Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ROBINZONIŠKO GYVENIMO TRAUKA

     Prieš pustrečio šimto metų pasirodė anglo Danieliaus Defoe knyga Robinzonas Kruzas. Ji iki pat šiandien tebemėgstama skaityti visokio amžiaus ir luomo žmonių, bet ypač paauglių berniukų. Ilgą laiką veikalas yra buvęs viena labiausiai paplitusių knygų pasaulyje. Jame aprašyti vieno vyro nuotykiai, atsiradus negyvenamoje saloje. Jo gyvenimas toje laukinėje aplinkoje tikriausiai todėl taip traukia skaityti, kad jautriai ir kažkaip pažįstamai suvirpina žmogaus, ypač vyro, būtyje stygą, tebeglūdinčią ten iš to meto, kai mūsų pirmasis protėvis, išėjęs iš Kūrėjo rankų ir atsiradęs niekieno dar neliestoje gamtoje, girdėjo savo prigimtį prabylant, kad jis ir toji gamta yra skirti vienas antram, kad yra šaukiamas kurtis joje gyvenimo sąlygas, daryti ją sau padėjėja.

     Tas sąlygų kūrimasis gamtoje, joje gyvenant, su ja draugaujant, ją tyrinėjant ir sau palenkiant, tebejaučiamas mumyse kaip stipriai į būtį įsirašęs polinkis. Todėl vaikus taip traukia noras statytis iš lentgalių medyje namelį ir ten gyventi, miegoti palapinėje po atviru dangumi, per kiaurą dieną varlinėti po pievas ir laukus arba stačiai pabėgti iš namų į gamtą — miškus, vandenis, olas, nuošalias apleistas lūšnas, kaip Marko Twaino Tomas Sawyeris ir Hukleberis Finas. Juo daugiau ta gamta laukinė ir paslaptinga, juo labiau traukia būti pažinta, apvaldoma, susidraugauta.

     Miestiškas gyvenimo būdas su savo reikalavimais dėl sparčiai didėjančio žmonių skaičiaus vis mažiau bepalieka laukinės gamtos. Kur dar palyginti neseniai galėjai grybauti ar riešutauti, dabar jau stovi namai, išvesti asfaltuoti keliai, įruošti krautuvių centrai. Tikros gamtos belikę tartum kokios nežymios salos, žmogaus susikurtos urbanistinės ir mechanistinės civilizacijos jūroje, ir tos pačios salos vis labiau trupinamos ir šiukšlinamos tos civilizacijos auklėtinių. Daugelyje šalių rimtai susirūpinta, kad jos visiškai neliktų užgožtos su neišsakytais nuostoliais žmogaus sveikam auklėjimuisi, pačiai jo prigimčiai. Jungtinių Amerikos Valstybių valdžia tam tikras vietas yra Kongreso aktu nustačiusi būti ir likti wilderness areas — laukinės gamtos plotais, kur nevalia kelti kojos pramonei, komercijai, namų statybai, bet kokiam dirbtiniam aplinkos keitimui, kad žmogus galėtų ten gaiviai su pirmykšte gamta bendrauti, daug ko išmokti apie patį save, visatos santvarką, savo vietą joje, žvelgti į pasaulį kitokiomis akimis, neapžlibintomis moderniojo gyvenimo. Daug kas šioje laukinės aplinkos saugojimo srityje yra padaryta ir privačių asmenų, susibūrusių į gamtos mylėtojų klubus.

     Bene didžiausias kruopščiai saugomos laukinės gamtos ruožas, ilgu kaspinu nusidriekęs per 13 valstybių Amerikos rytiniame pakraštyje, yra Apalašų kalnų takas. Viena Pensilvanijos leidykla, Rodale Press, kuriai daug žmonių dėkingi už sveikatingo gyvenimo spaudinius, prieš keletą metų išleido dviejų didelių tomų veikalą Hiking the Appalachian Trail. Jame 46 vyrai ir moterys, įvairiu metu žingsniavę tuo laukinės gamtos ruožu nuo vieno galo iki antro, — 2.000 mylių su magaryčiomis, — aprašo savo išgyvenimus. Ne mažiau už tuos jų kelionės aprašymus įdomu skaityti kiekvieno atsakymą į leidėjo pateiktus kelis klausimus 2-jo tomo gale.

     Vienas klausimų buvo: "Ar ėjimas Apalašų taku kokiu nors būdu esmingai paveikė Jūsų gyvenimą?” Štai keletas būdingų sakinių, parinktų tuose atsakymuose. Mokyklų administratorius Valteris Boardman: "Niekur kitur man neatėjo tokių vertingų minčių, kaip vienišam einant Apalašų taku”. Eugenijus Espy, ką tik aukštąją technikos mokyklą baigęs studentas: "Atsinaujino mano pasitikėjimas žmogumi. Šv. Rašto skaitymas ir Dievo jutimas gamtoje mano kelionę pavertė dvasią gaivinančiu išgyvenimu”. Universiteto studentas Robertas Winslow: "Apalašų takas mane pamokė, kaip paprastai ir pigiai galima gyventi ir būti laimingam. Jis taip pat paveikė mano pamatinius įsitikinimus. Nuo pat mažens man, kaip ir beveik kiekvienam kitam, buvo skiepijamas mitas: prielaida, kad šis pasaulis yra netobulas, kad mes nuolat turime žengti į vis didesnius, aukštesnius tikslus, į kažkokį didingą ir garbingą rojų ar nirvaną, kurie viršija mūsų skurdžias supratimo pajėgas. Keliaudamas vienui vienas šiuo kalnų taku, tarpais galėjau suvokti, ką iš tikrųjų reiškia belaikiškumas, ir įžvelgti, kad mes ne žengiame ilgu vystymosi keliu į tobulumą, bet kad kiekviena akimirka jau yra tobula”. Brian Winchester: "Einant Apalašų taku, mano dvasia pasidarė daug ramesnė, kitaip vertinanti visą gyvenimą. . . Grįžęs į "civilizuotąjį pasaulį”, slegiamai pajutau, kaip jis žmogaus nepatenkina”. Pardavėja Darata Laker, net tris kartus nuėjusi visą šį kalnų taką: "Nors visą laiką gyvenau mieste, galvojau, kad man prigimta vieta yra girios. Keliavimas Apalašų taku tą nujautimą patvirtino. Ten radau švietimosi, įkvėpimo, atgaivos ir pasitenkinimo”. Vilius O’Brien: "Dabar geriau pažįstu save. Daug lengviau man pakęsti pasaulį, ir daug mažiau jaudinuosi dėl menkniekių”. Erikas Ryback: "Apalašų takas man įkvėpė naujos pagarbos Dievui, gamtai ir sau pačiam”. Kone visi be išimties, paklausti, ar dar kartą sąlygų leidžiami leistųsi keliauti visą Apalašų taką, atsakė: "Taip!” Iš daugelio aprašymų ir atsakymų ryški mintis: kas kartą tikros, laukinės gamtos paragauja, tas pajunta, kokia stipri pasidaro jos trauka, draugystė.

APALAŠŲ TAKAS SUVILIOJA MANE

     Iš anų keleto cituotų pasisakymų turėtų būti suprantama, kad laukinė aplinka savo teikiamomis gėrybėmis ypatingai traukia kunigą. Jis gi turi ruošti kelią Viešpačiui ateiti į žmonių širdis, jų gyvenimą. Todėl kiekvienam kunigui visada šviečia prieš akis kaip pavyzdys paties Dievo skirtas kelio ruošėjas Kristui — šv. Jonas Krikštytojas, jo šauklys. O tam savo aukštajam uždaviniui, kaip pasakoja Evangelija, šis vyras ruošėsi tyruose, tai yra laukinėje gamtoje, traukdamasis į ją iš pat mažens. Ji darė Krikštytojo žvilgsnį taip giliai siekiantį dalykų esmę, žodį tokį tvirtą ir taiklų, charakterį tokį didį ir drauge tokį paprastą. Ir pats Kristus, prieš imdamas skelbti žmonėms savo džiugiąją naujieną, keturiasdešimt dienų ir naktų praleido laukinėje gamtoje, pasitraukęs į tyrus. Vienuolinis gyvenimas, davęs kiekviename šimtmetyje virtinę svarių vyrų ir moterų tiek Bažnyčiai, tiek kultūrai, galima sakyti, irgi gimė laukinėje gamtoje — tyruose aplink Viduržemio jūros rytinį pakraštį. Arba gal šiandien taip paplitusių rekolekcijų lopšys nėra nuošali Manrezos ola? Juk kaip tik į ją pasitraukusiam šv. Ignacui Lojolai atsiskleidė daug dangaus šviesos, užrašytos jo garsiojoje "Rekolekcijų knygutėje”, apie kurią sakoma, kad ji "daugiau žmonių padarė šventais, negu turi savyje raidžių”.

     Minėtus du tomus perskaičius, man pasidarė visiškai aišku, kad ateinančios vasaros atostogos negalės būti kitur, kaip tik Apalašų kalnuose, keliaujant jų laukinės gamtos ruožu. Žinoma, visam ruožui nueiti atostogų mėnuo per trumpas: reikia bent trijų su puse. Todėl nusistačiau pradėti iš vieno galo ir tol eiti, kol užteks laiko, įskaitant trejetą dienų grįžimui namo. Pasirinkau šiaurinį tako galą, prasidedantį Maino valstybėje, kuri yra prie Kanados sienos ir toliausiai išsikišusi į rytus. Ši valstybė tokiai kelionei gera tuo, kad turbūt jokioje kitoje Amerikos vietoje nerasi tiek jaukios ir įvairios gamtos su savo šimtais ežerų, pelkių, upokšnių, miškų, krūmų, briedžių, bebrų, meškų, giliai į kraštą įsirėžusių jūros įlankų.

     Kai kas, sulaukęs vyresnio amžiaus, gal pagalvos, kad Apalašų kalnais, kur kartais reikia kopti į kelių tūkstančių pėdų aukščio gūbrius, gali eiti tik jauni. Kad taip galvoti netikslu, rodo savo pavyzdžiu viena moteris, Emma Gatewood. Ši 11 vaikų motina ir virtinės vaikaičių močiutė 1955 m. vasarą vienui viena nužygiavo visą tą kalnų taką nuo vieno galo iki antro. Po dvejų metų, būdama 69-rių, pasileido Apalašų kalnais antrą kartą, vėl per vasarą nukulniuodama visą 2.000 mylių ilgio grublėtą, laukinį kelią. Kitam ir to būtų atrodę per daug. Bet ne močiutei Gatewood. 1959 m., švenčiant kitoje Amerikos pusėje esančio Oregono tako šimtmetines sukaktuves, Emma ir jį įveikė, tada eidama 73-sius amžiaus metus.

KELIAUTOJO KUPRINĖ

     Kaip kiekvienai kelionei, taip ir šitokiai, reikia šiek tiek pasiruošti. Leidžiantis keliauti laukine aplinka, pasiruošimas gal dar svarbesnis, nes čia nepasiimto daikto taip lengvai nerasi kur nusipirkti. O kadangi dideli plotai visiškai be kelių, tai nesunku juose ir pradėti klaidžioti, ypač raitantis per kalnuotas ar miškingas vietas. Todėl labai pravartu būti apsirūpinus gerais einamų vietų žemėlapiais ir į jas pasiimtinais reikalingais daiktais. Tik tuos daiktus reikia gerai atrinkti, negailestingai išravėjant ir paliekant namie, kas tik nėra būtinai reikalinga. Mat čia viskas nešamasi paprastai kuprinėje ant pečių, todėl ir nedidelis naštos svorio skirtumas tuojau — pančiojamai arba lengvinamai — atsiliepia ėjimo laisvumui. Kas nori žinoti, kaip jaučiasi daug ko į kuprinę prisikraunantys, tegul užsideda ant pečių maišą bulvių ar grūdų ir žingsniuoja — pusę mylios, mylią, dvi, tris, dešimtį. ..

     O pasiimti daiktų vis dėlto reikia. Tiesa, žmonės yra išlikę gyvi, kai pasitaikė atsidurti negyvenamose vietose net be jokių daiktų. Ir kiekvienam gera būti susipažinus, kaip tokiu atveju išlikti. Bet tai ne džiugus keliavimas, o nuogas kovojimas už būvį, bėgimas nuo mirties. Mažų mažiausiai (šalia pačios kuprinės, jau minėtų žemėlapių ir dėvimų drabužių bei batų) reikia turėti su savimi šiuos daiktus: peilį, pirmosios pagalbos reikmenis, muilo ir rankšluostį, atsarginius šiltus drabužius (ypač kalnuotesnėse vietose net vasarą oras gali taip atvėsti, kad reikia kalenti dantimis, jei neturima kuo šilčiau apsirengti), baltinių ir kojinių pamainą, degtukų, purškalo nuo uodų ir kitų įkyriai puolančių vabzdžių (arba tinklelį galvai ir pirštines rankoms), lietpaltį, gertuvę su vandeniu malšinti troškuliui, šiek tiek maisto, keliolika metrų virvės ir lazdą.

     Virvė svarbiausia reikalinga pakabinti nakčiai maistą nuo medžio šakos, kad neprieitų meškos, pelės ar dar kitokie žvėrys. Kas padaro klaidą laikyti valgomus daiktus naktį kuprinėje ant žemės, tas rytą atsikėlęs randa, kad joje būta svečių — lauko ar miško pelių, kurios, prasigraužusios kuprinėje skyles, kibo į užuostą maistą. Kur yra lokių (kaip kai kuriose Apalašų vietose), ten ne vienas naktį saldžiai užmigęs gamtos keliautojas, neįkėlęs maisto į medžio šaką, staiga pažadinamas garso, lyg kieno milžiniški nagai plėšytų audeklą: audeklas yra jo kuprinės (arba, dar blogiau, palapinės, jei į ją maistą pasiėmė), o nagai — meškos, kuri turi puikią uoslę ir didelę silpnybę niekada neaplenkti nieko, kas valgoma, ypač jei dar saldu.

     O lazda naudinga daugeliu būdų: pavaišinti prie gyvenviečių užsigeidusiems suleisti dantis į blauzdas šunims; išlaikyti pusiausvyrai, kai reikia žengti slidžiais akmenimis per upę; po lietaus nukrėsti nuo žemai kabančių šakų vandeniui, kurio didelė dalis kitaip subėgtų už apykaklės; ištirti, ar žolėtame krūme, iš kurio vilioja uogos, arba anapus skersai parvirtusio medžio, kurį reikia peržergti, neguli susirangiusi gyvatė; išmatuoti įvairiems įdomiems daiktams, jei nepasiimta metro: rastiems griaučiams, iš uolų gamtos padarytiems vartams ir t.t.

     Aišku, anie išskaičiuoti daiktai tėra minimumas. Prie jų dar didžiai naudinga pridėti šiuos: miegmaišį, išvyniojamą čiužinį (už kurį naktį labai dėkingi šonai), kišeninę lemputę, keletą žvakių, laikrodį, žiūronus, fotografavimo reikmenis, popieriaus ir pieštuką užrašams, augalų pažinimo knygą, didinamąjį stiklą, saulės kremo, kitų tualeto reikmenų, krosnelę ir indą virimui (kai kuriose vietose dėl girių gaisro pavojaus draudžiama kurtis laužą), adatą ir siūlų, mažas reples ir žirkles, popierinių skepetaičių, gabalą plastikos — pasitiesti ant žemės ir plastikinių maišų — susiskirstyti daiktams, apsaugoti jiems nuo drėgmės, pakuoti maistui ir t.t., segtukų džiovinti išsiplautiems drabužiams, sandalus dėvėti vakare, kai nusiaunami specialūs sunkūs kelionės batai, batų tepalo (ne kad blizgėtų, bet pakartotinai impregnuoti nuo peršlapimo), pagaliau šiek tiek pinigų. Šiais daiktais apsišarvavus, galima drąsiai grumtis su net gana atšiauria laukine aplinka.

     Be to, labai pravartu turėti su savimi ir kokį nors stogą nakčiai. Jis saugo ne tik nuo lietaus, bet ir nuo rasos, kurios lašai poetiškai žiba žolėje ir gėlės žiede, bet proziškai privaro drėgmės patalą, drabužius, apavą. Nors visu Apalašų taku tam tikrais nuotoliais įruoštos trisienės pastogės prisiglausti, jose kartais nelikę vietos: užimtos anksčiau atvykusių keliautojų, gamtą tyrinėjančių skautų grupių ar kitų jos mylėtojų. Iš bėdos galima išsitempti viršuje savęs lietpaltį ar gabalą plastikos, bet patogiausia neštis palapinę, nors tai ir uždeda keletą svarų pridėtinio krūvio. Palapinė dar gera tuo, kad šiaip į miegmaišį ant žemės gali įsliuogti gyvatė, traukiama jo viduje susidariusios jaukios šilumos, kurią visi šaltakraujai šliužai mėgsta. Pajutus prie savęs šią neprašytą viešnią, patyrusieji pataria palaukti, kol ji nebejuda (gyvatės giliai įmiega), tada, atsargiai, patykučiais atsegus miegmaišio šoną, vienu staigiu šuoliu mestis lauk iš patalo. Maino valstybėje, ačiū Dievui, nuodingų gyvačių nėra. Bet pietinėse valstybėse, per kurias Apalašų takas eina, jų nereta sutikti, ypač barškuolių.