Spausdinti

     Praėjusią vasarą jau šeštą kartą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Ryšių centras buvo suorganizavęs Lituanistikos seminarą jaunimui. Dalyvių buvo iš JAV, Kanados, o vienas net iš Kolumbijos. Maždaug pusė dalyvių buvo nauji, dalyvaujantieji dar tik pirmą kartą seminare, o kita pusėjau dalyvavusieji buvusiuose seminaruose. Čia pateiksime įspūdžius bei pasisakymus trijų studentų, dar tik pirmą kartą dalyvavusių (Pakštaitės, Gečytės ir Slotkaus), ir dviejų jau antrą kartą atvykusių (Šoliūnaitės ir Matulaitytės ).

RŪTA PAKŠTAITĖ

     Liepos mėnesį turėjau pasirinkimą: galėjau praleisti paskutiniąsias atostogų savaites su draugais mieste, arba išvažiuoti į mažą miestelį už Akrono, Ohio, kur susirenka daugiausia man nepažįstami žmonės. Tie žmonės — tai studentai, norintys patobulinti savo lietuvių kalbos mokėjimą, įsigilinti į Lietuvos istoriją bei literatūrą. Darbo būsią nemažai, o už tą malonumą reikėsią užmokėti 130 dolerių.

     Iš tikrųjų sprendimas buvo nesunkus. Čikagoje visada turiu progos susieiti su draugais ir papramogauti, bet retai kada sueina rimtesnis būrys jaunimo, kuriam tikrai rūpi pasilikti tikrais, išsimokslinusiais lietuviais.

     Tikėjausi seminare sutikti griežtus mokytojus bei profesorius, kas antra diena smarkiai egzaminuojančius, užduodančius marias darbų. Atvažiavusi atradau dr. Klimą ir kun. Vaišnį, kurių darbai nesibaigia su vertimų, linksnių ir kalbos pamokomis, bet tęsiasi kartais iki vėlumos, jiems mielai padedant studentams su vertimų, skyrybos bei rašybos problemomis.

     Istoriją dėstė dr. Mačiuika, kurio paskaitose pažinau realistišką dabartį Lietuvoje, su ekonominėmis problemomis ir svyruojančia valdžia. Galbūt nustebau, pirmą kartą susidomėjusi bet kokia istorijos pamoka.

     Buvo sunku atsitraukti nuo dr. Maziliauskienės pasakojimų ir analizių "Lietuviškų romanų” pamokoje. Kiekvienas charakteris tapo gyvas. Pasijutau, lyg pati būčiau viską mačiusi — ar kaimuose, ar Lietuvos augančiuose miestuose.

     Nepriklausomos Lietuvos teatrą pažinau, besiklausydama Juozo Blekaičio atsiminimų ir patyrimų, stebint jauną, besivystantį teatrą Lietuvoje.

     Nors man ir neteko dalyvauti dr. Šilbajorio paskaitose, lengva buvo su juo susipažinti. Aplamai santykiai tarp lektorių ir studentų buvo šilti ir nepaprastai draugiški.

     Tikėjausi labai formalios aplinkos: paprastų bendrabučių, koridorių, klasių. Visa to nebuvo. Seminaras vyko ramioje vietoje tarp ūkių ir laukų jėzuitų rekolekcijų namuose su patogiais salionais studijoms bei bendravimui, su lietuvišku knygynu. Ten pat miegamieji, kuriuose nakvoja ir studentai, ir palankūs, visuomet pasiruošę padėti bei patarti lektoriai.

     Seminaru esu labai patenkinta ir esu pasiryžusi sugrįžti, galbūt paskatindama ir kitus studentus atvykti iš Čikagos.

GINTARĖ GEČYTĖ

     Apie Lituanistikos seminarą išgirdau prieš keletą metų. Pažįstami juos lankė ir laiškuose perdavė įspūdžius. Audrius Budrys labai mėgo lietuvišką dvasią, kuri čia viešpatavo, ir labai gerbė p. Barzduką, kuris tapo jo herojum. Rėda Ardytė rašė, kad čia geriausia proga susipažinti su tikrai lietuviškai nusiteikusiu jaunimu, o jos sesuo Rasa pasakojo, kiek čia daug darbo.

     Su tokiais įspūdžiais užsiregistravau į šių metų seminarą. Turiu prisipažinti, kad čia vykti daugiausia nulėmė tėvų spaudimas. Bijojau praleisti dvi brangias atostogų savaites kažkokiame Ohio kampelyje, prisirišus prie knygų. Bijojau pradėti universitetinio lygio darbus, likus tik keturioms savaitėms iki tikrojo mokslo pradžios. Ypač abejojau, ar galėsiu po trijų linksmų savaičių Jaunimo kongrese per penkias dienas perorganizuoti savo galvoseną rimtesne kryptimi. Tačiau kuo daugiau galvojau apie nutarimą važiuoti, tuo geriau pradėjau jaustis. Maniau, kad šie kursai bus gera proga daug išmokti apie lietuvių kultūrą, gauti Įskaitas universitetui ir patobulinti lietuvių kalbą. Jūratė Krokytė pasakojo, kad kai ji lankė šiuos kursus prieš keletą metų, tai net užmiršo anglų kalbą — skambino mamai ir negalėjo susikalbėti su telefoniste! Aš taip pat norėjau tai pergyventi.

     Po Jaunimo kongreso kažkaip surimtėjau ir ruošiausi į kursus. Net spėjau perskaityti kelis romanus. Sekmadienį anksti rytą įsėdus į lėktuvą, vis tos pačios mintys ėjo per galvą: daug darbo, kalbėti tik lietuviškai, susipažinsiu su lietuvių inteligentišku jaunimu. .. Viskas buvo gerai ir per daug nesirūpinau, iki sutikau Pittsburgo aerouoste dr. Mačiuiką. Klausinėjau jį apie kursus ir ko jis reikalaus iš tų, kurie bandys gauti įskaitas. Kai man pasakė, kad reikės parašyti temą, norėjau lipti į lėktuvą ir grįžti į Filadelfiją. Pagalvojau — namie gal nuobodžiausiu, bet bent nereikės rūpintis temomis. Tačiau susivaldžiau ir atsiradau Loyola of the Lakes namuose.

     Pirmieji įspūdžiai buvo gan geri: graži aplinka, jaunimas tikrai lietuviškas — vienaip ar kitaip visi yra pasireiškę lietuviškoje veikloje. Tačiau mane nustebino, kad neatvyko daugiau mano amžiaus studentų. Didesnė dalis suvažiavusiųjų jau ruošiasi ar net baigia įsigyti magistro laipsnius. Aš jaučiausi, kaip kūdikis tarp suaugusiųjų.

     Nors važiuodama maniau, kad viską moku, bet po kelių dienų pasijutau bejėgė. Kad ir dažnai reiškiuosi spaudoje, rašybos pamokoje turėjau problemų ištaisyti sudėtingus sakinius. Nors baigiau vienuolika lituanistinės mokyklos skyrių, visi linksniai maišėsi. Skaitydama romanus, negalėjau pamatyti faktų, kurie kitiems buvo labai aiškūs. Tik istorijos pamokose nesijaučiau kvailiukė, nes beveik visiems viskas buvo nauja.

     Dabar, pažiūrėjus į praeitį, suprantu, kad gerai, jog pasijutau kaip kvailiukė. Jeigu manyčiau, kad viską žinau ir moku, būčiau bereikalingai išleidusi pinigus. Juk žmogus negali pasisemti žinių, jeigu nenori ir nėra įstikinęs, kad jam jų reikia. Dabar labai gerai žinau, kad daug ko nemoku. Per kiekvieną pamoką stengiausi kaip galima daugiau pasisemti įvairių žinių.

     Čia daug ko išmokau. Išmokau beveik taisyklingai rašyti ir linksniuoti, išmokau įžvalgiai skaityti knygas, išmokau okupuotos Lietuvos istorijos, bet svarbiausia — išmokau šią gyvenimo pamoką: norint pasitobulinti, reikia norėti.Ir aš to noriu.

KAZYS SLOTKUS

(Redakcijos pastaba. Kazys Slotkus, atvažiavęs iš Kolumbijos, dalyvavo ir jaunimo kongrese, ir seminare. Čia jis rašo tiek apie vieną, tiek apie kitą)

     Kongresas. Važiuodamas į kongresą, nemaniau, kad jis būtų gerai suorganizuotas. Esu keletą kartų buvęs stovyklose Kolumbijoje, tai ir kongreso stovyklą radau maždaug tokią, kokią buvau įsivaizdavęs. Stovykloje buvo daug jaunimo iš įvairių kraštų. Buvo naudinga pabendrauti. Daugiau pramokome ir lietuvių kalbos. Žinoma, dar daugiau visko išmokome ir sužinojome apie lietuvių veiklą studijų dienose.

     Kalbant apie neigiamas puses, man atrodo, kad stovykloje nebuvo griežtos tvarkos ir punktualumo. Kai kurie jaunuoliai tik dėl to važiavo į kongresą, kad galėtų pavažinėti po Europą, tai buvo labai nepatenkinti, kai reikėjo sėdėti ir klausytis paskaitų. Manyčiau, kad studijų dienose nebuvo pakankamai susitarimo ir susikalbėjimo tarp vadovų. Per ilgai vakarais būdavo linksminamasi, tad kitą dieną visi būdavo mieguisti. Vietoj tų vakarojimų būtų buvę daug geriau suorganizuoti dienos metu kokias nors sporto žaidynes.

     Seminaras. Prieš kongresą visai nežinojau, kad yra organizuojami tokie seminarai, kur galima tiek daug išmokti ir patobulinti savo kalbą. Kai per kongresą apie tai sužinojau, visai kitaip tą seminarą įsivaizdavau. Maniau, kad tie kursai nebus tokie rimti ir nesitikėjau tiek išmokti. Man atrodo, kad reikėtų daugiau informuoti jaunimą apie šį seminarą, nes daugelis apie tai nieko nežino arba jį įsivaizduoja visai kitaip. Šis seminaras, mano nuomone, tikrai gerai buvo suorganizuotas, šeštadienio vakaro ir sekmadienio programos buvo tikrai naudingos ir reikalingos.

     Atsiprašau už visas klaidas, aš tik šiame seminare pramokau rašyti.

RASA ŠOLIŪNAITĖ

(Rasa čia aprašo savo įspūdžius jai charakteringu stilium su humoristiniais intarpais )

     Praėjusiais metais seminarui pasibaigus, buvau patenkinta ir laiminga. Daug dirbau, daug išmokau, nepaprastai daug pasisėmiau iš savo draugų ir lektorių. Išvažiuodama pajutau, kad turėsiu grįžti, kad darbas dar nebaigtas, kad visuomet dar galima daugiau pasitobulinti. Tada tai labai gerai supratau, ir jokio klausimo nebuvo. Širdis aiškiai sakė — turi grįžti.

     Bet įvyko tragedija — sendraugių stovykla buvo prailginta, tad atrodė, kad šiais metais seminare man neteks dalyvauti. Įsivaizduokite, koks buvo džiaugsmas, kai sužinojau, kad sendraugių stovykla su seminaru nesikryžiuos! Kuo greičiausiai nusiunčiau Sakadolskiams registracijos anketą, susipakavau į lagaminą "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną” ir išvažiavau į Loyola of the Lakes.

     Kodėl vėl grįžau, kas mane traukia? (Teisybę pasakius, esu įsimylėjusi kunigą Vaišnį!) Iš tikrųjų supratau, kad man yra tikras džiaugsmas mokytis taisyklingai naudoti lietuvių kalbą. Žinau, kad mano kalba yra "pakankamai” gera, bet to "pakankamumo” neužtenka. Turi būti geriau, negu pakankamai. P. Barzduko žodžiais, turi būti tobulai!

     Kasdieniniame pasaulyje esame apsupti amerikietiškos įtakos. O čia sukuriame savo atskirą pasaulį, nors ir laikinai. Taip į šį pasaulį įsigiliname, kad tiesiog yra keista, kai grįžti į tą kitą pasaulį, kur tave vėl pagrobia "svetima” anglų kalba bei kultūra.

     Seminare mus visus, ir lektorius, ir studentus, jungia ryžtas ir meilė gimtajai kalbai. Čia susirenka sąmoningas jaunimas, suprantantis lietuviškumo įtaką ir svarbą savo gyvenime. Čia visi kartu gyvename, džiaugiamės, verkiame, lyg didelė šeima, į kurią kiekvienas atneša savo sugebėjimus. Dėl to mūsų nebaugina darbas: paskaitos, namų darbai, vertimai. Dėl to nėra sunku vakarais su knygomis sėdėti ir su linksniais kariauti.

     Taip, atvažiavau į seminarą vėl pajusti tą nuostabiai lietuvišką nuotaiką, įsigilinti į istoriją, pasidžiaugti literatūra bei gramatika. (Be to, atvažiavau ieškoti sau vyro. Deja, šiais metais pasirinkimas gan mažas.)

     Iš seminaro gauni tik tai, ko iš jo pats nori gauti. Čia niekas tavęs prievarta nestumia. Ir aš daug gavau, daug pasisėmiau, bet dar nesu pasotinta. Vėl grįšiu ir tęsiu savo mokslą.

MARIJA MATULAITYTĖ

(Marija rengiasi tekėti ir išvykti į Pietų Ameriką )

     Kai prieš ketverius metus lankiau šį seminarą, buvau studijavusi kirčių ir linksnių mokslus, romaną, poeziją, dramą ir priešistorę. Taigi grįžau pasiryžusi pasiklausyti dr. Mačiuikos istorijos paskaitų, bet svarbiausia — patobulinti savo lietuvių kalbą. Kai kuriems ta kalba svarbi dėl sentimentalių priežasčių, kitiems — nes tai yra būdas suprasti mūsų literatūrinius kūrinius, kitiems — kad galėtų geriau susikalbėti su kitais lietuviais. Man ta kalba būtina, nes keliuos į kraštą, kur ji ilgą laiką bus mano pagrindinė kalba.

     Kursuose esu labai patenkinta paskaitomis ir prelegentais. Man patinka, kai mokslas mane iššaukia sunkiai ir intensyviai su juo santykiauti. Daug naujos medžiagos esu suvirškinus. Žinau, kad mano kalba ir rašyba vėl pagerėjo, bet pasitobulinimui nėra galo.

     Apgailestauju laiko stoką. Vos ne vos sugebu pasiruošti paskaitoms ir perskaityti reikalingą medžiagą. O tie žodynai ir laikraščiai, knygos ir archyvinė medžiaga viliote vilioja. Jaučiuosi kaip vaikas saldainių krautuvėje: nors gaunu vieną kitą saldainiuką, bet noriu dar ir dar.