Spausdinti

(Jėzuito brolio Petro Kleinoto auksiniam jubiliejui paminėti)

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Mūsų pažintis siekia toloką praeitį. Vienu metu jis buvo mano mokytojas toje srityje, kuri formuoja charakterį, gilina dvasingumą, padeda suprasti pasaulėžiūros vertybių primatą. Šis faktas yra įdomus ypač tuo, kad brolis Petras tuo metu nebuvo nei klierikas, nei kunigas. Jis buvo idealistas, giliai tikintis žmogus, kuriam rūpėjo kristocentrinės idėjos ir uždaviniai.

     Matuoti gyvenimą šimtaprocentiniu mastu yra neteisinga, nerealu. Žmogus nėra ir nebus angelas. Juk ir šventieji turėjo ribotumų ir savotiškų ypatybių, bet visa tai nesumažino jų nuveiktų darbų. Priešingai, laiko perspektyva parodo žmogų bendros sumos visumoje. Į ją norėtume atkreipti pagrindinį dėmesį.

     Brolis Petras labai norėjo tapti kunigu. Jis prisimena, kad tarnaudamas šv. Mišioms, išmokęs prefaciją ir ją giedodavęs, ganydamas karves, avis. Bet tėvui mirus, našlė motina, dviejų hektarų ūkininkė, išleisti jo į kunigus nepajėgusi. Klebono patariamas, atvyko pas jėzuitus į Kauną. Pasakęs, kad norįs Dievui tarnauti, buvo priimtas į brolius. Išbuvo jėzuitu 50 metų ir tarnavo Dievui, kaip medis — pilnas žiedų ir vaisių. Charakteringa, kad Apvaizdos nubrėžtas kelias jį vedė į spaudą ir į darbą su jaunimu. Jam rūpėjo religinė spauda ir gilesnio dvasinio gyvenimo įdiegimas jaunam asmeniui.

Brolis Petras Kleinotas, S.J.

     Ta pati Apvaizda jį padarė savos rūšies knygnešiu. Per penkerius metus įvairiose Lietuvos vietose, tėvui Bružikui vedant misijas, jis platino religinę spaudą. Nuo 1931 iki 1940 metų buvo "Žvaigždės”, "Žvaigždutės” ir "Misijų” administratorius. 1935 m. broliui Petrui kilo mintis sujungti rinktinius Jėzuitų gimnazijos mokinius į "Kristaus karių” būrelį, pašvęsti juos Jėzaus Kristaus širdžiai, įdiegti pasiaukojimo dvasios, savęs sudisciplinavimo, praktiškai juos supažindinti su gilesniu dvasios gyvenimu ir padėti vertinti dabartį bei ateitį nežemišku mastu.

     Per šio būrelio eiles perėjo daugiau kaip 40 jaunų vyrukų, iš kurių 5 tapo jėzuitais, 2 pasauliečiais kunigais, o vienas net vyskupu. Šis būrelis buvo atkurtas Čikagoje 1952 metais. Įvairiu laiku jam priklausė apie 50 jaunuolių. Kaip anksčiau, taip ir dabar šios ypatingos organizacijos širdis buvo brolis Petras. Savaime aišku, laikai buvo pasikeitę, jaunimas dažnai ateidavo iš šeimų, kuriose religinis gyvenimas buvo ne per giliausias, o tėvų pavyzdžiui kartais trūkdavo ir idealizmo, ir principingumo. Žinoma, įsikūrimas naujame krašte buvo sunkus tiek fizine, tiek psichologine prasme: inteligentai dirbo fabrikuose, įvairių profesijų atstovai pelnėsi duoną jiems svetimose ir nepalankiose srityse, o aukšto rango kariškiai, net generolai, buvo stumdomi kelias klases baigusių "viršininkų”.

     Tačiau ir čikagiškio "Kristaus karių” būrelio nariai gavo gerą dvasinę mokyklą. Buvo pasėta daug vertingos sėklos, ypač kun. Kęstučiui Trimakui būnant dvasios vadu. Ir šio straipsnio autoriui teko dažnokai su jais palaikyti ryšį bei pasakyti žodį. Kiek ta pasėtoji sėkla atneš vaisių, parodys ateitis. Bet esu tikras, kad jie visi prisimins brolio Petro gerą širdį, neeilinį pasiaukojimą ir gražų pavyzdį. Apie 20 metų šio būrelio nariai, tarp kitų gerų darbų, patarnaudavo šv. Mišioms kiekvieną sekmadienį Jėzuitų koplyčioje. Be to, broliui Petrui prižiūrint, per eilę metų jie aptarnaudavo Jaunimo centro rūbinę įvairių renginių metu.

     Grįžtant prie spaudos darbo, brolis Petras sako, kad pokarinėje Vokietijoje, tėvui Bružikui vedant misijas lietuvių tremtinių stovyklose, broliui pasipiršo mintis pradėti leisti "Misijonieriaus laiškus”. Mintis rado pritarimą. Jis metėsi į darbą: rūpinosi spausdinimu ir platinimu. Kelis pirmuosius numerius net pats parašė. Kai tremtiniai paliko Vokietiją ir įsikūrė Amerikoje bei kituose kraštuose, vietoj "Misijonieriaus laiškų” buvo pradėta leisti "Laiškai lietuviams”.

     Broliui Petrui teko "Laiškų lietuviams” administratoriaus ir platintojo darbas, kurį jis dirbo 20 metų. Platino "Laiškus” Čikagoje ir kituose Amerikos bei Kanados miestuose. Vaikščiodavo pėsčias arba dviračiu skindamasis kelią judriomis Čikagos gatvėmis, o vėliau automobiliu važiuodamas. Šiame darbe tekdavo sutikti įvairaus plauko lietuvių. Vienas ne tik į savo namus neįsileido, bet dar stiprokai stumtelėjo. Platintojas grįžo namo su dviem įlaužtais šonkauliais.

     Reikia pridėti, kad brolis Petras platino ne tik "Laiškus”, bet ir bilietus į metinę Jaunimo centro vakarienę, metinę "Laiškų lietuviams” šventę ir kitus rengiamus pobūvius

     Nuo 1968 metų brolis Kleinotas įsijungė į "Mūsų žinių”, lietuvių jėzuitų ir Jaunimo centro biuletenio, štabą. Pagrindinis jo darbas vėl buvo administracija ir platinimas. Jau nuo seno jam niežėjo pirštai pačiam ką nors parašyti. "Pirmasis mano parašytas sakinys, — sako jis, — buvo šis: "Kaip būtų gražu, kad Eucharistinio kongreso metu visa Lietuva iškilmingai pasiaukotų Švč. Jėzaus Širdžiai”. Įdomu, kad po kiek laiko arkiv. T. Matulionis tą pačią mintį iškėlė "Žvaigždėje” (1934 m. nr. 6). Pirmojo sakinio srovelė pamažu išaugo į upelį. Po karo pora reportažinių laiškų iš Vokietijos ir kun. D. Slapšio, S.J., primicijų aprašymas buvo jau amerikietinėje "Žvaigždėje”. Joje taip pat buvo išspausdinti jo parašyti "Jėzaus Širdies pasiuntinio pasikalbėjimai su skaitytoju”. Iš viso 23 straipsniai. "Laiškuose lietuviams” buvo straipsnelis, vardu "Laiškas vienuolio motinai” (1950, nr. 4). "Po to mano plunksna "užlūžo” beveik dešimčiai metų”, pastebi br. Petras. Vėl rašyti jį paskatino "Mūsų žinios”. Pirmasis straipsniukas apie varnėno namelyje giliai miegančią voveraitę buvo 1973 metų šeštame numeryje. Nuo to laiko rašybos upelis jau nebetilpo savo krantuose. Be kelių straipsnių "Laiškuose lietuviams”, jo taiklios mintys, vaizdingi aprašymai, kritiškai smailūs įvykių ir žmonių vertinimai pasidarė gana reguliarus įnašas į "Mūsų žinias”. Nevertėtų pamiršti, kad tas pats br. Kleinotas paruošė tekstą ir atidavė spaudai "Visi dalyvaukime šv. Mišiose”, maldų ir giesmių rinkinį liturginėms apeigoms, kuris vartojamas Jėzuitų koplyčioje Čikagoje.

     Kiekvienas medalis turi dvi puses. Todėl ir br. Petro gyvenimas turi antrąją pusę, kuri vieniems žinoma ir priimama, kaip savaime suprantamas dalykas, o kitiems — užklota lyg nepermatomu šydu. Pirmiausia, jis yra Čikagos Jėzuitų koplyčios zakristijonas nuo 1949 metų iki dabar. Nuo 1949 iki 1976 metų jis supirkinėjo įvairiose krautuvėse maistą Čikagos jėzuitų bendruomenei. Per metų metus jis ištikimai lankydavo jėzuitų geradarius, palaikydamas artimus ryšius su senosios imigracijos lietuviais, kurie 1972 -1978 m. laikotarpiu savo aukomis ypač stipriai prisidėjo prie Jaunimo centro, koplyčios ir vienuolyno statybos. Jis dažnai užsukdavo ir į laidotuvių koplyčią atiduoti jiems paskutinės pagarbos.

     Nederėtų tylomis praeiti pro šalį ir pro kitokius faktus. Per eilę metų jis gamindavo pusryčius jėzuitų bendruomenei Čikagoje, o per aštuonerius metus sekmadieniais jiems virė ir pietus. Kas karštaisiais vasaros mėnesiais yra lankęsis Čikagoje pas jėzuitus ir gėręs gaivinančią girą, tas bent dabar turėtų sužinoti, kad ji buvo brolio Petro gamyba. Ir jei aplink namus gražiai gėlės žydi, vešliai auga medžiai, žolė ir net įvairios daržovės klesti, tai taip pat jo pastangų vaisius. "Man svarbu, — kartais jis neiškenčia nepareiškęs,—mūsų sodybos vaizdas ir aplinka”.

     Brolio Petro Kleinoto gyvenimas artėja prie 70 metų. Per paskutiniuosius ketverius metus jis yra turėjęs keturias akių operacijas. Bet jis nepasiduoda, dirba, rašo, atlieka įvairius namų ruošos darbus. Kaip per daugelį metų, taip ir dabar jis pats pirmasis iš ryto atsikelia ir pirmasis pasirodo koplyčioje. Atrodo, kad jį palaiko ir jo gyvenimu įprasmina gilus religingumas, kurį jis paveldėjo iš savo motinos. Kai ji buvo prie mirties, artimieji paklausė, ar pakviesti Petrą, kuris tuo metu buvo jėzuitų naujokyne Pagryžuvyje. "Ne, netrukdykite, — ji atsakė, — tegu jis ten būna. Gal dėl jo man aname pasaulyje bus lengviau”. Esu tikras, kad dėl brolio Petro didelio pasiaukojimo, gausių darbų ir ištikimos ilgametės tarnybos kai kam ir iš mūsų bus ten lengviau.

ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Skaitytojų patogumui administracija laikosi tokios tvarkos: žurnalo prenumerata kiekvienam pratęsiama automatiškai, nebent iš anksto būtų pranešta, kad skaitytojas toliau nebenori gauti žurnalo. Už šių ir ankstyvesniųjų metų žurnalo siuntinėjimą neužsimokėjusieji yra prašomi kaip galima greičiau tai padaryti. Taip pat pageidaujama, kad už ateinančius metus būtų mokama metų pradžioje. Siunčiant prenumeratos mokestį yra daug saugiau naudoti "money siunčiant grynais, nei laiškas, nei pinigai order” ar čekius. Jau yra buvę atvejų, kad, administracijos nepasiekdavo. Čekius prašome rašyti "Laiškai lietuviams” arba "Letters to Lithuanians” vardu. Metams — 8 dol.