Viktoras Nakas

     Šį straipsnelį rašau, būdamas Šeštajame PLJS Ryšių centro suorganizuotame Lituanistikos seminare, kuris paprastai vyksta Ohio valstijos Loyola of the Lakes jėzuitų rekolekcijų namuose. Jaunimas, kuriam teko laimė lankyti šį dviejų savaičių seminarą, žino, kad anglų ar bet kokios kitos nelietuviškos kalbos vartojimas yra griežčiausiai draudžiama nuodėmė. Tokį uždraudimą pateisina jau pats faktas, kad lietuvių kalbos puoselėjimas yra savaime suprantama vertybė seminaro dalyviams. Be to, kursantai mato, kiek pastangų vadovybė rodo sukurti tikrai lietuvišką atmosferą ir, tai vertindami, nepaprastai stengiasi tik lietuviškai kalbėti.

     Seminaro paskaitininkai yra ne eiliniai visuomenininkai ar mokytojai, kurie skaito mėgėjiškas paskaitėles, o literatūros, kalbos ir istorijos mokslininkai, kurie atvažiuoja pasiruošę vesti dviejų savaičių universitetinio lygio kursus. Nuėjus į seminaro knygyną, bei biblioteką, galima rasti daug šiapus ir anapus geležinės uždangos išleistų veikalų, romanų, poezijos rinkinių, žodynų, gramatikų, enciklopedijų ir platų pasirinkimą visokios lietuvių spaudos.

     Lituanistikos seminaro svarba yra ta, kad jis yra įsikūnijimas jauno lietuvio troškimo gilinti savo lietuviškas žinias. To negalima teigti apie lietuvių šeštadienines mokyklas, nes jas lanko pradžios mokyklos ir gimnazistinio amžiaus jaunimas, kurių tėvai paprastai daro sprendimus savo prieaugliui. Tipiškas seminaro dalyvis yra pilnametis studentas, kuris atvyksta į kursus laisva valia. Seminaro dalyvių kasmet būna tarp 20 ir 40. Tai įrodo porą dalykų. Pirma, PLJS Lituanistikos seminaras pasidaręs tradicija, turinti lojalių rėmėjų. Antra, tas lojalių rėmėjų skaičius nėra labai didelis.

     Ar seminaro dalyvių mažas skaičius reiškia, kad tėra koks šimtas ar pusantro šimto lietuvių studentų Šiaurės Amerikoje, kuriems rūpi mokėti gerai rašyti bei skaityti lietuvių kalba? Turbūt ne. Susirūpinimą lietuvių kalbos puoselėjimu jaunimo tarpe rodė ir ketvirtojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atstovai, kurių daugumas, tiek iš Šiaurės Amerikos, tiek iš kitų kontinentų, niekad nebuvo lankę Lituanistikos seminaro. O vis dėlto susirūpinimas kongreso studijų dienose lietuvių kalbos klestėjimu išeivijoje buvo neeilinis. Tai turėtų atsispindėti kongreso rezoliucijose, kurios, šį straipsnį rašant, dar nebuvo pasirodžiusios spaudoje, tad jų negaliu cituoti. Kai kurie ilgamečiai jaunimo kongresų darbuotojai teigia įdomų dalyką: jų nuomone, trečiajame jaunimo kongrese, kuris įvyko Pietų Amerikoje 1975 m. gale ir 1976 m. pradžioje, išrinkti atstovai geriau lietuviškai kalbėjo, negu ketvirtojo kongreso atstovai. Antra vertus, trečiojo kongreso atstovai tarpusavyje daugiau vartojo savo gyvenamųjų kraštų kalbas, negu ketvirtojo. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai išvada gana aiški: jaunimas vis labiau pergyvena savo lietuvių kalbos silpnėjimą ir stengiasi tą padėtį pakeisti.

     Ketvirtojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atstovų parodytas dėmesys lietuvių kalbos vartojimui ir PLJS Ryšių centro Lituanistinio seminaro įsibėgėjimas yra tikrai džiuginantys reiškiniai, įrodantys, kad lietuvių kalbos vartojimas tebėra ir turbūt tebebus viena svarbiausių vertybių lietuvių išeivijos kultūroje. Tačiau reikia paklausti, kam lietuvių kalba yra viena svarbiausių vertybių. Ogi palyginus mažai lietuvių jaunimo grupei. Lietuvių kalba rūpi tam jaunimui, kuris lanko lituanistinius seminarus, vadovauja stovyklose, vadovauja ateitininkų bei skautų organizacijoms, užima atsakingas pozicijas Jaunimo sąjungoje ir Lietuvių Bendruomenėje. Galima jį vadinti elitu siaurąja prasme — jis yra lietuvių kultūros mylėtojų elitas. Reikia pripažinti, kad ta grupė yra mažuma lietuvių išeivių jaunuomenėje. Teigti, kad tie jaunuoliai savo kongresuose atstovauja plačiosioms jaunimo nuotaikoms, mano nuomone, būtų klaidinga. Tačiau atrodo, kad kai kurie veiklūs jaunuoliai pusiau tiki ta iliuzija. Dėl to šie jauni vadai neranda kūrybingų atsakymų į pagrindinę išeivijos lietuvių jaunimo veiklos problemą, būtent, kaip jaunimo mases įtraukti į visuomeninę, politinę bei kultūrinę veiklą. Jauni veikėjai iki šiol sprendė tą problemą, darydami prielaidą, kad jų vertybės — tai ir masių vertybės. Tokios prielaidos logiška išvada yra ta, kad veiklos siūlymai ir principiniai nusistatymai, kurie atsako į jaunimo masių kultūrinius poreikius, taip pat atsako ir į jaunimo masių kultūrinius poreikius. Kad tai yra netiesa, aiškiausiai įrodo jaunimo masių nedalyvavimas lietuviškame gyvenime.

     Savų kilnių vertybių piršimas toli gražu nėra smerktinas veiksmas. Kaip tik tokiu būdu vyksta būtinas jaunuolio auklėjimo procesas. Tačiau peršant vertybes, kartu reikia skaitytis ir su realiomis veiklos sąlygomis, o tai yra tik dalinai šiandien daroma jaunimo gretose. Veikliam jaunimui ir vyresniesiems reikia viešai prisipažinti, kad jaunimo masių didelės daugumos atvedimas atgal prie lietuviško židinio, kuriame jis laisvai kalbėtų, skaitytų ir rašytų lietuviškai, būtų stebuklas. Nėra jokio pagrindo tikėtis, kad jis įvyktų. Juk gyvenamojo krašto kultūra nepaprastai stipriai paveikia kiekvieną išeivijos jaunuolį. Antra vertus, galima su neperdėtu optimizmu teigti, kad tikrai yra įmanoma atversti į lietuvybę bent tiek pasyviųjų lietuvių kilmės jaunuolių, kiek šiandien yra aktyviųjų. Taigi mūsų lietuvybės kadro padvigubinimas yra pasiekiamas tikslas.

     Deja, to tikslo nepasieksime tik siūlydami pasyviam jaunimui visas aktyvaus jaunimo kultūrines vertybes iš karto. Tokia "viskas arba nieko” strategija iki šiol susilaukė menkų rezultatų. Kita neišbandyta strategija būtų siūlyti pasyviam jaunimui tik dalį visiškai įsijungusių jaunuolių vertybių. Tokio dalinio vertybių piršimo pavyzdys būtų anglų ar kita gyvenamojo krašto kalba leisti jaunimui skirtą žurnalą, kuris jį painformuotų, ką Jaunimo sąjunga bei ideologinės organizacijos veikia, jam teiktų straipsnius apie Lietuvos istoriją, liaudies papročius ir t.t. Kai kurie jaunuoliai, tokiu būdu "atversti” į lietuvybę, pamažu priimtų maždaug tuos pačius idealus, kuriais tiki aktyvieji lietuviai jaunuoliai. Turbūt didesnis skaičius "atverstų” jaunuolių pasisavintų tik dalį tų vertybių (sakysime, mažai domėtųsi lietuvių kalbos vartojimu). Vis dėlto jie būtų sąmoningai lietuviška jėga, kuri, nors ir ribotai, įsijungtų į išeivijos veiklą. Jie stiprintų išeivijos visuomenę finansiškai ir morališkai ir gal padėtų apginti išeivijos lietuvių bei Lietuvos lietuvių interesus.

     Palaipsniškas kultūrinių vertybių įsiūlymas jaunimo masėms nereikštų, kad aktyvieji lietuviai jaunuoliai turėtų atsižadėti bet kurių savo vertybių, norėdami prisiartinti prie masių. Kaip tik būtų tragiška, jeigu tie aktyvieji taip padarytų, nes jų vertybės yra visai jaunuomenei ryškiausias kelrodis į lietuvybės idealą. Turėtų ir toliau vykti lituanistikos seminarai ir jaunimo kongresai, kuriuose vienintelė vartotina kalba būtų lietuvių. Aktyvūs jaunuoliai ir toliau turėtų dvasiškai augti lietuvių kultūroje. Tačiau jau seniai yra atėjęs laikas nustoti veikus tik vienoje, aukštesniojoje veiklos pakopoje. Jaunimui reikia bent dviejų pagrindinių veiklos pakopų: vienos, taikomos jau pagrindinius lietuvybės idealus pasisavinusių jaunuolių tolimesniam brendimui, antros — pasyviųjų lietuvių jaunimo masių išjudinimui. Dviejų skirtingų veiklos pakopų pripažinimas jau būtų mažoji revoliucija mūsų galvosenoje. Iš tos reformos savaime išplauktų nauja taktika nemažos dalies jaunimo masių prijungimui prie bendro lietuviško gyvenimo.

•    Jugoslavijoje kroatų katalikų laikraštis “Glas Koncilla” (Susirinkimo balsas) leidžiamas dukart per mėnesį 10.000 tiražu.