Birutė Boreišienė
Kartą per paskaitą gydytojas pasakė, kad sutuoktinius reikia mokyti. .. tarp savęs kalbėtis, bendrauti...
Iš tikrųjų kartais taip yra. Pažįstu šeimų, kuriose žmona ir vyras nesipyksta, nesibara, bet beveik ir nesikalba. Taip, taip, nesikalba. Ir ne todėl, kad nekęstų vienas kito, kad būtų svetimi, bet, kaip jie patys sako, tiesiog neturi ką vienas kitam pasakyti. Taip viskas aišku, paprasta ir kasdieniška. Rytą papusryčiavo, ir kiekvienas išeina į darbą. Vakare susitinka namie, vyras pavarto laikraščius, žmona pagamina valgyti, pavalgo. Vyras krenta į kėdę prie televizijos, žmona kimba į namų ruošą. Paskui — labąnakt, o kitą rytą vėl iš naujo. Ir kaip jie nustebtų, jei kas imtų jiems ir pasakytų, kad šiuose namuose gyvena du žmonės, bet nėra šeimos! Kaipgi. Nesipykstam, nesibaram, gyvenam padoriai. Na, o kad mažai kalbam — girdi, tiek metų išgyvenom, vienas kitą "kaip nuluptą” pažįstam. Ką nauja bepasakysi. O šalia jų verda gyvenimas, kurio aktyvūs dalyviai, tarp kitko, yra ir jie abu.
— Juk be galo sunku taip gyventi — kartu, o tuo pačiu atskirai. Kaipgi galima pakęsti tokią rutiną? — kreipiausi aš į vieną žmoną.
Ji nustebo. Kas gi čia tokio. Jūs manot, kad kitur kitaip? Ne visada tylėjom. Nutilome palaipsniui. Vos susituokę kalbėjome apie viską, ką matėme, ką girdėjome, pergyvenome. Kūrėme planus ateičiai. Dažnai išeidavome į svečius, į gamtą. Keliaudavome. Gavome butą. Nė nepajutome, kaip pradėjome daugiau kalbėti apie daiktus, patogumus. Net pas draugus nuėję matydavome pirmiausia, ką jie įsigijo, kaip susitvarkė. Pradėjome dėti centą prie cento. Mažiau beišėjome iš namų — grožėjomės savo daiktais, kūrėme, tvarkėmės. Ir kalbėjome tik apie daiktus.
Laikas ėjo. Susitvarkėme. Ir vaikams sutvarkėme lizdelius. Dabar viskas tvarkoje, apie ką bekalbėti? Apie darbą, apie viską, kas mus supa? Tai kad manajam neįdomu. Bandžiau pasakoti, pasigirti truputį, kai kas pavykdavo padaryti geriau už kitas, pasididžiuoti, kai kas mane pagirdavo. Tuo džiaugdavosi tik vaikai, kol buvo namie, o vyras... Nesuk man niekais galvos — standartinis jo atsakymas. Taip pamažu ir nustojau sukti jam galvą. Svarbu, kad nesibarame. O kad tylime — gal ir geriau — nervai sveikesni. Tik vaikams ta tyla nepatinka — namie, girdi, šalta... Suprask tą jaunimą.
Na o vyras į mano klausimą nė nežinojo ką atsakyti. Nustebo. Gal žmona skundėsi? Dabar gi moterys pripratusios daug šnekėti, reikalauti. Užtenka, darbe prisišneki, nors namie norisi patylėti. Kad nesilankome teatruose, koncertuose? Tai kam televiziją pirkome? Netgi spalvotą! Kur gražiau bepamatysi! Tad apie ką kalbėti? Negi pasakosi žmonai apie savo darbą, bendradarbius? To betrūko. Ji gi nieko neišmano, dar pradės patarinėti. Tad kam bereikalingų konfliktų.
— Bet juk su bendradarbiais, bendradarbėmis kalbatės?
— Tai visai kas kita. Su jais yra apie ką kalbėti. Tai įdomūs žmonės, išsilavinę, daug žino!
Šiuo atveju tiek žmonos, tiek vyro nuomonės sutapo.
Ilgai apie juos galvojau. Kaip atsitiko, kad jie tapo vienas kitam svetimi? Mano nuomone, namie jie užima daiktų vietą — reikalingi vienas kitam kaip stalas, kėdė ar puodas.
Štai tokioje svetimumo atmosferoje augo vaikai, užaugo, sukūrė šeimas, augina savo vaikus. Ar mes, suaugusieji, šiuo atveju galime stebėtis, jei jie susvetimėjo ir sudaiktėjo!
Yra dar ir kita reikalo pusė. Ir vienas, ir kitas artimai bendrauja su savo bendradarbiais, abu jaučia, kad su vienu yra artimesni, su kitu tolimesni, tačiau vis tiek juos riša bendri interesai. Ir štai kartais atsitinka, kad nejučiomis žmona ima lyginti vyrą su kokiu bendradarbiu, o vyras — žmoną. Ir dažniausiai palyginimo svarstyklės krypsta bendradarbių naudai. Tada žmona pamato, kad vyras tinginys, bambeklis, neįdomus, o vyras mato žmoną netvarkingą, nepasipuošusią, murzinu chalatu. Žodžiu, prasideda rimti konfliktai. Tai ypač ryšku tokiose šeimose, kur abu sutuoktiniai jau vyresnio amžiaus, vyras dirba įstaigoj, kur nemaža jaunų moterų, o žmona — kur daugiau bendradarbių vyrų. Jie visi vienas kitam paslaugūs, malonūs, draugiški, nes bendrauja tik darbe, o namie juos "pančioja” buitis, bendri rūpesčiai, slogi tyla. Ir senstelėjusi žmona (ar vyras).
Deja, taip yra tose šeimose, kur šalta, nejauku, kur žmonės — daiktų vergai. Ten, kur po vienu stogu gyvena du žmonės, bet nėra šeimos.
• Nobelio laureatė Motina Teresė pareiškė, kad “abortas — tai žmogžudystė motinos įsčiose”.