Spausdinti

Antanas Saulaitis, S.J.

(1979.VII.11-29 apie 500 lietuvių jaunimo iš 14 kraštų suskrido į savo ketvirtąjį pasaulinį kongresą Anglijoje ir Vokietijoje)

KELIONĖ

     Paskutinės ruošos dienos.Aprimo raštinės, nebesusirenka komisijos, per vėlu laišką Europon siųsti, dalyviai renka daiktus ir namuose krauna lagaminus. Mūsų mintys ir akys krypsta į rytus ir į Lietuvos pusę, kurios reikalai svarbi programos, svarstybų dalis ir visų 2-3 metų ruošos siekis. Esame lyg pusiau pakilęs lėktuvas, dar neįgavęs saugaus šuolio, lyg srovės ieškąs paukštis su žvilgsniu į debesis. Gerai, kad ramu, Viešpatie, gerai kad akys kyla aukštyn. Nebėra skubių rūpesčių, kurie išblaškytų mintis, tad čia Tavo akivaizdon atnešame savo viltis, Viešpatie, savo viltis.

     Aerodrome.Kai kas nors laukiamas atskrenda, prie vartų lėktuvo variklių nesigirdi. Tik tarpduryje pro kitų galvas ieškai pažįstamo veido. Kai girdi motorų ūžesį, visada atsisveikini, matydamas ne vieną, o daug veidų ir mojuojančių rankų. Ir tėvų, motinų akys žiūri nebe į veidus, o į širdį, Viešpatie.

     Londone nusileidus.Pilna žmonių, takai tiesiai, žemyn, dešinėn, kairėn, visokių tautybių ir rasių žmonės, nė vieno pažįstamo, kol smulkios mergytės rankose nepamatai mūsų dailaus trispalvio kongreso ženklo ir jį lydinčių rūpestingų akių, stebinčių praeivių eiles. Jau esame saugiai namie tarp savųjų.

STOVYKLA

     Registracija.Tris dienas galėjai čia siauroj pastogėj stovėti, kol visi suskrido, Viešpatie. Ne dėl vardo sagties, kambario raktų, vietovės plano, dienotvarkės ar finansų apyskaitėlės. Dėl to džiaugsmo, kad esame viena.

     Kongreso atidaryme.Kaip šventiškai atrodom be lagaminų, kuprinių, kelionės blizgesio ir dulkių. Ilgi puošnūs stalai, šviesūs veidai. Prie garbės stalo — ne garbingi veteranai, tik po vieną iš kiekvieno krašto savo tarpe šnekučiuojančių. Už valandėlės — šventiška tyla, kai kvapą sulaikę laukiame pirmininko plaktuko drąsaus dūžio.

     Mūsų vyskupas.Girdėjau aiškiai, ką jis sakė, šių vaikų senelių amžiaus. Neatsimenu jo žodžių, tik šiltą šypsnį, atsispindintį keturiuos šimtuos jaunų veidrodėlių.

     Susipažinimas.Nedrąsiai stovinėja, mesdami žvilgsnį į kitus. Jaukiau sėdi rateliu, pro pažįstamus matydami naujus.

     Prie vėliavų.Ne taip tvarkinga ta minia, pagal kraštus sustojusi. Atsilikę lyg stumte stumia kitus į vėliavų pusračio aikštelę. Kiekvieno krašto išradingą šūkį lydi plojimas, o žalios pievos kilime pertvarų taip pat nėra.

     Skudučiai.Kaip proistorės šauksmas skudučių skardus garsas sklinda iš susėdusiųjų būrelio.

     Lietuvių kalbos pradų būrelis.Ar Tu vis džiaugies, Viešpatie, kai kūdikis ištaria pirmąjį savo žodį? Ar nuo lentos paraidžiui nurašo sakinėlį? Ir išdrįsta naują žingsnį žengti į neištirtą, bet taip patrauklų plotą? Taip atrodo čia saulėtoj pievoj — iš Prancūzijos ir Švedijos, Brazilijos ir Anglijos: "Koks tavo vardas? Kur tu gyveni?” Ir po pusvalandžio dar arčiau vienas kito susėdę.

     Audimo būrelis.Nemačiau, kur ir kaip audė. Tik raštinėj prie sienos padėtos kietos popieriaus "staklės” kasdien spalvingesnės atrodė, ir vis ilgesni juostų raštai kalbėjo apie rūpestingų rankų pastangas pripinti savo gyvenimą arčiau tautos.

     Kraštų pranešimai.Jau ketvirtą kartą girdi kraštų pranešimus. Šiemet tai ne aprašymai, apžvalgos, o taiklios studijėlės. Ir klausytojai neišsiblaškę, atidžiai ieškodami pajusti, kas mus jungia.

     Mišios kriptoje.Mažas būrelis eilinį rytą prieš dienos darbus atsineša visų mūsų rūpestėlius, pastangas, džiaugsmus ir viltis. Ir juos nuskaidrina čia ramioj susikaupimo valandėlėj.

     Talentų vakaras.Vienas po kito sklandžiai juda pasirodymai perpildytoje salėje. Iš vieno žemyno, iš kito, nuo dainos į vaidybą, nuo juoko į poezijos rimtį, po vieną, po du, po kelis. Ir didžiausias talentas buvo sugebėti savo paprastu atvirumu visus sužavėti.

     Susikaupimo vakaras.Pasibaigė vaidinimėliai, skaitymai iš "Kronikos”, bendras Susitaikymo sakramentas, Eucharistija. Daugumas jau nuėjo į povakarinę svetainės programą ar į bendrabučio salionėlius, kiti su draugais pasikalbėti. O čia tarp medžių žvakių apšviestame rate susikabinę ilgai stovi penkiasdešimt, jų ramios dainos sukibusios, kaip po žvaigždėmis debesėliai.

     Lietuviškos vestuvės.Per vainikų vartus žengia vestuvininkai prie valgio būrelio paruoštų vaišių. Čia stovyklos daugiakraštis choras, šokėjai, skudutininkai, meno būrelis su skrynia, papročių būrelio nariai, kurie lietuviškas tradicijas su tokiu įsitikinimu aiškina, lyg patys šimtmetį būtų jas organizavę.

     Sportas.Rodos, žaidynės, kaip eilinis tinklinio žaidimas, nebūdingai saulėtoje Londono priemiesčio aikštėje. Rodos, neturėtų nei šiurpas nugarą nubraukti, nei graudulys lūpas ir akių vokus sutraukti. Tik rodos, kad kiekvienas rinktinių žaidėjas iš skirtingo krašto. Ar tikrai mes čia kartu esam, lyg savoj žemėj toli nuo namų?

     Pokalbiai apie Lietuvą.Ir snaudulys ima, ir atbunda dėmesys paskaitoje su ilgais klausimais. Ir sėdi tie patys jauni žmonės, kuriems, atrodo, niekas nerūpi, įbedę akis į neseniai iš Lietuvos atvykusį liudininką, jo (ar jos) žodžius sudedami ten, iš kur kils gairės, ryžtas, jaunimo žodis ir naujai išgyventa tautinė giesmė.

     Bendra nuotrauka.Sulipo, sustojo, susėdo ant kolegijos koplyčios laiptų visi 450, o fotografai nuolat keičiasi, skubėdami pakliūti į nuotrauką, kurios niekad neužmirš.

LONDONE

     Koncertas prie Temzės.Pirma "Volungės” muzikinės dainos, savo atspalviais sukuriančios nepamainomą nuotaiką. Paskui fleitos ir pianino klasiškai lengvas žaismas. Ir pabaigai "Gintaro” dainos, liaudies muzika ir šokiai, Donelaičio eilės. Jų vadovė, lyg višta į ančiukus, į juos žiūri, išėjusius visas bangeles į vieną surinkti, kai tūkstantinė publika atsistojus šiems vaikams plojo, ir plojo, ir plojo.

     Eisena prie paminklo.Po šešis einam tarp automobilių, atvirkščioje gatvės pusėje važiuojančių apie mūsų užimtą vidurinį taką. Už vienos vėliavos — mažas krašto būrelis, už kitos — ilgiausia minia, lyg šventiška procesija, kuriai ne gėda pavergtuosius užstoti. Ankstyvieji jau dainuoja partizanų dainas, kol tarp centro aukštų pastatų girdisi Marijos giesmė ir himnas. Ir visiems nuėjus, šalia kaspinų papuošto bendro vainiko tyliai padėtos liko ir koncerto solistų puokštės.

     Mišios bazilikoje.Pirmą kartą šimtamečiuose skliautuose aidi kanklių stygos. Savo kraštų paveikta tarme atstovai skaito skaitymus, tikinčiųjų maldos prašymus. "Ne iš baimės viešai kalbėti, bet iš didingos bažnyčios ir tūkstančio lietuvių prieš mane, mano keliai pavirto į vašką”, sako jauna skaitytoja.

STUDIJŲ DIENOS

     Uoste.Baltos Doverio uolos jau tolsta tarp mirgančių plūdžių ir apšviestų laivų. Esame 421 švelniai linguojančiam laive — "kariuomenė”, kaip sakė įgula. Ir kartu su ilgai atidėto miego snauduliu veržiasi iš širdies padėka Tau, Viešpatie, už visų mūsų globą ir tiek daug dovanu šiam jaunimui, kurį taip myli.

     Sutikimas Aternberge.Ir juokas, ir miegas, ir vaizdai, ir užkandėliai nusėjo kelionę Belgijos keliais. Jau iš tolo matyti per pievą ištiesti sveikinimo žodžiai, kai pasukam į jaunimo namus. O užuot padėję nešti sunkius lagaminus, rengėjai kelionės pabaigą palengvina akordeonu ir daina.

     Šalia katedros.Jau aštuonis šimtmečius po šviesiais bažnyčios langais ilsisi pirmieji vienuoliai — tik stori mūrai apsaugo juos nuo posėdžių balsų, draugiško valgyklos klegesio ir nuo linksmesnių vakarų. Tame pačiame kieme ir namuose vietoj anų laikų vienuolių vaikšto naujieji — palikę tėvus, namus, atsiskyrę nuo kitų ir nuo "žemiškų” rūpesčių, savo ateities svarstyti.

     Darbo būreliai.Tūkstantmečiame kiemelyje, saulėtoj pievoj tarp namų ir gėlėmis apsodinto šaligatvio, bokšto salionėlyje, minkštasuoliuose prie plačiųjų laiptų, posėdžių kambariuose, kartu su paskaitininkais, simpoziumų kalbėtojais, pasitikėdami savimi, kala, minko, tąso, kerpa klausimus, kurių ryškiausia žymė — pagarba kiekvienam žmogui.

     Uždavinių linksmavakaris.Stalai po dvylika spėlioja, kuria dainą, gimnastikuoja, prisimena istorines datas, plečia žodyną. Jau taip svarstybose ir posėdžiuose susigyveno, kad bendruomeniškumas bematant sulipdo būrelį į vieną. Tyras, atlaidus juokas, lengvos pastangos — ir likusių dienų nuotaika matyti kiekvieno veide.

     Plenumas.Sėdi raudonose kėdėse, išrikiuotose eilėse, sėdi saulėtos palankės skersvėjyje ar ant medžio grindų. Iš prezidiumo ir atgal sklinda pagarba tarp lygių, ieškančių, kur jėgas ir ryžtą įgyvendinti sau ir kitiems.

     Sodelyje.Sunku rasti valandėlę pasikalbėti. "Kunigėli, ką daryti su ta ugnimi, kurią visa šita uždega manyje?” Metų ir mylių atskirtos akimirkos iš karto peršoka tikėjimo plotmėn, kai svarstom, ką Viešpats mums kalba.

     Atstovų mišios."Kunige, man reikia mišių”, sako tyrom akim. Tą vakarą, vietoj kelių, keliasdešimt giesme, malda, skaitymais jungiasi išreikšti, ko Viešpats jų širdyse siekia. Ir kai tariam "Tėve mūsų”, savaime sukimba rankos iš krašto į kraštą, per žemynus, nuo žmogaus žmogui. Duoną laužiame į gabalėlius, kad dar labiau susijungtume į vieną Kūną.

     "Šešupė”.Kavinėje triukšmas, garsi muzika, dūmai, spalvotos šviesos, vaišės ir atgaiva. Rimtos kalbos, prisiminimai, klausimai, juokas, įvairiasluoksnė draugystė. Ir tu, Viešpatie, klausaisi ir dalyvauji čia, kur aidi jausmai ir troškimai.

     Nauja valdyba.Balti balsų lapeliai, kaip "Blezdingėlės” nosinaitės, kyla virš atstovų galvų už tuos, kurie savo jaunystės brangius metus mielai kitiems skiria.

     Į penktąjį kongresą.Metai ir vieta, kaip kaskart būna. Vienu balsavimu šimtai įrašomi kelerių metų darbui. Ir vėl rėmėjai tyliai įkiš voką, ir raštinėse dienų dienas nematomi sėdės, kaip lietuviški vorai tinklą verdami.

UŽDARYMAS

     Koenigsteine."Kunige, mes buvom tokie artimi Altenberge, o čia žmonių minia išblaško nuotaiką”, taria ekskursijų ir kitų dalyvių bei svečių tarpe atskiestieji.

     Kūrėjų vakaras.Kaip skirtingai ir įvairiais būdais gyvybė skleidžiasi iš scenos į žiūrovus iš visų kraštų.

     Posėdis.Paskutinieji žodžiai, padėkos ženkleliai, nutarimų pabaiga. Kaip sapnas prabėgo dienos, kaip sapnas atsiveria ateinantieji metai.

     Palmių sode.Po ilgų spalvingų šokių pirma pavieniui, vėliau būriais lipa į snaudžiančius autobusus. Ausyse kiekvieno žanro ritmas, širdyje — akių judesiai.

     Koplyčioje.Kuone visa bažnyčia atsistoja komunijai. Beveik kiekvieną galėčiau vardu vadinti, o Tu mūsų atvaizdą savo delne išrėžei, Viešpatie.

     Ligoniai.Bendrabutyje lankstome sudedamas loveles, palikę vieną sergančiajai. Kaip trapi ta jaunystė, Viešpatie.

     Kuprinės.Už galvą aukštesnės kuprinės, pasaulio keliautojų pečių nešamos. Klaidžiojam kaip vėlės miške, atsisveikindami su savaisiais, neperpratę atskyrimo valandėlės ir laikydamiesi kuo arčiau, kad valandėlė kiek palūkėtų. Nepaliksi mūsų našlaičiais, sakei atsiskirdamas, Viešpatie, bet ką mums daryti su tokia didele šeima?

     Atoslūgis.Nutilo miestelis. Lauko restoranėlyje prie languotos staltiesės, kepsnių ir šalto gėrimo — ramu. Rengėjai, komitetai grįžta į civilių gyvenimą su savais planais, darbu, mokslu. Tik ilgai dar kojos neliečia žemės.