Spausdinti

NINA GAILIŪNIENĖ

     Vieną kalbą popiežius Jonas Paulius II pradėjo įdomiu teiginiu: "Krikščionis žino, kad kiekvienas žmogus yra g:męs būti laimingas”.

     Norint išvardinti, kas žmones skiria, reikia ilgo sąrašo. Rasė, tautybė, kalba, religija, kultūra, civilizacija, lytis, luomas, amžius, išsilavinimas, socialinė ir materialinė padėtis ir t.t.

     O nusakyti, kas juos jungia, gana tik dviejų žodžių: laimės troškimas. Nebuvo, nėra ir nebus žmogaus, kuris nenorėtų būti laimingas. To maža. Žmogus ne tik trokšta būti laimingas. Jis laimės ieško. Ne pasakose, o realybėje.

     Pasibaigtų laimės ieškojimas, jeigu kas rastų miške paparčio žiedą šv. Jono naktį... Pasigautų aitvarą... Ar gerąją laumę gautų į marčias... Deja, šitos pasakos išreiškia tik padėties beviltiškumą. Užtikrina, kad laimės ieškojimas yra be pabaigos.

     Žmogus tai žino. Bet visą gyvenamą praleidžia laimės siekdamas sau ir linkėdamas kitiems. Ar linkime sveikatos, ar gauti darbą, ar išlaikyti egzaminą, ar malonių atostogų, ar sėkmingo darbo, gero ryto, labos nakties, iš esmės linkime laimės, nes kiekvienas gero linkėjimas yra laimės linkėjimas.

     Laimės troškimas yra universalus. Visuotinis. Nepasotinamas šiame gyvenime. Todėl jis skverbiasi net už mirties vartų. Tegul mūsų pagonys protėviai garbino perkūną ir kitas gamtos jėgas iš baimės. Saulę, ugnį ir žemę iš dėkingumo, kad švietė, šildė ir maitino. Bet mirus valdovui ar karžygiui, kartu su jo lavonu degino valgį, gėralus, rūbus, papuošalus, ginklus, mylimą žirgą, kartais net tarnus, kad mirusiojo laimei nieko netrūktų dausose. ..

     Nėra religijos, kuri neskelbtų kokia nors forma pomirtinio gyvenimo. Mat pati žmogaus prigimtis veržiasi amžinai gyventi. Ir svarbiausia — gyventi laimingai.

     Net ir ateistas, netikįs į Dievą ir pomirtinį gyvenimą, tiki į amžiną laimę. Tik jo tikėjimas reiškiasi negatyviai. Tikintysis tikisi būti laimingas, po mirties gyvendamas. Ateistas — negyvendamas. ..

     Popiežiaus teiginyje, jog "krikščionis žino, kad kiekvienas žmogus yra gimęs būti laimingas”, svarbiausias žodis yra žino. Tik krikščioniškoji religija sugeba racionaliai išaiškinti laimės nepasotinamo troškimo paslaptį. Tik ji žino būdus, priemones ir kelius, vedančius į laimę šiame gyvenime ir busimajame.

     Pradžios knyga sako, kad žmogus yra sutvertas "pagal paties Dievo prigimtį ir panašumą”. Dievas sutvėrė žmogų tik su viena intencija ir paskirtimi: kad jis amžinai gyventų ir dalyvautų Dievo laimės pilnatvėje.

     Rojuje Adomas ir Ieva buvo laimingi. Bet kai pirmoji nuodėmė nukirto betarpišką ryšį su Dievu, jų laimė subyrėjo. Liko tik jos ilgesys. Jam patenkinti žmogus griebiasi įvairiausių laimės surogatų. Turto. Garbės. Valdžios. Aukštos socialinės padėties. Kūrybos. Mėgstamo darbo. Mokslo. Kelionių. Linksmo gyvenimo. Meilės nuotykių.

     Žodžiu, kaip kas išmano, taip save gano, anot lietuviško posakio. Bet galų gale prieina išvados, kad "laimės už pinigą nenusipirksi”. (Daugumas minėtų laimės surogatų už pinigą gaunami). Ir belieka tikėti šv. Augustino žodžiais: "Nerami bus žmogaus širdis, kol neatsilsės Viešpatyje”.

     Gyvendami pažangios technikos laikais, žinome, kad kuo tikslesnė ir tobulesnė mašina, tuo didesnė priežiūra jai reikalinga, kad ji galėtų funkcionuoti. Kartais neužtenka tik ypatingos švaros, saugojant ją nuo dulkių. Dar reikalinga pastovi, tam tikro laipsnio temperatūra ir drėgmė. O mašinai sugedus, ją taiso tik tie, kas ją gamino.

     Žmogus yra pats gražiausias ir tobuliausias Dievo kūrinys. Jo visos kūrybos vainikas. Nuostabus junginys amžino ir laikino; begalybės ir ribotumo; medžiagos ir dvasios.

     Mokslininkai nuostaba apsvaigsta, kai kompiuteriais mėgina apskaičiuoti vien tik žmogaus organizme vykstančias chemines funkcijas. Prieina išvados, kad žmogaus kūnas yra pati patvariausia, tobuliausia ir komplikuočiausia automatinė mašina. Sako, kad reikėtų kelių cheminių fabrikų atlikti chemines funkcijas, be paliovos vykstančias žmogaus organizme.

     Kai kokia įmonė pagamina gerą produktą, paprastai ji užpatentuoja. Taip saugoma jo kokybė nuo surogatų. Dievas sutvėrė pasaulį, pilną stebėtino grožio, neišpasakyto įvairumo ir svaiginančio didingumo. Žmogus yra tik dulkė, palyginus su ta beribe visata.

     O tik tą dulkę — žmogų — Dievas panoro "užpatentuoti” tardamas: "Padarykime jį pagal mūsų išvaizdą ir panašumą”. Ir savo paties kvapu įkvėpė i medžiaginį žmogaus kūną tą dieviškąjį panašumą, kurį krikščioniškoji religija vadina siela. Šitoji dieviškoji prigimtis žmoguje neprieinama jokiems mokslo eksperimentams. Ji yra dieviškosios firmos paslaptis; šv. Trejybės patentas. . . Mokslui pasisekė surasti tik Viešpaties "gaminio” serijos numerį, įrašytą kiekvieno žmogaus pirštų galuose. . .

     Ar ne nuostabu, kad Michelangelo žmogaus tvėrimo paveiksle tarsi nori pasakyti, kad pirštų galai buvo paskutinis Dievo-žmo-gaus sąlytis, prieš Tvėrėjui atsitolinant nuo savo kūrinio. Ką genijaus intuicija išreiškė mene, tris šimtus metų vėliau mokslas atrado, kad pirštų nuospauda yra neginčijamas asmens autentiškumo įrodymas. Net ir identiškų dvynukų, kurių net patys tėvai negali atskirti vieną nuo kito kūdikystėje, pirštų nuospaudos yra skirtingos. Įrodymas, kad kiekvienas žmogus yra unikumas. Iš nebūties "aš tave pašaukiau vardu — tu esi neįkainojamos vertės mano akyse”, sako Viešpats.

     Jeigu žmogaus preciziškas išdirbinys reikalingas ypatingos priežiūros, ar ne logiška galvoti, kad dieviškasis kūrinys dar rūpestingiau turi būti prižiūrimas? Moderni medicina jau gerokai prailgino žmogaus amžių. O ateities visos viltys sudėtos į preventyvines priemones, kaip žmogų išlaikyti kuo ilgiausiai jauną, sveiką ir pajėgų. Ateityje pacientas gaus iš savo gydytojo ne receptą vaistams, o mediciniškus įsakymus: tai daryk, to nedaryk.

     Ką medicinos daktaras tik tikisi daryti, dieviškasis Gydytojas jau seniai padarė. Prisimenate pasaką, kaip gudrūs karaliaus dvariškiai atskyrė tikrąją princesę nuo kitų gražių mergaičių, norinčių gauti princą už vyrą? Ogi kai jas paguldė į karališkas lovas, po matracais padėjo po žirnį. Visos gražuolės saldžiai miegojo minkštose lovose. Tik princesė per naktį nesudėjo akių, nes žirnis, padėtas po septyniais matracais, spaudė jos išlepintą kūną...

     Jeigu tokia lepi karališkoji prigimtis, nepalyginamai jautresnė turi būti dieviškoji prigimtis žmoguje — jo siela ir dvasia. Todėl Dievas iš karto įtaisė žmoguje automatą, jautrų gėriui ir blogiui. Mes jį vadiname sąžine.

     Kai laiko tėkmėje ir kovos už buitį šiurkštume tas automatas atbuko, Dievas davė savo Dešimt Įsakymų. Tai buvo pirmas rašytas Dievo receptas, kaip padaryti laimingesnį žmogaus gyvenimą žemėje.

     Istorija žino eilę autorių, mėginusių kurti įvairias utopijas. Pamėginkime ir mes valandėlei pasvajoti, kas įvyktų pasaulyje, jeigu visi žmonės, visos tautos ir valstybės tobulai laikytųsi Dešimties Dievo Įsakymų.

     Ogi nebūtų jokių nusikaltimų, karų ir perversmų. Reikėtų uždaryti kalėjimus ir ginklų fabrikus. Nereikėtų nei policijos, nei kariuomenės, nei advokatų, nei teismų, nei apsaugos, nei užraktų. Nereikėtų nei narkotikų kontrabandos, nei pornografijos, nei mafijos, nei irstančių šeimų, nei skyrybų, nei nelaimingų vaikų ir abortų. Išnyktų didelė dalis skurdo, baimės, rūpesčių ir skausmo.

     Dar vis reikėtų žmogui dirbti. Kęsti gamtos nelaimes. Kovoti su visokiais parazitais. Sirgti ir mirti. Bet vis tiek žmogaus gyvenimas žemėje būtų pasakiškai geras ir gražus. Nedaug blogesnis, kaip buvo rojuje.

     Ar tai nerodo, kad davimas Dešimt Dievo Įsakymų buvo Viešpaties tėviškos meilės įrodymas? Kelrodis į geresnį gyvenimą klystkeliuose pasimetusiam žmogui. Aiškus Dievo bandymas ašarų pakalnę pakeisti į rojų primenantį slėnį. Deja, nepavyko.

     Ir mes buvome išmokyti Dešimt Dievo Įsakymų dar vaikystės dienose, rengiantis p:rmajai išpažinčiai. Sužinojome, kad jų "laužymas” yra nuodėmė. Kartais "mirtina”, kartais mažesnė. Bet vis tiek, jeigu jau nori nueiti į dangų, tai juos laikyk, o kokį "sulaužęs”, eik išpažinties. . . Ir, aišku, tik dėl to, kad po mirties nueitum į dangų. ..

     Rezultatai? Blogi! Iki šių dienų žiūrime į Dievo Įsakymus, kaip į mūsų asmeninės laisvės varžtus, o ne kaip į mūsų žemiškosios laimės patikimiausią apsaugą ir garantiją. Ir į tų Įsakymų Davėją žiūrime ne kaip į rūpestingą Tėvą, o kaip į pasislėpusį policininką, tykantį "aukos”, kad galėtų įtraukti į savo juodąją knygą už Jo Įsakymų "sulaužymą”. Atsiskaitymas įvyks amžinybėje. Nenuostabu, kad Įsakymai šiandien taip mažai paisomi...

     Dievo Sūnus, priėmęs žmogaus prigimtį, savo gyvenimu įrodė, kad tobulas Dievo Įsakymų išlaikymas žmogui yra galimas.

     Jis Įsakymų nepanaikino, bet pats būdamas žmogus ir gyvendamas tarp žmonių, Kristus įžvelgė į pačias žmogaus prigimties gelmes, kurias dabar psichologija mėgina suprasti. Jis žinojo, kad žmogui daug lengviau paklusti raginimui daryk, kaip įsakymui nedaryk, kad meilė yra daug patvaresnė, kaip baimė. Todėl Kristus Dešimt Dievo Įsakymų (dalis jų negatyvūs — nedaryk!) suvedė į du. Abudu pozityvūs! Mylėk Dievą. .. Mylėk savo artimą...

     Psichologija tvirtina, kad kūdikio pilnam fiziniam ir dvasiniam išsivystymui būtinai reikalinga meilė. Kaip kiekvienas gyvis reikalingas tam tikro laipsnio šilimos, taip žmogus — meilės. Meilė yra pagrindinis elementas žmogaus laimėje. Jausmas, kad yra mylimas šeimoje, draugų tarpe, visuomenėje, padeda žmogui iškęsti didžiausius gyvenimo sunkumus. Net palengvina sutikti mirtį.

     Priešingai, žmogus, neturįs jam artimos nė vienos širdies, išgyvena pragarišką vienišumo jausmą, kuris veda į desperaciją ir dažnai savęs sunaikinimą.

     Nenuostabu, kad Kristus savo pavyzdžiu ir žodžiu ypatingai rodė meilę žmogui. Matyt, kad apaštalams Jo meilė buvo taip atvira, didelė ir kasdien jaučiama, kaip vaikams tėvų meilė. Kitaip, duodamas meilės įsakymą, Jis nebūtų savosios skyręs pavyzdžiu ir matu: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”. Meilę Jis pasirinko ženklu, iš kurio bus pažįstami Jo sekėjai. "Iš to, kaip jūs vienas kitą mylėsite, pasaulis pažins, kad jūs esate mano mokiniai”. Ir įsakymų laikymą Jis surišo ne su baime, o su meile. "Kas myli mane, tas laiko mano įsakymus”.

     Nenoras atleisti, neapykanta ir keršto troškimas, veda į asmenybės suirimą. Kad tai neįvyktų, Kristus atleidimo svarbą primena kasdieninėje maldoje. "Ir atleisk mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame”. Atseit, prašydamas atleidimo sau, žiūrėk, kad jau būtum atleidęs kitiems.

     Nežiūrint tų vidinių (sąžinė) ir išorinių (Dešimt Dievo Įsakymų) apsaugos priemonių, Kristus žinojo, kad bus tokių, kurie besivaikydami laimės surogatus, vis tiek išbraidys žemiškąjį purvą. Kas bus, kai anksčiau ar vėliau pasijus kalti? Žinome, kad reikia prityrusio psichiatro, kad atstatytų emocinę pusiausvyrą, kurią išardė kaltės jausmas.

     Tokiam Kristus užtikrino besąlyginį nuodėmių atleidimą. Jis paliko visiems laikams susitaikymo arba atgailos sakramentą. Viskas buvo Dievo numatyta. Paliktos priemonės padėti žmogui kiekvienoje nelaimingoje situacijoje.

     Anksčiau vis buvo tyrinėjamas Kristaus asmens istoriškumas ir jo mokslo, surašyto Šventraštyje, autentiškumas. Dabar į Šventraštį pasižiūrėta ir iš kitos pusės.

     Žinome, kad Kristus ir apaštalai nebuvo išėję jokių mokslų. Iš dviejų situacijų, užrašytų evangelijose, matyti, kad Kristus mokėjo skaityti ir rašyti. Jis skaitė iš Senojo Įstatymo Nazareto sinagogoje. Pasiūlęs tam, kuris be nuodėmės, mesti pirmą akmenį į sugautąją svetimoteriaujant, Kristus pasilenkė ir rašė smėlyje. Tačiau šių dienų mokslas neranda nieko evangelijose, kas prieštarautų modernios medicinos ir psichologijos dėsniams, nežiūrint fakto, kad Kristus gyveno ir skelbė savo idėjas prieš du tūkstančius metų nemokytiems, paprastiems žmonėms.

     To negana. Kai jokios medicinos ir psichiatrijos priemonės negelbsti, pacientui siūloma dvasiškio patarnavimas. Tie, kurie patys ant savo kailio patyrė, tvirtina, kad dvasinės priemonės veikia.

     Gerai pažįstu Jerry ir Jane, kuri kompanijoje išsiskiria iš kitų pavydėtina išvaizda. Abudu aukšti, liekni, jaunesni, negu jų metai, stumią juodu į vadinamą viduramžių grupę.

     Prieš dešimt metų jie jautėsi pasiekę daugiau, negu jauna pora drįstų tikėtis. Žmonės stebėjosi abiem. Juo—kad pasiekė aukštą poziciją didelėje draudimo kompanijoje; ja, — kaip tokia jauna, reto grožio ir žydinčios sveikatos moteris jau gali būti šešių vaikų motina.

     Grožis liko nepaliestas. Bet Jane rankos ir kojos darėsi nesavos ir nepatikimos. Net akys kartais rodė dvigubus objektus. Baimė, kaip slidi gyvatė, įšliaužė į jos širdį ir išpylė nevilties nuodus. Iš karto blogą savijautą vertė klimato pasikeitimui. Dėl Jerry karjeros saulėta Kalifornija buvo iškeista į šaltą Naująją Angliją.

     Kai Jane sveikata nesitaisė, reikėjo kreiptis į gydytoją. Ir po dešimties metų Jerry sakosi aiškiai girdįs jauno gydytojo balsą ligoninės koridoriuje: "Young man, your wife has multiple sclerosis. The disease is incurable”. Gydytojas nuėjo, palikęs jauną vyrą sudužusios šeimos laimės skeveldrose vieną...

     Liga nežinoma. Rytojus netikras. Šeši maži vaikai. Kai rūpestis ir baimė įstūmė Jerry į depresiją ir buvo pavojus gauti visišką nervų pakrikimą, jis savo neviltyje kreipėsi į pažįstamą kunigą.

     "Jerry, ko judviem šiuo momentu labiausiai reikia, — tai gerų rekolekcijų. Judu negalite tokio kryžiaus nešti vieni. Jis yra per sunkus žmogaus pečiams”, toks buvo kunigo patarimas. Ir juodu griebėsi, kaip skęstantysis šiaudo.

     Rekolekcijos, pasirodo, buvo skirtos Cursillo nariams. Po jų Jerry ir Jane įstojo nariais į tą grupę. Išmoko kasdien kartu melstis visa šeima, skaityti Šv. Raštą. Jautėsi ne vieni. Visa grupė meldėsi už Jane sveikatą.

     Anot Jerry: "Stebuklo neįvyko. Jane nepasveiko. Ir dabar ji turi gerų ir blogų dienų. Bet išnyko baimė. Atsirado drąsa ir pasitikėjimas, kuris virto žinojimu, kad su Kristumi esame pajėgūs viską išgyventi. Grįžo į namus laimė ir gyvenimo džiaugsmas”.

     Kai Jane liga stabilizavosi, ji vėl pradėjo dirbti su atsilikusiais ir kitaip nesveikais vaikais. Skausmą ir neviltį pažinę patys, juodu pasidarė jautrūs kitiems. Nežiūrint ligos ir savo didelės šeimos, juodu dar augina tris mažus atsilikusius vaikus, juos įsūniję.

     Su motiniška meile Jane kalba apie Patrick, kuriam valdžia negalėjo surasti namų. Berniukas trejų metų. Neišsivysčiusio proto. Nevaikščioja. Nekalba. Maitinamas tik iš buteliuko. Svoris ne didesnis už vienerių metų kūdikio. Tokiame stovyje buvo vaikas, kai jį parsivežė į savo namus.

     Mylimas ir dieną naktį prižiūrimas, berniukas per metus atkuto. Valgo normalų maistą. Svoris padvigubėjo. Pradėjo vaikščioti. Buvo šeimos šventė, kai Patrick pirmą kartą nusišypsojo. Dar didesnė, kai ištarė mama. ..

     Jerry sako: "Daugelis žino tik teoretiškai šv. Pauliaus žodžius, kad viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą (Rom 8,28), o aš jų tikrumą esu patyręs praktikoje. Savo paties šeimoje”.

     Kadangi žmonos liga gali pablogėti bet kada, Jerry sakosi semiąs stiprybės iš jo mėgstamo posakio: "We don’t know what tomorrow holds for us, but we do know WHO holds our tomorrow”.

     Kitaip klojasi tiems, kurie tragedijos ištikti nuo Dievo nusigręžia. Ne dėl to, kad Jo pagalba netikėtų. Bet iš asmeniško keršto. Kam Dievas "atėmė” mylimą asmenį, "siuntė” nepagydomą ligą ar kitokią nelaimę?

     Normaliai širdies žaizdas išgydo laikas. Ne tokiam. Čia laikas veikia visiškai priešingai. Juo tolyn, tuo nelaimingasis labiau kenčia. Neapykantą Dievui perkelia ir į žmones. Kodėl jie laimingesni, negu jis?! Kodėl jis turi kentėti, o kiti ne?! Ir taip jis pasidaro atsiskyrėlis, užsidarėlis, nesugyvenamas. Susikuria sau žemėje pragarą ir nesileidžia iš jo išgelbėti.

     Vyskupui Fulton Sheen teko patirti, kad mirties atveju tokį sunku išgelbėti ir nuo tikrojo pragaro amžinybėje. Ligonis nenorėjo nieko girdėti apie Dievą. Jo sesuo verkdama ėjo nuo kunigo pas kunigą, kad gelbėtų vėžiu sergantį brolį. Vyskupas Sheen buvo jos paskutinė viltis. Dešimt kunigų mėgino. Kiekvienas buvo išvarytas iš kambario.

     Kad to neatsitiktų ir jam, vyskupas nėjo į vidų. Tik praverdavo palatos duris ir pasakęs "Hello!”, "Good morning!” ar "Good afternoon!”, jas uždarydavo. Lankydamas kasdien per mėnesį laiko, jis padarė tokį progresą, kad tą pasveikinimą ligoniui galėjo pasakyti prie jo lovos ir kartais gauti atsakymą.

     Laiko buvo maža. Mirtis sparčiai artinosi. Vyskupas nutarė rizikuoti.

     —    Ar Jūs žinote, kad sergate nepagydomu vėžiu?

     —    Žinau.

     —    Žinote, kad greitai mirsite?

     —    Žinau.

     —    Ar norite susitaikinti su Dievu?

     —    Ne! Nenoriu.

     —    Gerai. Darykite, kaip norite. Čia Jūsų asmeninis reikalas. Iki pasimatymo rytoj, — ramiai baigė pokalbį vyskupas ir toliau kasdien lankė ligonį. Daugiau neužsiminė apie Dievą, tik už jį vis daugiau meldėsi. Ligonis kasdien ėjo silpnyn, bet nerodė nė mažiausio atgailos ženklo.

     Kai vyskupas atėjo 49-tąjį kartą, daktaras įspėjo, kad ligonis ryto nesulauks. Vyskupas kalbėjo ramiai, švelniai, bet atvirai:

     —    Jus lankau paskutinį kartą. Daktaras sakė, kad Jūs šią naktį mirsite.

     — Aš tai žinau.

     —    Ar norite susitaikinti su Dievu?

     —    Ne!

     Pasėdėjęs valandėlę prie ligonio ir už jį pasimeldęs, vyskupas pasilenkė prie jo veido ir guodė, kad nebijotų mirties ir Dievo. Tik kai liks vienas ir jaus artėjant mirtį, prašė kartoti žodžius: "Jėzau, pasigailėk!”

     Rytojaus dieną vyskupui pranešė, kad ligonis mirė ketvirtą valandą ryto. Budėjusi prie ligonio slaugytoja stebėjosi, kad mirštantysis be paliovos tyliai kartojo tuos pačius žodžius: "Jėzau, pasigailėk!”

     Kad ir ne tokių dramatiškų kaip šis, kiekvienas pagyvenęs kunigas žino priešmirtinių atsivertimų iš savo asmeniškos patirties. Atsivertėlis paprastai jaučiasi ramus ir laimingas pirmą kartą po daugelio metų. Gailisi, kodėl tai nepadaręs anksčiau.

     Niekas nėra girdėjęs atsitikimo, jog žmogus savo mirties valandą būtų gailėjęsis, kad visą savo gyvenimą ištikimai laikėsi savo religijos ir gyveno pagal jos reikalavimus. Tas vienas faktas pasako daugiau, kaip žymiausių teologų veikalai. Mat tikrąsias šio gyvenimo vertybes žmogus pamato, tik žiūrėdamas mirčiai į akis...

     Amerikos vyskupai visokiais būdais propaguoja evangelizaciją. Teoretiškai nėra naujas dalykas. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje, 1975 m., gruodžio mėn. 8 d., popiežius Paulius VI išleido encikliką "Evangelizacija moderniame pasaulyje”. Dabar enciklikos idėjos mėginamos pritaikinti praktikoje, įtraukiant kuo plačiausias mases. Tas judėjimas vyksta ne tik pas katalikus, bet visose krikščioniškose bažnyčiose. Ne tik dvasiškija, bet kiekvienas tikintis krikščionis yra įpareigotas dalintis "Gerąja Naujiena” su netikinčiu ar jos dar nežinančiu. Aišku, kad tai galėtum padaryti, pirma pats turi žinoti Šventraštį ir Kristaus idėjas įgyvendinti savo kasdieniniame gyvenime.

     Mūsų arkivyskupijos bažnyčiose Pelenų Dieną dalinant pelenus, senoji formulė "Atsimink, kad esi dulkė ir į dulkę pavirsi” buvo pakeista į naują priminimą "Repent and believe in Good News”. (Lietuviškoje parapijoje laikytasi senosios formulės). Mano galva, naujoji formulė yra prasmingesnė. Juk dažnai dejuojame, kad laikas lekia, kaip pašėlęs, ir neša mus prie kapo angos. Taip bedejuodami, ir kapuos atsidursime. Na, ir į dulkę pavirsime, senosios galvosenos nepakeitę.

     Taigi tema, "Kaip aš suprantu religiją, yra aktuali šiems laikams. Ypač mums, lietuviams. Mes esame per daug "privatūs” toje srityje. Religija mums yra griežtai privatus, asmeninis dalykas. Apie evangelizaciją nėra ir kalbos.

     Susirgus šeimos nariui, rengiantis kelionėn ar ištikus rimtai nelaimei, tenka dažnai išgirsti iš svetimtaučiu draugų labai brangų pažadą. "Aš prisiminsiu jus savo maldose. . . Išklausysiu Mišias jūsų intencija. .. Paaukosiu šv. Komuniją už jūsų reikalą” ir t.t. To neišgirsi iš savo tautiečių. (Net kunigai lietuviai, specialiai neprašyti, nesisiūlo su maldos patarnavimu!) O juk esame giliai tikintys! Ir pamaldūs! Ir kitus nelaimėje užjaučiantys!

     Kodėl taip yra? Prisimenate cirko akrobatą ant vielos, ištemptos tarp dviejų platformų keliasdešimt pėdų aukštumoje? To žvilgsnis nukreiptas į platformą kitame vielos gale. Jo tikslas tą platformą pasiekti, nenukritus nuo vielos į mirtį. .. Eidamas jis rankose laiko ilgą kartį, kuri padeda jam išlaikyti pusiausvyrą.

     Gaila, bet mes buvome išmokyti naudoti religiją, tarsi ji būtų ta balansavimo kartis, keliaujant į amžinybę, kad nenupultame nuo savojo gyvenimo "vielos” į pragaro bedugnę. ..

     Kol eina viela, akrobatas yra vienas, paliktas savo likimui ir yra nuolatiniame pavojuje. Tik pasiekęs platformą, jis džiaugiasi publikos ovacijomis.

     Visiškai ne taip į šį gyvenimą žiūrėjo Kristus. Kiekvienas Šventraščio puslapis rodo, kad Kristus džiaugėsi gyvenimu pats ir kitiems nešė džiaugsmą. Juk ir pirmąjį stebuklą padarė ne laidotuvėse, o vestuvėse... O tuos, kurie neša per daug sunkią gyvenimo naštą, kvietė pas save ir žadėjo tą naštą palengvinti. Todėl Jis ir galėjo savo mokslą vadinti GERĄJA NAUJIENA, nes ji yra kelrodis, priemonė ir garantija į laimingesnį gyvenimą šioje žemėje, nekalbant jau apie busimąjį.