Spausdinti

Ilona Gražytė-Maziliauskienė

     Realistinėse-psichologinėse novelėse skaitytojas susitinka su charakteriais, kurių jis nepastebėtų, jeigu jie gyventų šalia jo. Labiau negu romanuose čia sutinkame antiherojus, mažus pilkus žmones, kurie gyvena savo mažuose, uždaruose pasauliuose ir kurių kova su tikrove nepaženklinta dramatiškais momentais, pritrenkiančiais skaitytoją. Paskutiniajame savo novelių rinkinyje Kazimieras Barėnas rašo apie žmones, pažįstamus iš "Atsitiktinių susitikimų” ir iš "Dvidešimt vienos Veronikos”.

     Rinkinyje, pavadintame "Kilogramas cukraus”, vėl matome lietuvių išeivių Anglijoje gyvenimo nuotrupas, karo laikų ir Lietuvos kaimo prisiminimus. Išeivių tematika pasikartoja devyniose iš penkiolikos novelių, ir čia jaučiame daugiausia Barėno dėmesį personažų psichologiniam tikrumui.

     Barėno charakteriai grumiasi su aplinka, kuri jų nesupranta ir juos ignoruoja. Ona Karutienė ("Onos Karutienės misija”) piešia ir piešia Lietuvos žemėlapį visiems kitataučiams, bandydama jiems atskleisti Lietuvos praeities didingumą, o jie reaguoja su didžiausiu abejingumu. Išėjus į pensiją, ji tapo mūsų didvyrių portretus ir vėl atsimuša į aklą nesupratimo sieną. Novelė baigiasi Onos Karutienės graudžia, tylia šypsena. Tie žemėlapiai — tai jos paslėptoji aistra, beveik jos egzistencijos pateisinimas, o pažįstamiems anglams įkyri, maža obsesija.

     Grigalius ("Grigaliaus relikvijos”) su tokia pačia aistra renka visokį šlamštą iš praeities ir organizuoja parodėles. Jos pasidaro jam centrinis gyvenimo uždavinys. Gyvenimo ironija yra tai, kad po jo mirties kolekcija tampa lietuvių kolonijos nesantaikos priežastimi.

     Aleliūnas ("Paskutinis paradas”), netekęs rankos nepriklausomybės kovose, svajoja apie iškilmingą paradą su orkestru, bet jo nesulaukia — orkestras groja tik per jo paties laidotuves.

     Tokie žmonių troškimai mums atrodo patetiški ar juokingi, bet jie slepia savyje daug skausmo. Vieniši, keistoki žmonės visuomet domino rašytoją. Jis iškelia juos ne kaip medžiagą anekdotui ar vien kaip objektą ironijai. Nusivylimas, komunikacijos su kitais ilgesys, net ir labai lėkštų iliuzijų sugriuvimas yra verti dėmesio, nes jie dažnai nužudo žmogų dvasiškai. Ona Karutienė pergyveno vyro ir dukters mirtis nuo bado ir šalčio Sibire, bet nesugriuvo. Ją sužlugdo indeferencija senutės anglės akyse.

     Žmogaus netolerancija kitam yra čia dažnai sutinkama tema. Ilgiausioje rinkinio novelėje, vardu "Klaidos”, šeima disintegruojasi, negalėdama atsispirti juos supančių žmonių antagonizmui, kuris atsiranda vien dėl to, kad motina vaikui duoda Jėzaus vardą. Iš nustebimo pereinama į pasipiktinimą, paskui į išjungimą iš grupės gyvenimo ir baigiasi žiauriu vaiko brutalizavimu. Visa tai pagrįsta liūdna psichologine tiesa — mes lengviau atleidžiame nusikaltimus, negu konvencijų sulaužymus. Nuolatinė pašaipa sunaikina žmogaus dvasinę pusiausvyrą tiek pat efektingai, kiek vienkartinis smūgis. Gal net efektingiau.

     Permetus akimis "Kilogramo cukraus” personažų galeriją, pastebėsime, kad jie visi yra vienos ar kitos rūšies aukos, nors ir ne visados taip lengvai identifikuojamos, kaip Ona Karudenė ar "Klaidų” Stasė. Daugiausia jie kenčia nuo mažų, įkyrių silpnybių, kurių pasekmes supranta per vėlai. Teresė ("Ko Teresė raudojo”) per vėlai supranta, kad jos uošvis buvo žmogus, o ne atliekamas daiktas, pamažu išstumiamas iš namų dėl geresnio kambarių sutvarkymo. "Draugelių” Stokė gyvena karo prisiminimais, kai mirties akivaizdoje jis turėjo draugų. Dabartis viską užneša pilkomis dulkėmis, ir susitikimas su vienu iš draugelių atima jo paskutinę iliuziją. Nebuvo jokios tikros draugystės, buvo tik aplinkybės, kurias draugas nori pamiršti. Dvi lietuvių kolonijos veda ilgą kovą, kuriame mieste palaidoti abiem kolonijom nusipelniusį lietuvį. Intrigos nudažomos visokiomis kilniomis idėjomis, o iš tikrųjų liudija tik abiejų bendruomenių siauraprotiškumą ("Garbės narys”). Bejėgiškumas ir beviltiškumas siauruose rėmuose — tai du pagrindiniai leitmotyvai visame rinkinyje.

     Novelė, vardu "Pensininkų klubas”, kristalizuoja viso rinkinio nuotaiką. Šeši vyrai susitinka kiekvieną penktadienį prie butelio alaus. Visi jie yra vieniši, atliekami žmonės, norintys pabėgti iš tuščių namų. Iš pradžių jie galvoja klubą praplėsti, bet nusprendžia, kad neapsimoka. Į jų, "inteligentų”, tarpą gali prisigrūsti visokių "juodnugarių”. Vieną vakarą klubas ilgai ir išsamiai diskutuoja apie musę, įklimpusią į alaus balutę ant stalo. Diskusijos nuveda į sentimentalius prisiminimus apie Lietuvos muses ir uodus. Visa novelė būtų šaržas, jei pensininkai nebūtų tiek panašūs į alun įklimpusias muses ir per kalbos banalų tuštumą nesijaustų toks žiaurus komunikacijos su kitu ilgesys.

     Nežiūrint panašios tematikos, "Kilogramas cukraus” yra daug mažiau efektingas, negu novelistinis romanas "Dvidešimt viena Veronika”. Romane randame tas pačias spalvas, tuos pačius irzlius nereikšmingus, bet demoralizuojančius konfliktus, tačiau jame yra atsvaros taškas — Veronika, kovojanti už savo tiesą, diaugialypė, pilna "élan vital” moteris. "Kilogramas cukraus” neturi nė vieno panašaus charakterio, ir novelės skaitytojo mintyse susilieja lengvai viena su kita. Pilkame fone neišsiskiria joks spalvos brūkšnys. Novelėse apie karo ir Lietuvos kaimo prisiminimus siužetai gerokai nudėvėti — šykščios moters eskizas ("Kilogramas cukraus”) ar staigus draugo žuvimas bombardavime ("Geltonieji jazminai”).

     Kazimieras Barėnas yra davęs mūsų prozai daug jautrių psichologinio realizmo pavyzdžių. Tam nereikia ypatingų situacijų ar nuostabių charakterių. Tačiau reikia atsiminti, kad gyvenimas dažnai yra pilkas ir monotoniškas — kūryba to sau negali leisti.