P. DAUGINTIS, S.J.

     Praeitų metų lapkričio mėn. 7-11 d. Čikagoje, Jaunimo Centre, buvo Švento Rašto seminaras, pavadintas "Po Senojo skraiste”. Jam vadovavo seselė Ona Mikailaitė, L. Zaremba, S.J., ir A. Saulaitis, S.J. Šiame seminare, o taip pat ir kitur girdėtomis bei skaitytomis mintimis norime trumpai pasidalinti ir su "Laiškų lietuviams” skaitytojais. Gal jos padės dažnai ir naudingai skaityti Šv. Raštą, net ir Senąjj Testamentą.

KODĖL REIKIA DAŽNAI SKAITYTI ŠVENTRAŠTĮ?

     Į šį klausimą galima taip trumpai atsakyti: todėl, kad Viešpats Dievas per Šv. Raštą apreiškė save ir savo tėviškąją valią žmonėms; arba dar trumpiau: todėl, kad Šv. Raštas yra Dievo žodis.

     Dievas apreiškė save, t.y. atsiskleidė, pasirodė žmonėms, nes kitaip Dievas mums būtų neprieinamas — negalėtume nei jo pažinti, nei su juo bendrauti. Juk jis yra visai kitoks negu mes. Jis yra be galo tobula būtybė, gryna dvasia, galingoji, išmintingoji esybė. Kiek šuo gali suvokti apie savo šeimininką? Tai dar daug kartų mažiau mes, žmonės, vien savo jėgomis galime pažinti Dievą.

     Dievas, iš meilės mus sukūręs, apsireiškė ir iš savo gerumo žmonėms kalbėjo per rinktinius asmenis — patriarchus, pranašus, apaštalus ir kitus įkvėptus žmones, ypač per Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų, savąjį Žodį. Dievas kalbėjo jiems, atskleisdamas savo dieviškojo gyvenimo paslaptis, galybę ir nuostabiai tėvišką valią — padaryti žmones savo gyvenimo ir dieviškosios laimės dalininkais.

     Ką Dievas kalbėjo ir darė žmonijos, ypač išrinktosios žydų tautos istorijoje, tie įkvėptieji asmenys surašė į knygas, vadinamas Šventuoju Raštu arba graikiškai Biblija. Be abejo, tai yra daugiausia Dievo žodžiai, įsakymai ir nurodymai išrinktosios tautos žmonėms, arba Senajame Testamente Dievo valios pareiškimas žydams. Tačiau iš esmės savo prigimtimi nesikeičia nei Dievas, nei žmogus. Todėl senovės laikų žmonėms pareikšti žodžiai galioja ir mums. Dievo nurodymai turi didelę vertę ir moderniųjų laikų žmonėms. Žinoma, kai kurie Šv. Rašte aprašyti dalykai turi tik istorinę vertę geriau pažinti žydų ir jų kaimyninių tautų istoriją.

SUVOKTI RAIDINĘ ŠV. RAŠTO PRASMĘ

     Įkvėpti vyrai, surašę Šv. Rašto knygas, rašė pagal anų laikų žmonių galvoseną ir gyvenimo sąlygas. Jie Dievo žodį išreiškė savo laiko kalbos formomis ir literatūros priemonėmis. Todėl skaitant kurią nors Šv. Rašto knygą, pirmiausia reikia stengtis suprasti, ką Dievas tais žodžiais ir darbais iš tikrųjų norėjo pasakyti tų laikų žmonėms, o paskui taip pat ir mums.

     Tai raidinei Šv. Rašto prasmei suvokti būtinai reikia susipažinti su atitinkama Šv. Rašto knyga ir geriau pastudijuoti. Argi mes pirma nestudijuojame, norėdami suprasti senųjų ar moderniųjų rašytojų bei poetų veikalus? Užtat patartina paskaityti Šv. Rašto knygų pradžioje turimą įvadą ir paaiškinimus puslapių apačioje. Taip pat reikia skaityti tam tikslui skirtas knygas, straipsnius, dalyvauti Šv. Rašto seminaruose, kursuose, studijų dienose.

     Geriau Šv. Raštą galima suprasti, jeigu yra geri jo vertimai. Visą Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą yra išvertęs arkiv. J. Skvireckas ir pridėjęs plačius paaiškinimus, deja, dabar jau kiek pasenusius. Dabar mes naudojamės Lietuvoje kun. Č. Kavaliausko išverstu ir kun. A. Aliulio redaguotu Naujuoju Testamentu. Psalmes išvertė kun. A. Liesis, redagavo kun. V. Aliulis ir kun. Č. Kavaliauskas. Jau turime dvi skripturistikos profesoriaus kun. A. Rubšio knygas, vardu "Raktas į Naująjį Testamentą”. Yra puikių vertimų ir anglų kalba. Neseniai JAV katalikai pradėjo leisti mėnesinį žurnaliuką "God Word Today” (P. O. Box 7705, Ann Arbor, Mich. 48107. Metinė prenumerata— 10 dol.). Jame kiekvienai mėnesio dienai nurodoma skaitytina Šv. Rašto vieta, duodamas trumpas paaiškinimas ir net trumputė malda.

ATPAŽINTI LITERATŪRINĘ FORMĄ

     Šventraščio, ypač Senojo Testamento, knygos ar jos skyriaus supratimui padeda žinojimas, kokia literatūrine forma jis parašytas. Ne kartą tai būna parabolė, palyginimas, kurių tiek daug evangelijų tekstuose. Taip pat būna alegorijų, trumpučių istorijų ar istorinių novelių, pvz. Teisėjų knygos 13 -16 skyriai, Samuelio 17 skyr., Esteros, To-bijo knygos. Jas rašydamas įkvėptasis autorius panaudoja turimas tradicijas ar legendomis virtusius pasakojimus, nerodydamas pastangų patikrinti, kas iš tikrųjų buvo įvykę, bet jomis išreiškia norimą religinį pamokymą, pvz. Esteros knyga — nuolatinį pasitikėjimą Dievo pagalba. Kartais vartojama pamokslo ar kalbos forma, norint išreikšti siekiamą tikslą, pvz. Saliamono kalba I Karalių knygoje (8, 14-21), pašventinant šventyklą, ar apaštalo Pauliaus kalbos (Apd 17; 22-31). Nesvarbu, ar karalius Saliamonas arba šv. Paulius tikrai pažodžiui taip pasakė tas kalbas. Tik svarbu Dievo norimos išreikšti tiesos per įkvėptąjį autorių.

KITOS ŠVENTRAŠČIO PRASMĖS

     Senąjį Testamentą suprasti gali padėti pasakojimų tipologinė prasmė, pvz. kad Mozė, Elijas, Dovydas, Izaijas gali būti suvokiami kaip Mesijo tipai, gyvi įvaizdžiai. Naujajame Testamente įvairūs palyginimai atvaizduoja Kristų, pvz. palyginime apie gailestingąjį samarietį tas samarietis yra Kristaus tipas.

     Be abejo, pranašo Izaijo ir kitų pranašų pasakojimai apie nuostabų karalių, Mesiją, Dovydo palikuonį, Emanuelį, taikos kunigaikštį yra taikintinos ir Kristui. Aplamai, abiejų Testamentų knygų įkvėpėjas ir autorius Dievas išmintingai sutvarkė, kad Naujasis Testamentas slypi Senajame, o Senasis išryškėja Naujajame. Nors Kristus savo krauju pagrindė naują sandorą, bet viso Senojo Testamento knygos, panaudotos skelbiant Evangeliją, įgauna ir atskleidžia visą savo prasmę Naujajame Testamente (plg. Mt 5; 17; Lk 24, 27; Rom 16, 25-26; Kor 3, 14-16), kurį jos nušviečia ir paaiškina. Taip tvirtina II Vatikano susirinkimas dogmatinėje konstitucijoje "Dieviškasis apreiškimas” (16 nr.).

     Tas pats motyvas, Dievas — Šv. Rašto įkvėpėjas, įgalina ir dvasinę egzistencialinę prasmę. Tiek senovės žydo, tiek Kristaus laikų, tiek mūsų dienų žmogaus egzistencija yra panaši savo siekiais, lūkesčiais, silpnybėmis ir kilniais užsimojimais. Ir Dievas nori pasakyti visų laikų žmonėms apie savo dievišką būtį, tėvišką valią, meilę, gailestingumą, teisingumą ir pagalbą visų laikų žmogui.

TREJOPA NAUDA

     Tikintis žmogus, atidžiai skaitydamas Šv. Raštą ir siekdamas suprasti kurios nors knygos ar skyriaus prasmę, dažnai turi trejopą naudą.

     Pirmiausia, jis labiau pažįsta Dievą, jo savybes, Švenč. Trejybę. Ir tai ne abstrakčiai, šaltai, bet konkrečiai, praktiškai, įspūdingais įvykiais, darbais, pareiškimais, pvz. davimas 10 Dievo įsakymų Sinajaus kalne.

     Antra nauda — žmogus pajunta, kaip žmonijos išganymo istorijoje Dievas sueina į pokalbį su žmonėmis. Tai veda ir skaitytoją į pokalbį su Dievu, į maldą. Dievas kalba, o žmogus vienaip ar kitaip atsako.

     Dievas kalba per Įvykius, kurie sukrečia žmogų, pvz. pasaulio tvanas, Nojus. Nojus įtikėjo Dievo įspėjimu, pasistatė laivą-arką ir buvo išgelbėtas. Kiti neklausė ir visi nuskendo. Tai lietuviui gali priminti komunizmo tvaną, vis plačiau užliejantį žmoniją, išsigelbėjimą iš komunizmo, pagalvojimą apie savo elgesį...

     Dievas kalba per socialinę įtampą, kuri žmogų iššaukia veiklai, pvz. žydai Egipto vergijoje ir jų maldavimai. Amerikoje tai gali priminti rasines problemas, Lietuvoje — bedievių komunistų priespaudą, iššaukiančią pasipriešinimą ir šaukimąsi Dievo pagalbos.

     Dievas kalba per kultūrą, kuri žmogui kelia naujus klausimus, pvz. žydams atvykus į pažadėtąją žemę, gyvenant tarp pagonių tarnų, vergų (Teisėjų knyga) ar Babilonijos tremtyje pagoniškosios kultūros aplinkoje. Tai gali sukelti įvairius klausimus ir lietuviui pabėgėliui, gyvenančiam nukrikščionėjusioje, sumaterialėjusioje aplinkoje. Iš čia kyla pastangos atskirti, kas gera toje svetimoje kultūroje, ir tuo pasinaudoti, o kas bloga — atsispirti, vengti.

     Dievas kalba per asmenis, ypač per Jėzų Kristų, įsikūnijusį savo Žodį, per Kristaus įsteigtosios bendruomenės - Bažnyčios vadovus, apaštalus, jų įpėdinius vyskupus, kunigus ir pasauliečius. Tai skatina mus pagalvoti, apsispręsti, atsiliepti.

     Trečia nauda — tai suėjimas į sąryšį, bendravimą su Dievu per Šv. Raštą. Skaitydamas Šventraštį, žmogus gyvenimo kelyje susitinka su Dievu, Sutvėrėju. Jis taip pat yra ir jo Viešpats, viską jo gyvenime savo tėviška apvaizda tvarkąs, viskuo aprūpinąs, savo įstatymais ir nurodymais jį kviečiąs bendradarbiauti. Skaitytojas vienaip ar kitaip atsiliepia, pagalvoja, kaip jis naudojasi tomis Dievo sutvertomis ir jam pavestomis gėrybėmis, talentais, malonumais, galbūt ryžtasi geriau naudotis, uoliau bendradarbiauti. ..

     Skaitydamas apie didžių vyrų savybes, pvz. apie Abraomo tikėjimą (Pradž. kn. 12, 15,21,22 skyr.), apie Mozės ištikimybę (Išėj.kn. 3,13,14,19,20 skyr.), žmogus peržvelgia savo gyvenimą ir dėkoja Dievui, jeigu ir jis buvo į juos panašus; atsiprašo, jei toks nebuvo, pasiryžta, kaip savo gyvenimą tvarkys ateityje, kad turėtų daugiau tikėjimo, būtų ištikimesnis. ..

     Abejojantis, kuriuo keliu pasukti savo gyvenimą, kaip apsispręsti kasdieninėse problemose, daug nurodymų gali rasti Išminties knygoje (1-9 skyr.), Jėzaus Kristaus žodžiuose ir pavyzdyje.

     Dvasiai kilti prie Dievo džiaugsme, skausme ar kitokiuose išgyvenimuose gali daug padėti Psalmių knyga, o taip pat kai kurios vietos iš Izaijo (40-45 skyr.), Danieliaus (3,4, 9 skyr.).

     Dar labiau skaitytojo susitikimas su Dievu stiprėja, skaitant apie Kristų Naujajame Testamente. Mat Kristus tampa Dievo meilės jėga žmogaus gyvenime. Skaitant Evangeliją, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus žmogiškasis gyvenimas, jo veikla, kančia, mirtis ir prisikėlimas atveria jam Dievo meilę, o Kristaus nupelnyta malonė išdaloma jo įsteigtais sakramentais, Šventoji Dvasia įgalina mylėti, bendrauti ir bendradarbiauti su Dievu.

     Palengva Kristus tampa skaityto gyvenimo ir krikščioniškosios veiklos pagrindu. Jo mokslas, įsakymai ir patarimai (pvz. Kalno pamokslas, Mt 5-7 skyr.) tampa pamatu, skatina mylėti Dievą ir artimą, tarnauti, bendradarbiauti, plečiant Dievo karalystę šeimoje, aplinkoje, visuomenėje. Apaštalo Pauliaus laiškai, ypač Korintiečiams ir Filipiečiams, duoda nurodymų, kaip elgtis konkrečiais atvejais.

KĄ SKAITYTI?

     Kurią Šventraščio knygą skaityti? Tai priklauso nuo paties skaitytojo asmeniškų reikalų, interesų ir nuotaikos. Šventraščio knygos gale dažniausiai būna dalykinė rodyklė alfabetine tvarka. Tad iš jos galima pasirinkti atitinkamas temas ir paskui, suradus tas vietas atitinkamose Šv. Rašto knygose, atidžiai skaityti.

     Labai tinka, ypač skaitant dažnai ar kasdien, imti tas vietas, kurios skiriamos tos dienos Mišių skaitymams. Būtų gera perskaityti visą Šv. Raštą, Senąjį ir Naująjį Testamentą. Geriausia pradėti nuo Evangelijų. Daugelis pataria pradėti skaitymą trumpa maldele, o baigti pokalbiu su Dievu savais žodžiais.

     Perskaičius kokį skyrelį, stengtis suprasti pagrindinę mintį, ją sau pritaikyti. Dr. Charles Hummel pataria sau pačiam pateikti tokius klausimus: ar yra kokia ypatinga nauja mintis apie Dievą Tėvą, Sūnų, Šv. Dvasią; gal yra koks įsakymas, patarimas, kuriam turėčiau paklusti; ar nesu jam nusižengęs, ar turiu gailėtis, pasitaisyti; ar esama kokio nors pažado, kuriuo galiu viltis, jei išpildysiu sąlygas; ar nėra kokio sektino pavyzdžio?

     Taip skaitant Šv. Raštą, Dievo žodis pasidaro mums veiksmingas paties Dievo balsas. Jis kalba mums, kartais prikaišiodamas, ragindamas, guosdamas, savo meilę rodydamas, didžiuosius savo pažadus primindamas, o kartais su mumis sueidamas į draugystę, į bendradarbiavimą, prašydamas veiklios sielų meilės. Taip jis iššaukia vienokį ar kitokį mūsų atsaką — geresnį Dievo pažinimą, garbinimą, padėką, gailestį, pasitikėjimą, ryžtingą norą melstis, naudotis sakramentais.

     Dabar jau ir katalikai pradeda vis labiau skaityti Šv. Raštą, kaip nuo seniai tai daro protestantai. Mat protestantai labai mažai naudojasi kitais dviem Apreiškimo šaltiniais — tradicija ir Bažnyčios mokymu. Jų pastorių pamokslai daugiausia yra tik Šv. Rašto aiškinimas. Katalikai, ypač pasauliečiai, ilgus šimtmečius elgėsi priešingai — Dievo Apreiškimui pažinti naudojosi daugiausia Bažnyčios mokslu, bet labai nedaug Šv. Raštu. O reikia pasinaudoti visais trimis šaltiniais, iš visų trijų pasisemti Dievo pažinimo, vilties ir meilės. Reikėtų mums dažnai naudotis Šv. Raštu, nes jį galime išgirsti ne tik bažnyčioje skaitant, bet ir namie, ir net kelionėje. Kai jau turime gana gerų Šv. Rašto vertimų, turėtume jais pasinaudoti, ypač dabar kai visokiais būdais į galvas yra kalamas katalikiškai dvasiai ir Dievui abejingas arba ir priešingas žodis.