ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Viena skaitytoja paprašė gelbėti iš apnikusių juodų minčių. Taip pavadino savo prisiųstus aštuonis religinius klausimus, kuriuos norėtų matyti atsakytus, nes drumsčia jos ramybę.

     1. Nusidėjusius angelus Dievas nugramzdino į pragarą. Tad piktosios dvasios matė, kad yra kažkokia Galybė, kuri jas nubaudė. Tai kaip jos drįsta stoti į nelygią kovą su galingu Dievu ir griauti jo karalystę žemėje? Juk žino, kad Dievas galėtų jas dar daugiau nubausti. Piktosios dvasios turėtų drebėti.

     Apie puolusius angelus galime šį tą nusimanyti, žvelgdami į save. Nors jie nuo žmonių skirtingi, vis dėlto į mus ir panašūs. Juk ir jie yra dvasios, ir mūsų pagrindinė sudedamoji dalis yra dvasia. Todėl iš savęs tam tikra apimtimi galime spręsti ir apie juos.

     Mes, žmonės, dažnai viena žinome, o kita darome, taigi elgiamės prieš žinojimą. Pavyzdžiui, ar mes nežinome, kad Dievas baudžia už nuodėmę? Čičinsko baladėje Maironis taikliai sako, kad "prieš amžiną Teisybę neišliks nebaustas nieks”, kas bausmės vertas. Ir vis tiek kai kurie savo širdyje apsisprendžiame daryti nuodėmę. Taip pat žinome, kad nuodėmė griauna Dievo karalystę žemėje, ir vis tiek drįstame ją šitokiu būdu griauti, nors mums ne paslaptis, kad tuo susikertame su galingu Dievu. Aplamiau pasakius, žinome, kad, gyvenime prisivirę košės, turėsime ją ir srėbti; ta logika mums kalte įkalta į galvą pačių liaudies priežodžių. Ir vis tiek dalis mūsų, tai žinodami, tos vėliau srėbsimos košės nelogiškai prisiverdame. Vadinasi, Dievo sukurta dvasia gali imtis, ko žinojimas liepia nedaryti.

     Mums aišku dar kita: kad žinojimą, dar geriau tarus, ramų, blaivų galvojimą gali sujaukti stipri aistra, kaip ambicija, pyktis, pavydas, kerštas, netgi pati meilė. O apie piktąsias dvasias pats Viešpaties apreiškimas sako, kad jos dega neapykanta Dievui ir viskam, kas dieviška. Ko stebėtis, jei tas mirtinas tūžimas yra sujaukęs jų žvilgsnio blaivumą, atėmęs jam būtiną ramybę ir verčia spiauti į žinojimą?

     Pridėkime dar žodį apie nelygią kovą, kuri klausime paliesta. Žmonės kartais į tokią stoja. Tai kodėl nestoti puolusiems angelams? Kai kova žūtbūtinė, be vilties išnešti kailį, lieka vienas naudingas elgesio būdas: prieš žūvant kuo daugiau padarvti priešui žalos. Šis dėsnis šviečia ir karžygėms, ir kriminalistams. Pavyzdžiui, taip elgėsi ir mūsų miško broliai Lietuvoje, susirėmę su nelygiai stipresniais sovietiniais daliniais, ir arabų teroristai Izraelyje, prieš keliolika mėnesių sekvestravę autobusą su keleiviais, iš kurio, prieš patys krisdami, stengėsi kuo daugiau pakloti susitiktu gvventoių. Jei taip, susidėjus aplinkybėms, būdinga elgtis žmonėms, kodėl turėtume stebėtis, matydami tokį elgimosi būdą puolusiuose angeluose? Žino, kad jų likimas vis vien beviltiškai paženklintas. Todėl, nors paties Dievo nugalėti nepajėgia. stengiasi bent padaryti kuo daugiau žalos jo karalystei žemėje. Ar jie galėtų dar ką nors daugiau prarasti, ko dar nėra praradę, kitais žodžiais, būti Dievo dar daugiau nubausti, teologai nesutaria. O kad demonai prieš Dievą dreba, mums aišku ir iš proto, ir iš Rašto (plg. Jk 2, 19). To jų raginti nebereikia. Bet drebėjimas nėra kliūtis kovojimui, kaip gali paliudyti kiekvienas fronte buvęs kareivis.

     2.    Iš kur piktoji dvasia, būdama pragare, sužinojo, kad yra sukurtas rojus, Adomas su Ieva ir kad jiems duotas įsakymas nevalgyti vieno medžio vaisių? Kaip ta piktoji dvasia, būdama tik menkas kūrinys, nuvyko į rojų? Iš kur žinojo, į kurią pusę rojus yra?

     Piktosioms dvasioms Dievas leidžia ir po žemę slampinėti. Neatrodo, kad joms ten būtų daug keblumų keliauti. Jei jau žmonės nusidangina, kur užsigeidžia, nesustabdomi nei jūrų, nei kalnų, nei miškų, nei kitokių kliūčių, tai žymiai lengviau kūno neturinčiai dvasiai, kurios nesaisto nei nuotolis, nei fizinė užtvara. Kadangi tų dvasių žemėje daug, kartais ištisi legionai (plg. Mk 5, 9; Lk 8, 30), sukurtas rojus ir Adomas su Ieva negalėjo likti jų nepastebėti. O apie Įsakymą nevalgyti vieno medžio vaisių, kaip mums nurodo Pradžios knyga, papasakojo pati Ieva.

     3.    Kodėl gražus Dievas sukūrė bjaurybes: peles, varles, žiurkes, šlykščias kirmėles ir vabalus? Juk dabar komunistai tai naudoja žmonių kankinimui. Dievas visa numatė, tai kodėl jas sukūrė?

     Gražumas ir bjaurumas nemaža apimtimi yra skonio reikalas. Kur vienam atrodo bjauru, kitam atsiskleidžia grožis. Paimkime pavyzdžiu varlę: klausėjai ji atrodo bjauri, o daugeliui berniukų varlės yra įdomios, gražios, jų net mylimos ir auginamos. Reikia taip pat nepamiršti, kad daikto ar asmens grožis suprantamas gana siaurai ir sekliai, kai apie jį sprendžiame iš vienos kurios nors savybės, nepažvelgdami į kitas. Sakysime, žmogus iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana gražaus veido, bet būti tuščiaviduris, niekam netikusio charakterio. Atvirkščiai, kitas gali būti grublėtų bruožų, bet aukso širdies, kurią pažinus darosi šventai gražus ir kasdieniškiausias tokio veidas.

     Pritaikykime šį dėsnį klausėjos suminėtiems gyviams. Ar ne per siaurai jos sprendžiama, dedant juos į bjaurybių kategoriją? Keletą panagrinėkime. Dievo karvytė yra vabalas. Bet neatrodo, kad jis būtų bjaurus, nes kam pavadintas tokiu gražiu vardu? Ir laukuose vaikai, visai nesibjaurėdami, ima ją į ranką, prašydami nurodyti, koks bus oras, ar dar toli pietūs. Kai kur prie šio vabalėlio sukiša delnus, ir ant kieno užropoja, tam būsią gerai. Vietomis mergaitės, pasidėjusios jį ant rankos, eiliuotais žodžiais prašo savo skridimu parodyti, iš kurios pusės laukti bernelio. Vadinasi, ne visi vabalai žmonėms bjaurūs; kai kurie jų net su meile imami į rankas.

     Vabalais vadiname vabzdžius su kietais antsparniais. Pažvelkime į tuos, kurie nepridengtais sparnais. Išeitų, kad jie turėtų būti dar bjauresni. Bet ar bjauri bitė? Ir bitininkai, ir sodininkai, ir daugelis kitų labai supyktų ant to, kuris ją drįstų pavadinti bjaurybe. Iš pažiūros bitė gal daug kuo nepasižymi. Bet dėl medaus, kurio mums prineša, ir daromo vaško, naudojamo net švenčiausioje bažnyčios vietoje, ir draugystės su gėlėmis, ir žiedų vaisinimo, ir avilyje apreiškiamo nuostabaus gamtos tikslingumo ji mus žavi, yra apipinta dainomis ir net džiugiai minima Didžiojo šeštadienio nakties Exsultet giesmėje, kuria sveikinamas prisikėlęs Kristus, vaizduojamas jos kruopštaus darbo mums parūpintos Velykų žvakės. Ar bjauri skruzdė? Dievo žodis Šv. Rašte ją aukština kaip darbštumo pavyzdį žmogui; liaudis, jai dėkinga, yra sukūrusi pasaką, kodėl patrukusi: kad skubėjo į dangų užtarti nekaltai skundžiamų piemenėlių.

     Kirmėles klausėja vadina šlykščiomis. Ar ne per greitai toks vardas joms prisegtas? Sakysime, vikšrai yra pirmu žvilgsniu daug dailumo neturinčios kirmėlės. Bet iš ko gaunamas šilkas, vienas švelniausių ir branginamų audeklų, jei ne iš siūlų, kuriais apsivynioja šilkaverpio vikšras? Kinijoje ir Japonijoje, kur daugiausia šilko gaminama, šie vikšrai yra ne bjaurybė, bet brangenybė. Paimkime kitą atvejį — mūsų peteliškes. Vargiai terasime poetiškesnės dvasios žmogų, kuris nesigėrėtų vasarą pievoje skraidančiomis margasparnėmis plaštakėmis. Iš jų padaromos net brangiavertės kolekcijos, žavinčios savo spalvų ir raštų gražybe. Bet visi žinome, kad peteliškių neturėtume be kirmėlių stadijos, kurią vystydamosios pereina. Kas žavisi drugiu, bet šlykštisi vikšru, tas už vieną to paties gyvio raidos pakopą Dievo kūrybą giria, už kitą spiria. Pridėkime dar vieną kirmėlę — slieką. Tai didelis kiekvieno sodininko ir ūkininko geradarys, nes savo gyvenimo ir maitinimosi būdu daro derlią žemę. Todėl jis augalų mylėtojui ne bjaurus, o brangus.

     Tai tik keli pavyzdžiai iš vabzdžių ir kirminų pasaulio parodyti, kad toli gražu ne visi yra bjaurybės. Gamtininkai gali priskaičiuoti daug kitų, pasigėrėtinai tarnaujančių žmogui ir jo aplinkai. Imantys dėmesingiau žvelgti į gamtą pamato, kaip visa joje turi savo tikslą ir harmoningai suderinta. Jau ne vieną kartą skaudžiai pasimokyta, kaip, žlugus (dažniausiai dėl žmogaus įsimaišymo) vienai gal pažiūrėti nereikšmingai ar nedailiai žvėrių, paukščių, vabalų ar kirminų rūšiai, buvo išmušta iš pusiausvyros visa vietinė gamta. Ta gamtos harmonija, į kurią gyviai suausti, daro kiekvieną jų darnų ir įdomų. O žvelgiantys pro mikroskopą pamato, kiek tiesiog grožio akiai ir Kūrėjo didybės širdžiai atsiskleidžia net smulkučiame vabalėlio narelyje.

     Klausimo gale dar teiraujamasi, kaip Dievas, numatydamas, kad kai kuriais daiktais bus piktnaudžiaujama, galėjo juos kurti. Kadangi kone viskas galima naudoti blogam, tai Dievas, norėdamas išvengti, kad kuo nors nebūtų piktnaudžiaujama, iš viso vargiai tegalėtų ką nors kurti arba turėtų sunaikinti didžiumą savo kūrinių. Gražiai apie tai rašo šv. Jonas Auksaburnis žmogaus kūno požiūriu. Dievas, sako jis, turėtų tada sunaikinti mūsų akis, nes jomis dažnai žvelgiame į neleistus dalykus ir, jų užsigeidę, puolame. Turėtų sunaikinti ir lūpas, kuriomis daugelis piktžodžiauja arba skleidžia pragaištingą mokslą. Neišvengtų sunaikinimo ir ausys, nes jos dažnai klausosi blogų kalbų ir siunčia į mūsų dvasią sugedimą. Turėtų atimti ir rankas, kurios gi dažnai sutepa mus nuodėmingais veiksmais, ir kojas, kurios neša prie piktų darbų. Iš tikrųjų turėtų pašalinti ir valgius bei gėrimus, ir žemę, ir saulę, ir gyvulius, nes jie visi gali vesti į nuodėmę ir dažnai veda. Jų stačiai ir nereikėtų, jei žmogus, kurio naudojimuisi sukurti, būtų be akių, be liežuvio, be rankų ir be kojų.

     4. Mano šeima netiki Dievo (aš už ją meldžiuosi) ir neina į bažnyčią. Kaip aš galėsiu būti laiminga danguje, žinodama, kad mano šeimos nariai, kuriuos myliu, dega pragare?

     Gal nėra tikslinga teigti, kaip jausimės ar nesijausime, patekę į padėtį, kuri bus radikaliai skirtinga nuo mūsų dabartinės būsenos. Apie anapusinę, laukiančią žmogaus danguje, žinome, kad daugelis mūsų vertybių ten apsivers aukštyn kojomis, žvilgsniui atsiskleis ir gelmės, ir toliai, dėl kurių suvis kitaip galvosime ir jausimės. Tai suprantama, nes danguje visa matysime Dieve, su kuriuo jausimės be galo artimai viena. Todėl ir mūsų širdis, Dievui skirta, ten kitaip neplaks, kaip jo pulsu — amžinos gėrybės ir harmonijos. Jei Dievas net iš blogio pajėgia kurti gėrį, kodėl jis nepajėgs panašaus dalyko padaryti su mūsų sielos ir širdies stygomis: tai, kas iš savęs jas virpintų liūdesiu, taip įpinti į melodijos visumą, kad vien didintų galutinio sąskambio džiugesį? Ir čia tinka Kristaus apaštalams tartas žodis: "Jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 16,20). Be to, Dievas niekada žemėje nepalieka neišklausęs maldos, kylančios į jį iš brangius žmones mylinčios širdies, nors tą širdį dažnai ir ilgai bando, tokiu būdu skaistindamas. Todėl greičiausiai dėl tos maldos visi klausėjos šeimos nariai dalysis su ja dangaus laime.

     5 Dievas prakalbėjo į pirmuosius tėvus rojuje. Tad jie žinojo, kad yra Dievas. Tai kaip jie nusidėjo, turėdami žinojimą? Jeigu tik tikėjimą turėtum, tada būtų lengva nusidėti, o jie turėjo žinojimą.

     Jau atsakyme į pirmąjį klausimą matėme, kad galima elgtis kitaip, negu diktuoja žinojimas.

     6. Piktoji dvasia nėra Dievas. Tai kaip ji galėjo save paversti į žaltį ir sugundyti Ievą? Kodėl aš negaliu savęs paversti į paukštį? Juk žmogus ir piktoji dvasia yra tik menki kūriniai.

     Sakėme, kad tarp puolusių angelų ir žmonių esama panašumo. Bet nepamirštinas ir skirtumas. Sakysime, jie daug už mus galingesni. Todėl žmogus negali pavirsti paukščiu, kito žmogaus apsėsti arba sueiti į kiaules, kaip evangelijoje skaitome padarius Kristaus išvarytus demonus (pvz. Mk 5, 13). Vadinasi, demonas gali sueiti į gyvulį ir jį komanduoti. Tokiu būdu išsisprendžia rojaus žalčio klausimas. Iš šventųjų gyvenimo atrodo, kad demonas gali ir pats priimti norimo gyvulio pavidalą. Jis taip pat yra žmogaus balso imitavimo specialistas. Todėl valia prileisti, kad jis pats atšliaužė žalčiu, kalbančiu žmogaus balsu. Pridėtina, kad technikos paslaptys, žmogaus tik vargingai ir palaipsniui atrandamos, puolusių angelų genialiam protui turi visos būti seniai žinomos.

     7.    Pirmieji mūsų tėvai buvo balti. Tad ir jų vaikų vaikai gimdė baltus žmones. Iš kur atsirado negrai su skirtingomis lūpomis, nosimis ir trumpais, suktais plaukais?

     Šis klausimas atpuola, nes jo prielaida bevertė — kad pirmieji mūsų tėvai buvo balti. Šv. Raštas nieko nesako apie pirmųjų žmonių spalvą, veido bruožus ir pan. Tad žinių šaltinis turi būti arba legendos, arba menas, kurie abu šiuo atveju yra visiškai nepatikimi kaip istoriniai šaltiniai. Menininkų pirmieji žmonės daugiausia buvo piešiami balti, kaukazidų rasės. Japonų ir kinų mene jie paprastai vaizduojami mongolidai, negrų menininkai juos tikriausiai yra pradėję piešti tamsiaodžius. Mat kiekvienam gražiausia tai, kas sava. Tad čia vieno menininko vaizduotė yra lygiai gera, kaip ir kito, taigi visos lygiai bevertės semtis žinioms, kas buvo prieš kelis šimtus tūkstančių metų.

     8.    Kaip geras, gailestingas Dievas amžinai ir nežmoniškai kankins pragare žmones? Ar neužtektų 50 ar 100 metų, kad atsilygintų Dievo teismui? Juk žmogus turi sugadintą prigimtį, nemato Dievo, tai jam lengva nusidėti.

     Klausime reikėtų pataisyti klaidinantį teigimą: kad pragare žmones Dievas kan-kins. Pragare žmonės patys kankinasi, atsiskyrę nuo Dievo. Žinoma, ir ten esantys demonai jų tikriausiai neglosto. Apie pragaro atrodantį prieštaravimą Dievo teisingumui ir gailestingumui jau buvo kalba šio žurnalo 1980 m. kovo mėn. Ten taip pat nurodyta, kad palyginti silpnas žmogaus protas ne viską gali suprasti tikėjimo paslaptyse, kuriu viena yra amžino pragaro bausmės buvimas ir jos nesikirtimas su faktu, kad Dievas be galo gailestingas ir atlaidus. Todėl čia to gal nedera iš naujo nurodinėti. Galima tik paklausti: kaip Dievui anapus atmatuoti 50 ar 100 metų, kad laikas bėga vien šiame pasaulyje, o pas Viešpatį — amžinybė, kurioje nėra nei praeities, nei ateities, nei laiko slinkties, bet viena viską apimanti dabartis?

     Mums, įstatytiems žemėje į laiko rėmus, tai neįsivaizduojama. Bet Dievo santykį su laiku gali kiek paryškinti jo santykiavimas su vieta. Žinome, kad Dievas yra visur, ir kiekvienoje vietoje jis yra visas. Mūsų vaizduotė, iš esmės pririšta prie erdvės matmenų, to neaprėpia: kaip daiktas gali būti visas visur? Tačiau apie Dievą žinome, kad su juo kitaip net negali būti, nes yra ir neriboto dydžio, ir neturi dalių, todėl ir visur jo esama, ir kiekvienoje vietoje jis nedalomai visas. Kaip su vieta, taip Dieve ir su laiku: amžinybė nėra išsidėsčiusi dalimis, kurios slinktų viena po kitos, bet yra visa išsyk, viena nesikeičianti dabartis. Tad kaip Dievas gali amžinybėje įdėti siūlomus 50 ar 100 metų, jei jos santvarkoje nebėra laiko slinkties, nebegalioja jo kategorija?

     Gan keista, kad žmogui, turinčiam stipriai ribotą protą, užeina noras mokyti Dievą, kaip jis turėjo visa sutvarkyti, kokias bausmes nustatyti, kas nesiderina su gailestingumu. .. Ar neimtume juoktis, jei varlė, nedaug ką toliau pajėgianti matyti už savo gyvenamos kūdros krantus, pradėtų aiškinti apie daiktų išsidėstymą žemėje ereliui, kuris iš padangių aukštumos daug geriau regi, kaip stovi upės, girios, kalnai ir visa kita? O skirtumas tarp mūsų ir Dievo šiuo požiūriu dar suvis didesnis, negu tarp anų dviejų gyvių. Todėl, Viešpačiui patarinėdami, juo labiau turime apsijuokti.