Spausdinti

 (Vyr. skautės kandidatės Laimos Steikūnaitės tema, skaityta 1979 metais Los Angeles skautų-čių stovykloje"Vilnius”)

     Lietuviais esame mes gimę,
     Lietuviais norime ir būt!
     Tą garbę gavome užgimę,
     Jai ir neturim leist pražūt!

     Šiuos dainiaus žodžius jaučiu aš savo širdyje. Nelengva išreikšti tą pasididžiavimą ir džiaugsmą, kad aš esu lietuvaitė. Bandysiu naudoti dainos mintis, kad būtų lengviau išreikšti savo jausmus.

     Kiekvienas žmogus turi savo kilmę, bet ne kiekvienas ja domisi, ieško jos pradų — kas yra jų protėviai, iš kur jie kilę ir t.t. Daug yra tokių, kurie nedrįsta ar gėdinasi pasisakyti, kas jie yra. Didžiuotis savo kilme, mano supratimu, yra noras sužinoti kuo daugiau apie savo tautą, kraštą, žmones, papročius, religiją ir t.t., vadinas, nebijoti ir nesigėdinti pasisakyti kas esi!

     Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra daug etninių grupių. Pavyzdžiui, mano mokykloje, Hollywood High School, priskai-toma apie 50 skirtingų tautybių. Aš esu viena iš tų 50. Vienos tautybės grupė yra didesnė, kitos mažesnė, ir aš esu vienintelė lietuvaitė.

     Mano mokyklos draugai labai domisi, kai pradedu jiems pasakoti apie Lietuvą, rusų okupaciją, lietuviškus papročius ir t.t. Daug tokiems pokalbiams progų turiu istorijos klasėse. Aš jiems pasakoju apie įvairius įvykius mūsų lietuvių kolonijoje, kaip apie šokių grupes, dainų šventes, jaunimo kongresus, skautų stovyklas ir slidinėjimo išvykas. Paminiu įvairius mūsų krašto papročius, kaip Kalėdų švenčių, Velykų, vestuvių ar Joninių. Klausydamiesi jie man tikrai pavydi ir sako, kad aš esu viena iš laimingiausių mergaičių, turėdama tokį įdomų gyvenimą ir būdama tokioje grupėje. Aš jiems aiškinu, kad mūsų lietuviškas jaunimas esame kaip viena laiminga šeima, užtai mano gyvenimas yra laimingas ir įdomus. Mano vardas mokykloje atkreipia visų dėmesį ir visi mane pažįsta kaip "Laima, the Lithuanian”.

     Į visų mano mokyklos draugų klausimus apie Lietuvą buvo atsakyta, kai mano mokyklą išrinko iš visų Los Angeles mokyklų priimti Simą Kudirką, žmogų, kurį visi studentai pažino iš tada rodyto televizijos filmo — "The Defection of Simas Kudirka”. Tai lietuvis jūrininkas, pasiekęs laisvę 1970 metais. Sausio mėn. 25 dieną po pietų mokyklos auditorija buvo perpildyta ir nuostabiai tyli. Mokyklos direktorius pristatė Simą Kudirką. Man buvo suteikta garbė sėdėti pirmoje eilėje prie direktoriaus ir kitų mokytojų. Ant scenos pasišokinėdamas užlipo Simas Kudirka. Sunku aprašyti visų entuziazmą ir plojimus! Žmonės tikėjosi pamatyti didelį, stambų vyrą, bet visų nustebimui jis buvo mažo ūgio, malonios išraiškos žmogus — visai ne toks, kokį jie įsivaizdavo. Studentai pradėjo ploti, šaukti. Jaunų žmonių entuziazmas pripildė auditoriją, sustoję plojo, kiti verkė, o ir aš jų tarpe. Buvau taip sujaudinta, kad verkiau, bet verkiau iš džiaugsmo. Mane labai paveikė matant, kaip visi Simą iš karto pamilo.

     Po kiek laiko auditorija nurimo. Tada prasidėjo klausimai. Visur buvo mikrofonai, kad studentai iš vietų galėtų klausti ir gerai išgirsti atsakymus. Po klausimų studentai pradėjo lipti ant scenos, prašyti Simo parašo. Jų buvo tiek daug, kad negalėjo visus leisti. Mane mokyklos direktorius nuvedė ant scenos; pirmoji prisiartinau prie Simo Kudirkos ir pasakiau: "Esu lietuvaitė”. Jis paėmė mane į glėbį, apkabino, pabučiavo ir verkė, aš irgi verkiau. Tuo momentu aš buvau tokia laiminga, tokia išdidi, kad net sunku žodžiais išreikšti — aš lietuvaitė!    

     To popiečio aš niekada nepamiršiu. Tada geriau supratau, ką reiškia didžiuotis savo kilme ir tuo džiaugsmu pasidalinti su daugeliu žmonių. Pajutau malonią šilimą savo širdyje, kai mano lūpos tarė — "aš esu lietuvaitė”.