tikėjimą — aš nugalėjau pasaulį”. Tie žodžiai krito, kaip aliejus į Lelos sielą ir ją labai suramino.

    Eidama pusryčių, tuoj sutiko prižiūrėtoją Anji. Ją pasveikino ir drauge nuėjo iki sandėlio. Paskui, be žodžių, padėjo jai paruošti pusryčių stalą.

    Pirmoji iš kambario išėjo Godelieve. Atėjo į virtuvę kavos, skubiai, kad niekas jos nepastebėtų. Bet čia sustojo: Lelos ramybė palietė jos sielą stipriau, negu bet kokie žodžiai.

     Tą vakarą grįžtant namo, Godelieve prisivijo ją dviračiu ir, stengdamasi kalbėti suprantamais žodžiais, pašnibždėjo: "Man nereikalingi Tavo žodžiai, šiandien tavo gyvenimas man pasakė: "Ir tu mylėk”.

     Kalnas persikėlė.

Išvertė kun. Antanas Sabas