BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ
Oberammergau Kristaus kančios vaidinimas susideda iš gyvųjų paveikslų, vaidinamų dalių ir viską į vienumą rišančio choro.
Antroji vaidinimo dalis prasideda choro išėjimu į sceną. Pilkais ilgais ploščiais apsivilkę vyrai ir moterys lėtais dideliais žingsniais ateina į sceną ir susirikiuoja vienon eilėn. Jų viduryje stovi baltais senoviškais rūbais, su lazda rankoje, choro vadovas — deklamatorius. Jis keliais posmeliais padaro įvadą į kiekvieną choro giesmę. Suskamba odė Dievo garbei. Melodija iškilminga, lėta, sąskambis pilnas tipiškai vokiškų akordų.
Po trumpos giesmės choras lėtais žingsniais labai darniai ir greitai išeina į šonus, o scenoje pasirodo du žydų sinodo nariai, kurie už 30 sidabrinių paperka Judą Iskarijotą, kad išduotų Kristų.
Tipiškas Judo apibūdinimas. Jis netiki, kad žydai galėtų nukankinti Kristų, nes Jis juk niekam blogo nepadarė. Kas gi norės Jo mirties? Be to, Kristus, padaręs tiek daug stebuklų, tikriausiai galės nuo mirties pats apsiginti. Judas tik norįs įrodyti Kristui, kad geriausia Jam būtų tapti žydų karaliumi. Tad kas čia blogo, jeigu jis, sulaužęs lojalumą Kristui, gavo 30 sidabrinių ir suteiks žydams karalių? Judas tikrai tipiškas žmogus, gyvenąs tik šia diena, "praktiškas”, visai negalvojąs apie aukštesnes idėjas ar Dievo planus.
Kristaus malda Alyvų darželyje vaizduojama gyvuoju paveikslu viduriniame scenos pastate. Tai trumpas, įspūdingas reginys choro giesmės viduryje, o taip pat ir choro sąstato viduryje, nes kiekvienas gyvasis paveikslas yra iš abiejų pusių apsuptas choristų.
Choras išeina, ir į sceną žydų kareiviai atveda suimtą Kristų. Pasirodo žydų sinodo nariai, kurie Kristų siunčia į rabinų posėdį išaiškinti, ar Jis tikrai yra karalius. Būdinga, kad visame vaidinime Kristus kalba tik Evangelijoje randamais žodžiais, kurie nepaprastai taiklūs susidariusioms aplinkybėms. Rabinų posėdyje Kristus tyli, kai daugelis Jį puola, o keli stengiasi apginti. Bet čia į klausimą, ar Jis karalius, taiklus Kristaus atsakymas, "Tu tai pasakei”, nulemia Jo bylą į blogąją pusę.
Kristus siunčiamas pas Pilotą. Prieš tai pas Pilotą nuskuba du žydų rabinai prašyti Kristaus mirties sprendimo. Pilotas nesutinka tokio sprendimo daryti, nes jis romėnas, gubernatorius, nepasiryžęs žudyti nekalto žmogaus. Kristus Romos imperijai niekuo nenusikalto, todėl jis pataria Kristų nuvesti pas žydų karalių Erodą.
Atsidaro vidurinė uždanga, ir matome Erodo sosto salę. Erodas sėdi soste, o aplinkui stovintieji žydų vadai jam įrodinėja Kristaus pavojingumą, nes jis pasisakė esąs karalius. Taigi Erodo sostas nebetvirtas.
Erodas nuteistų Kristų mirčiai, bet žydų Išėjimo (Passover) šventės laikotarpis draudžia skelbti mirties sprendimą, kuris vis tiek turėtų būti romėnų patvirtintas. Romėnas, nevaržomas žydų religinių tradicijų, gali pasmerkti žmogų tuoj pat mirties bausmei. Uždanga nusileidžia, atėjęs choras gieda skaudžią giesmę ir vėl dingsta už scenos.
Vienoje gatvėje pasigirsta minios triukšmas. Žydų kareiviai veda surištą Kristų, o triukšminga minia, vadovaujama rabinų, seka paskui. Visi sustoja prie Piloto rūmų. Pasigirsta trimitai, prieš rūmų laiptus išsirikiuoja romėnų kareiviai ir pasirodo Pilotas. Jis išklauso žydų skundą, bet nenori žudyti Kristaus, tik liepia Jį nuplakti ir grįžta į savo rūmus. Romėnų kareiviai išsiveda Kristų, o žydai dingsta gatvės tolumoje. Scenoje gieda choras apie Kristaus kančią, o giesmės viduryje atsidaro gyvasis paveikslas: Kristus pririštas prie stulpo, žiauriai romėnų mušamas.
Salėje mirtina tyla. Neabejotina, kad kiekvieno žiūrovo širdį raižo skausmas, ir baisiai norisi surikti: "Ne! Ne! Nustokit mušę!” Bet tai tik trumpas paveikslas. Choras pagieda ir išeina, o į sceną grįžta romėnų kareiviai su Kristumi ir žydų minia, aplink kurią, ją kurstydami, laksto žydų sinodo nariai.
Su trimitais ir karių palyda rūmų laiptuose pasirodo Pilotas. Jis nenori Kristaus mirties, tik rodo žmonėms nuplaktą Kankinį. O sukurstyta minia šaukia: "Ant kryžiaus jį!” Pilotas aiškinasi nerandąs jokios kaltės, bet minia reikalauja nukryžiavimo. Tada Pilotas vėl atiduoda Kristų kareiviams. Jis išvedamas, ir minia dingsta iš scenos. Choras su solistais vėl pagieda ir išeina.
Atsidaro vidurinė scena. Romėnų kareiviai rūmų kieme. Kristus sėdi ant suolo, o kareiviai suka Jam ant galvos erškėčių vainiką. Uždėję vainiką ant galvos, jie muša lazdomis, norėdami tvirtai jį užspausti. Paskui apvelka Kristų raudona skraiste, įduoda į rankas nendrę ir šaiposi iš Jo, vadindami Jį karalium. Kareivių klupsčiojimai, nusilenkimai, žodžiai ir judesiai, pilni baisios ironijos ir pašaipos, priverčia žiūrovą pagalvoti: "Ar Jis taip ir už mane kentėjo?” Ir darosi baisiai nemalonu: gaila Kristaus, pikta ant savęs ir ant žmonių, visų nuodėmingų, ir norisi šauktis Dievo pagalbos tapti tvirtesniais, geresniais, nebenusidėti.
Gailestinga uždanga paslepia gėdingą paveikslą, o scenoje choras ir solistai gieda.
Ir vėl prie Piloto rūmų atveda Kristų. Jis visas kraujuotas, tylus ir tiesus. Pasirodęs Pilotas dar vis nenori Jo nukryžiuoti. Žydai vėl šaukia: "Ant kryžiaus!” O prie rūmų stovi Piloto žmona, ragindama vyrą, kad Kristų paleistų.
Pilotas liepia žydams pasirinkti Barabą ar Kristų. Jie pasirenka Barabą. Kristų išsiveda kareiviai, o šūkaujančią minią — žydų rabinai. Po choro giesmės į sceną įeina Kristus, nešdamas didelį kryžių. Jis eina ir klumpa. Gerosios moterys verkia. Jis jas ramina, o kareiviai žiauriai traukia virve per juosmenį perrištą Kristų. Jis pakyla, eina ir puola. Kareiviai Jį muša lazdomis, šūkauja. Čia Veronika skarele nušluosto Kristui veidą. Kareiviai ją žiauriai nustumia.
Kristus vėl keliasi, neša kryžių ir krinta ant žemės. Šį kartą kareiviai griebia iš minios Simoną Kirenietį ir liepia nešti Kristaus kryžių. Simonas spiriasi, nenori nešti, bet kareiviai užsimoja lazdomis, ir jis sutinka. Kristus, stumdomas ir varomas į mirtį, visai nesipriešina. Čia iškyla betikslis, nelogiškas žmonių žiaurumas, ir darosi baisu gyventi žemėje.
Į sceną vėl grįžta choras lėtais žingsniais. Šį kartą choristai apsivilkę juodais ploščiais. Vadovo žodis lėtas, balsas gilus, aiškiai girdėti deklamacijos žodžiai. Choro giesmė graudi, solistai gieda duetus, kvartetus ir baigia bendra giesme. Atsidaro vidurinė scena. Abiejose pusėse ant kryžių pririšti latrai, o per vidurį iškyla prikaltas Kristus. Kryžiaus iškėlimas staigus, greitas. Prie kryžiaus stovi Kristaus motina Marija, Marija Magdalena, apaštalas Jonas. Už kryžiaus kauliukais lošia romėnų kareiviai, o priešais stovi būrelis žydų, tyčiodamiesi iš Kristaus.
Toliau — latrų pasikalbėjimas, septyni Kristaus žodžiai nuo kryžiaus ir mirtis. Sutemsta juoda naktis, dunda perkūnas, dreba visi žmonės. Marija tyliai verkia, o kareivis ietimi perveria Kristui šoną, iš kurio pasilieja kraujas ir vanduo. Tai dar vienas šiurpus vaizdas, sukrečiantis kiekvieną žiūrovą. Salėje daug kas šluostosi ašaras.
Prie kryžiaus ateina gerieji sinodo nariai, kurie Kristų gynė. Tai Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas. Jie paprašo kareivius leisti nuimti nuo kryžiaus Kristaus kūną ir palaidoti. Leidimas buvo duotas, bet tuo pačiu metu prie kareivių atėjo mirtį stebėję žydai ir paprašė šimtininką pastatyti prie kapo sargybą. Šimtininkas jiems pasiūlė prie kapo pastatyti žydų karius, bet tie aiškino, kad dabar esančios žydų šventės, ir jų kariai neprivalą stovėti sargyboje. Tada šimtininkas pažadėjo duoti romėnų kareivius.
Juozapas ir Nikodemas permetė per kryžių ilgą drobulę ir nuleido Kristaus kūną žemyn. Čia Jį paguldė ant Marijos kelių. Gal buvo per ilgai ištęsta Marijos žodinė rauda. Pietos vaizdas graudinantis, bet per ilga rauda gal atbukino įspūdį prieš pat uždangą.
Juodais ploščiais pasipuošęs choras ir solistai puikiai atliko gedulingą giesmę ir išėjo. Tuščia scenos gatvele į žydų sinodą atskuba Judas Iskarijotas. Išeina du rabinai ir varo Judą šalin. Šis meta jiems 30 sidabrinių, bet rabinai jų nenori ir, su panieka nusisukę, sugrįžta į rūmus. Judas Iskarijotas lieka gatvėje vienas, nusiminęs. Jį kankina sąžinė. Pagaliau nusijuosia ilgą juodą apsiausto juostą, permeta ją per medžio šaką ir ruošiasi pasikarti.
Į sceną grįžta choras jau vėl pilkais rūbais. Giesmė rami, graži, melodinga. Chorui išėjus, atsidaro vidurinioji scena, kur prie kapo akmens stovi keturi romėnų sargybiniai. Ateina trys rabinai patikrinti, ar viskas tvarkoj. Romėnai pyksta, kad jiems reikia be reikalo prie kapo laiką gaišinti. Žydai įrodinėja, kad Kristus gali prisikelti. "Tai kam Jį žudėt, jeigu žinote, kad Jis prisikels?” — barasi romėnai. Žydams pasitraukus, romėnus išgąsdina baisus trenksmas. Jie pargriūva ant žemės. Kapo akmuo pamažu nurieda nuo angos, ir iš vidaus suspindi stipri šviesa.
Takeliu ateina trys moterys aplankyti kapo. Jos susirūpinę, kas atris nuo kapo akmenį, bet labai nustemba, pamačiusios atvirą kapą ir nugriuvusius sargybinius. Romėnai atsigauna ir susigėdę išeina pranešti šimtininkui, kas atsitiko, o moterys nueina, neradusios kūno. Tik Marija Magdalena dar sugrįžta prie kapo ir čia susitinka Kristų. Ji norėtų apkabinti Jo kojas, bet Kristus ją sudraudžia ir neleidžia paliesti. Jis siunčia ją pranešti Motinai ir apaštalams apie prisikėlimą. Uždanga užbaigia šį veiksmą. Choras vėl gieda linksmą garbės giesmę, pilną šviesios nuotaikos. Uždanga vėl atsiskleidžia galutiniam veiksmui. Čia matome Nugalėtoją Kristų. Jis sėdi dangaus soste. Už Jo nugaros aukso žvaigždė, iš šonų Abraomas ir Mozė, prieš sostą klūpo balti angelai. Tai puikus triumfo paveikslas. Choras užtraukia iškilmingą Aleliuja. Suskamba trimitai, džiaugsminga melodija, ir vaidinimas baigtas. Tiek daug nepaprastų pergyvenimų!
Vos išėjus iš teatro, mus pasitiko vadovas ir nusivedė prie autobuso, kur mūsų jau laukė likusieji ekskursijos dalyviai. Visų veidai šviesūs, linksmi, kas mus šiek tiek nustebino po visų nepasitenkinimų dėl bilietų trūkumo į vaidinimą. Bet malonios nuotaikos priežastis greitai paaiškėjo — jie matė Bavarijos karaliaus Liudviko II pilį Linderhof. Tame Graswang slėnyje jo tėvas Maksimilijonas II buvo pastatęs "karališką namelį”, bet sūnus pasikvietė architektą Georg Dollman ir toje vietoje iki 1878 m. pastatė puikią Linderhof pilį.
Priešais pilį nusitiesia gėlių sodas su fontanu viduryje, už kurio daugybė laiptų veda aukštyn į kalvą. Kalvos viršūnėje stovi rotunda su Veneros marmurine statula viduryje. Pilies prieškambaryje visus pasitinka Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV statula — karalius ant žirgo. Sakoma, kad Liudvikas II didžiavosi savo Burbonų dinastija ir labai mėgo šią statulą.
Pilis įrengta naujojo rokoko stiliumi, daugiausia sekant karaliaus Liudviko XIV rūmų pavyzdžiu. Visur daug įmantrių aukso freskų, aksomu bei gobelenu apmuštų baldų. Vyrauja balta, dangiškai mėlyna ir rožinė spalva. Kambarius puošia porceleno statulos ir kristalinės kabančios lempos. Sienose aukse įrėminti paveikslai, o lubose graikų legendariniai dievai, piešti renesanso stiliumi. Kitoje pilies pusėje driekiasi natūralų gamtos grožį išsaugojantis angliško pobūdžio sodas. Čia plačiais laiptais nuo kalno bėga vanduo, krisdamas į Neptūno fontaną. Neptūnas "atvažiuoja” trimis žirgais, tarsi iš jūros gelmių. Iš žirgų šnervių trykšta vandens srovės.
Kiek toliau ir aukščiau, greta pilies, stovi povų paviljonas. Šį paviljoną suprojektavo Berlyno architektas Karl von Diebitch 1876 m., o ateinančiais metais jis jau stovėjo Linderhofe. Tai reto grožio pastatas, paliekąs neišdildomą įspūdį.
Čia taip pat yra ir Veneros grota, kuri prasideda vienoje kalno pusėje ir išeina į kitą. Grotos takelį supa stalagmitai ir stalaktitai, apšviesti įvairiomis spalvomis. Vidury grotos — požeminis ežerėlis. Jo galinėje sienoje August Heckel pieštas paveikslas, vaizduojantis pirmojo veiksmo dekoraciją iš R. Wagnerio operos "Tannhaeuser”. Ežerėlyje tebestovi kriauklės pavidalo laivelis, kuriuo Liudvikas II irkluodavo per specialiai sukeltas bangas.
Taip įspūdingai praleidę gražų šeštadienį, grįžome į apsiniaukusį Miuncheną. Čia visą dieną lijo. Tad, pasidalinę nuotaikomis, išsiskirstėme poilsio.
Sekmadienio rytą taip pat lijo. Mūsų lietuviškos Mišios buvo atnašautos Šv. Margaritos bažnyčios koplyčioje. Kadangi nesulaukėme giedros, tai po pietų sulipom į autobusus ir važiavom apžiūrėti Miuncheno. Išlipti niekur negalima — labai lyja. Pravažiuojam gražius rūmus, tvarkingas gatves. Viskas prabėga vienu akimirksniu, kol sustojam prie karališkų Nymphenburg rūmų. Čia išlipam iš autobusų ir einam į vidų.
Prieangyje žmonių spūstis, nes yra atvykusių ir daugiau ekskursijų. Sekam savo vadovę, o iš kabančių portretų į mus žvelgia daug karališkų veidų. Čia surandame ir seniai ieškotą lietuvaitę kunigaikštytę Kunigundą. Ji, būdama 16 metų, ištekėjo už Bavarijos karaliaus ir išaugino septynis vaikus. Viename portrete ji žavi jaunamartė, kitame — didinga ir graži karalienė.
Rūmų kambarių sienas puošia ne tik portretai, bet ir didžiuliai kilimai, o lubas — naujojo renesanso nimfos. Jų skraidančios gracingos linijos, švelnutės spalvos, gundantis pridengimas ir ilgesingai tiesiamos rankos sukelia gana žemiškus jausmus. Štai biustas Bavarijos karaliaus, kuris, žmonai mirus, būdamas 71 metų, vedė 17 metų princesę ir po trijų mėnesių mirė, nepalikęs įpėdinio. Kitoje salėje trys sienos, padengtos gražiausių moterų portretais, rodo Bavarijos karalių puikų grožio supratimą. Ir mūsų ekskursantai, išsirinkę nuo kiekvienos sienos po gražiausią princesę, su giliu atodūsiu apleidžia sales.
Prie durų į karališką sodą turime apsispręsti— einam ar ne? Žavus sodas, pilnas gėlių, klasiškų statulų ir... lietaus. Nutariame važiuoti toliau.
Miesto centre Marienplatz aikštę supa senoviški rūmai. Aikštėse ir šoninėse gatvėse pilna gražių krautuvių. Netoli yra ir garsusis Hofbraeuhaus, kur nuo 1589 m. parduodamas geriausias Bavarijos alus. Bet žymiausia šios aikštės vieta — tai rotušės (Rathaus) bokštas, kuriame 12 val. dienos ir 5 val. vakaro pasigirsta bavariškos liaudies melodijos ir pasirodo šokančios viduramžių statulos. Ir mes sustoję ten per lietų jas stebėjome.
Kitą rytą išvykstame į Baden-Baden. Pakeliui ties Ulmu pravažiuojame Švabų Alpes ir vidurdienį pasiekiame Heidelbergo pilį. Čia reikia skubėti, nes per dvi valandas turime apžiūrėti pilį ir pavalgyti. Pilyje vadovas pasakoja jos istoriją, aprodo kambarius, kurie gana nykūs, ir atveda į didelę salę, kur dar ir dabar vyksta koncertai bei puotos ne tik karaliams, bet ir miesto gyventojams.
Milžiniškas pilies rūsys, pilnas sunkių medžio stalų ir nepaprastai didelių statinių, skirtas aludei. Čia savaitgaliais susirenka studentai ir su alumi bei dainomis praleidžia laiką. Čia kadaise karalius Fridrichas su savo dvariškiais per naktis gėrė vyną. Jo įsakymu, buvo padaryta 250.000 galionų talpos statinė vynui laikyti. Tai didžiausia statinė pasaulyje. Ant jos viršaus yra nemažo kambario dydžio balkonas. Pilis yra labai nuo pasaulinių karų nukentėjusi ir daugiausia stovi tik mūrinės fasadų sienos.
Centrinė pilies dalis buvo atremontuota Švedijos karalienės apsilankymo proga 1978 m.
Išėjus iš pilies, matyti gražus Heidelbergo miesto vaizdas, bet mes negalime jo aplankyti, nes važiuojame į Schwartzwaldą. Baden-Badene atsirandame 3 val. po pietų ir tuoj išskubame apžiūrėti miesto. Miestą supa aukštoki, miškais apaugę kalnai, kurių viršūnėse nematyti nei plikų uolų, nei sniego. Gatvės švarios, tiesios. Miesto centre graži aikštė su fontanu viduryje, o aplinkui krautuvės ir kavinės. Čia pat stovi ir graži liuteronų bažnyčia, ir parkelis su suoliukais. Miestas pilnas puikių mūrinių vilų, kurių kiemuose, balkonuose ir palangėse žydi gėlės. Daug ir viešbučių, nes žmonės čia atvažiuoja atostogauti ir pasinaudoti purvo voniomis.
Nuo pat miesto centro išeina puikus parkas, kuris tęsiasi nemažo upelio pakraščiu net keletą mylių. Čia, tarsi botanikos sode, auga įvairių rūšių medžiai, žydi gėlių darželiai, gausu suolelių, stovi atviri, įmantriais raštais puošti, vasarnamiai. Parko viduryje žiedais puošiasi didžiulis rožių sodas, išdabintas statulomis ir dideliu fontanu. Tiek daug įvairiaspalvių rožių dar niekur neteko matyti. Neveltui čia prieš pirmąjį pasaulinį karą vasarodavo Europos karalių šeimos ir net Rusijos carai. O dabar suvažiuoja daug pasiturinčių žmonių, kurių malonumui veikia ir puikus kasino.
Pernakvoję puikiuose viešbučiuose, išvažiuojam į Frankfurt am Main, iš kur jau lėktuvu išskrendame į Kopenhagą. Skridimas trumpas, ir Kopenhagoje atsirandame 11 val. dieną tik su savo vadovais kun. J. Vaišniu ir A. Lauraičiu, nes su vokiečiais palydovais Rudi ir Hugo atsiskyrėm Frankfurte. Į viešbutį mus atveža transporto autobusai, bet miestą apžiūrėti jau turime savo iniciatyva.
Miesto autobusu nuvykstame į patį centrą, o iš ten — kaip kam patinka: kas pėsčias, kas turistiniu autobusu apžiūrime Kopenhagą. Per prekybinį centrą, kelių mylių pėsčiųjų gatve, patraukiame uosto link. Praeiname operos rūmus, paminklus, bažnyčias, parkas. Šoninės gatvės grįstos akmenimis, namai mūriniai, oras vėsus. Uosto pakrantė labai ilga. Matėme daug prekybinių bei kariškų laivų, o taip pat motorlaivių. Netoli garsiosios undinės prasidėjo gražūs parkai. Didžiulis fontanas vaizduoja ūkininką, ariantį jaučiais. Vanduo trykšta iš po arklo, iš po jaučių kojų ir iš šnervių. Apsupta banguojančios jūros ir žaliuojančio parko, ant uolos sėdi bronzinė undinė. Ją aplankę, vieni grįžo autobusu, kiti vėl pėsti į miesto centrą.
Vakarienė buvo paruošta restorane švediško pobūdžio stalu. Tai kun. J. Vaišnio ir A. Lauraičio vaišės ekskursantams. Rinkomės salotas su austrėmis, kaviarą, įvairiai paruoštą žuvį, labai skanią žuvies sriubą. Po vakarienės lankėme Kopenhagos Tivoli sodą, kurio vienoje pusėje yra įvairios pramogos vaikams ir jaunimui, o antroje elektros lemputėmis dekoruotos medžių alėjos veda pro jaukias kavines ir atvirus teatrinius paviljonus, kur vyksta baletai, vaidinimai, muzikos koncertai. Lemputėmis iliuminuotuose ežerėliuose galima pasiirstyti laiveliu, o rožių sodelyje pasvajoti mėnesienoje. Tarp rytietiškų pagodų trykšta fontanai, o prie takų žydi gėlės. Gražiausias Tivoli vaizdas yra vakare, kai užsidega visos dekoratyvinės lemputės.
Kitą rytą vėl atsiduriame Kopenhagos aerodrome ir SAS linijos lėktuvu skrendame į Niujorką.
Taip greitai prabėgo 19 dienų. Per tą laiką daug pamatėme, pervažiavome penkias Europos šalis ir susigyvenome vieni su kitais. Dabar susitikę džiaugiamės bendrais prisiminimais ir jaučiame dėkingumą kun. Vaišniui bei A. Lauraičiui už malonią globą.
• Popiežius Jonas Paulius II telegrama pasveikino naujai išrinktąjį JAV prezidentą Ronald Reagan, pažymėdamas, jog jis meldžiasi, kad Dievas padėtų jam krašto vadovavimo darbe, kuriant tvirtais tiesos, meilės, laisvės ir teisingumo pagrindais paremtą pasaulio taiką, siekiant apsaugoti kiekvieno žmogaus orumą ir įgyvendinti visuotinę pažangą.