Spausdinti

VACLOVO DAUNORO VARGAI

     Dainininkas (bosas) Vaclovas Daunoras, gimęs 1937 m. Žagarėje, baigė Lietuvos konservatoriją 1962 metais, bet jau nuo 1960 m. dainavo Vilniaus akademiniame operos ir baleto teatre. Galima sakyti, kad Lietuvoje jis yra mėgstamiausias ir populiariausias dainininkas, tačiau su valdžia visuomet turėjęs tam tikrų problemų 1966 -1968 m. tobulino balsą Milane ir debiutavo Milano teatre "La Scala”, kur atliko Monteronės vaidmenį Rigoletto operoje. Glinkos (1962), Čaikovskio (1966) ir Tulūzos (1971) vokalistų konkursų laureatas. Gastroliavo įvairiuose Sovietų sąjungos miestuose, o taip pat Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Egipte, Bulgarijoje ir kt. Jis turi tikrai gražų, malonų, plataus diapozono balsą. Lietuviai juo gali didžiuotis.

     Tačiau komunistiniuose kraštuose viską nulemia ne mokslas, darbas, sugebėjimai, bet palankumas partijai. Atrodo, kad Daunoras tuo palankumu niekada per daug nepasižymėjo, užtat jo smarkiai kylanti karjera sustojo ir prasidėjo dideli vargai bei nemalonumai.

     Apie tuos jo vargus paaiškės iš vienos kitos citatos, paimtos iš jo pareiškimų, rašytų valdžios pareigūnams. 1978 m. spalio 2 d. jis taip rašė Lietuvos TSR aukščiausios tarybos pirmininkui A. Barkauskui:

     "Gerb. Pirmininke, drįstu kreiptis į Jus šiuo labai man gyvybiškai svarbiu reikalu. Ši liūdna istorija, kurią noriu Jums papasakoti, prasidėjo 1975 m. rugsėjo 12 d., kai gavau iš Lietuvos TSR Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktoriaus raštą Nr. 582, kuriuo buvau nepagrįstai apkaltintas. Nuo to nelemto rašto gavimo dienos praėjo treji metai, kurie buvo pilni skausmo, šmeižtų, pasityčiojimų, noro negailestingai sužlugdyti mane kaip operos dainininką ir išmesti į šiukšlyną, nubraukti visus mano praeities laimėjimus, palaužti morališkai ir materiališkai mane ir mano šeimą”.

     Toliau jis aprašo, kaip lankėsi pas įvairius valdžios aukštus pareigūnus ieškoti teisybės, bet iš jų sužinojęs, kad jis yra laikomas "apolitišku, nemoraliu, girtuokliu, atskalūnu”. Taip pat sužinojęs, kad operos ir teatro direktorius jam uždraudęs vykti gastroliuoti į užsienį. Jis dėl to kreipęsis į Kultūros ministrą. Tas pažadėjęs klaidą atitaisyti, bet jo pažadas ir pasiliko tik pažadu. Nuo 1976 m. liepos mėnesio jau jo nepasiekią kvietimai dainuoti užsienyje, privatūs laiškai, telegramos bei sveikinimai.

     Savo pareiškimą A. Barkauskui Daunoras baigia šiais žodžiais: "Ryšium su susidariusia beviltiška padėtimi bei moraline ir materaline desperacija, kreipiuosi į Jus, aukščiausią valstybinės valdžios organo vadovą, išleisti į Italiją mane, mano žmoną Marijoną Gražiną, sūnų Tomą ir sūnų Vaclovą. Manau, kad Italijoje, pasaulinio operos meno centre, rasiu tinkamą dirvą išreikšti save kaip operos dainininką”.

     1979 m. vasario mėn. 19 d. jis rašo kitą pareiškimą A. Barkauskui, kuriame skundžiasi, kad pirmasis jo pareiškimas sukėlė visokių gandų ir pakenkė jo darbui konservatorijoje. Geriausias jo IV kurso studentas Markauskas (baritonas) buvo perkeltas į V. Noreikos klasę. Šis faktas jį labai įžeidęs ir sujaudinęs.

     Savo laiške sekretoriui Daunoras skundžiasi, kad jį persekiojąs V. Noreika ir vadinąs veltėdžiu. Noreika sakęs, jog jam daugiau neįeisiąs dirbti konservatorijoje. Toliau Daunoras tame laiške rašo: "Taip izoliuotas ir išbrauktas iš respublikos operos scenos, aš dar stengiausi neprarasti savitvardos. Vokalinio meno nemečiau ir niekad su juo nesiskirsiu — to niekas iš manęs negali atimti. Uždarius operos duris, klausytojų randu kultūros namuose, kaimo žemdirbių tarpe. Netausodamas sveikatos, stengiuosi bendrauti su vokalinio meno mylėtojais, nešti liaudžiai brangų meno žodį. Nors suprantu, kad toks vokalinio meno puoselėjimas bei propagavimas yra tarsi knygnešio kelias lietuviško rašto draudimo laikais. Be to, jį atlieku, kaip Jums turėtų būti suprantama, ne vien dėl to, kad esu gimęs dainuoti, bet kad reikia ir valgyti, išlaikyti šeimą”.

     Gal kai kurie asmenys Lietuvoje, skaitydami tai, kas čia, išeivijoje, rašoma apie Daunorą ir apie jo problemas, pasakys, kad mes, gyvendami toli nuo Lietuvos, negalime žinoti ir suprasti jų problemų. Gerai. Sakykime, kad būtų tiesa, kas ten kai kurių pareigūnų apie Daunorą sakoma. Jeigu iš tikrųjų jis yra veltėdis, nemoralus, girtuoklis, tai dėl ko jį laikote Lietuvoje? Dėl ko nenorite juo nusikratyti ir išleisti į užsienį? Gal sakysite, kad jis, išvažiavęs į užsienį, ten kritikuos ir šmeiš dabartinę Lietuvos santvarką? Bet jeigu jis yra toks girtuoklis, nemoralus ir t.t., tai ir užsienyje visi tai pastebės ir į jo žodžius bei pasakojimus nekreips dėmesio.

     Kai tik Lietuvoje komunistai paėmė valdžią, tuoj visus sau nepalankius asmenis trėmė į Sibirą, kišo į kalėjimus ir žudė. Dabar, kai jau viso pasaulio akys gali prasiskverbti pro geležinę uždangą, atrodo, kad būtų per didelė gėda vartoti tuos pačius barbariškus metodus, tačiau veltėdžius ištremti iš tėvynės būtų visai natūralu. Tad tikrai tikimės, kad Vaclovas Daunoras su savo šeima netrukus atsidurs užsienyje.