Spausdinti

     Čia duodame dviejų jaunų ištekėjusių moterų pasisakymus, iš kurių matysime, kokia skirtinga gali būti vedybinio gyvenimo sėkmė, vienaip ar kitaip praleidus pirmuosius santuokos metus.

* * *

     Draugavome mes beveik ketverius metus. Mūsų draugystė buvo gana keista ir sunki, nors daugelis ją laikė labai gražia ir mums pavydėjo. Ji buvo tokia, kad nelabai įmanoma buvo tikėtis laimingos pabaigos. Vos susipažinę, mes norėjome meilės, norėjome mylėtis, nors supratome, kad pirmiausia reikia gerai vienas kitą pažinti. Bet žingsnis buvo žengtas, ir pasitraukti, pakeisti ką nors mes nemokėjome. Taip, abejonių, prieštaravimų, nesusipratimų draskomi, kūrėme savo meilę ir augome patys, nes buvome dar labai jauni. Kartais atrodydavo, kad viskas veltui, bet laimingos valandėlės vėl suteikdavo jėgų.

     Susituokėme kupini pasiryžimo ir noro kovoti už savo meilę ir laimę šeimoje. Neišnyko mūsų meilė nei po mėnesio, nei po pusmečio, kaip pranašauja netikintys ja. Ji dar labiau sustiprėjo, išaugo, tapo brandesnė ir pilnesnė, nes ją papildė bendri džiaugsmai ir įspūdžiai, bendri rūpesčiai ir siekiai. Mes atradome vienas kitame dar daug nepatirto, nesurasto džiaugsmo, tai jungė mus.

     Mes abu gana sudėtingų charakterių žmonės, bet tai netrukdo mums puikiai vienas kitą suprasti. Mano vyras geras, nuoširdus, taktiškas, stiprus, jaučia atsakomybę ir už save, ir už kitus. Jis visada stengiasi mane suprasti, pajusti mano nuotaiką ir norus. Visur aš jaučiu jo atidumą, švelnumą, pagarbą. Aš žinau, kad jis myli mane, kad aš jam vienintelė. Mes visiškai tikime ir neabejojame vienas kitu. Aš niekad neišgirdau iš jo priekaišto, kad esu ne tokia, kokios jis norėjo, kad galėčiau būti geresnė ar pan. Aš jam patinku tokia, kokia esu: ar pikta, ar liūdna, ar linksma. Aš labai jam dėkinga ir stengiuosi atsilyginti tuo pačiu. Meilė mums padeda kiekvieną kasdienybės valandą paversti švente. Mes ir dabar taip pat, kaip ir prieš vestuves, o gal dar daugiau, trokštame būti dviese. Noras būti kartu ir meilė neišnyksta, reikia tik ją nuolat kurstyti, saugoti. Reikia siekti, kad gyvenimas nevirstų monotonija, kasdienybės pilkuma, nuobodybe.

     Mūsų pirmieji metai parodė, kad mūsų meilė tvirta ir brandi, visapusiška, ir mes nebijome jokių sunkumų bei nesutarimų.

     Labai greitai mes turėsime kūdikį, ir aš dar laimingesnė, nes žinau, kaip mes abu jo laukiame.    Audronė S.

     Iš dvidešimties metų tolių žvelgiu į pirmuosius bendro gyvenimo metus. Menu gražią birželio popietę, kada mes jauni, nelabai rūpestingi, spinduliuodami viso pasaulio džiaugsmu, žengėme į bendro gyvenimo kelią. Nebuvo triukšmingos palydos, muzikos, šampano — mes dviese. Nebuvo ir įprasto linksmo pobūvio. Bendro gyvenimo pradžios pirmasis vakaras prabėgo jo sesers ir draugo aplinkoj. Mes mylėjome vienas kitą, todėl džiugino ir pustamsis nuomojamas kambarys, ir sutuoktuvių proga įteikta mažytė dovanėlė.

     Bet jau tą vakarą man, dvidešimtmetei, džiaugsmą aptemdė viena smulkmena. JIS pamiršo padovanoti gėlės žiedelį.

     Menki abiejų atlyginimai, mažutis kambarėlis su bendra virtuve, skirtingi užsiėmimai, netgi požiūris į gyvenimą.

     Taip bėgo dienos — pilkos, vienodos. Nemokėjom jų praskaidrinti, kažkodėl varžėmės ištarti švelnesnį žodį vienas kitam. O atidumo ir švelnumo taip norėjosi. Vidinis nepasitenkinimas palaipsniui gilėjo, o išsakyti jį bijojom. Vidinių prieštaravimų draskoma pagimdžiau sūnų. Atsirado tyras, stiprus jausmas — meilė mažyliui. Mano gyvenimo palydovas apsiprato su tuo, jog buitinių ir kitų sunkumų naštą aš tempiau ant savo pečių.

     Dienos tapo sunkios, bet prasmingos. Džiaugsmą, kurį teikė sūnelio krykštavimas, pirmieji jo žingsniai, pirmieji jo žodžiai, aukštojo mokslo diplomas, gražios ateities viltys, temdė pernelyg didelis JO santūrumas, pripažinimas tik savo interesų, nuolatinis abejingumas mums. Stengdavosi nepastebėti nei džiaugsmingo, nei apniukusio mano veido, nė karto negirdėjau nei pamokomo, nei pagiriamo žodžio.

     Buvau jauna ir stipri, bet kaip reikėjo pagalbos, užuojautos, kaip norėjos atsiremti į JĮ. Per jėgą tekdavo užgniaužti norą išsipasakoti, kas susikaupė per dieną ar savaitę, ir paverkti ant JO peties taip pat negalėjau. JAM tai buvo neįdomu.

     Pirmasis melas. Po to — dar ir dar. Nesupratom, jog reikia išsiaiškinti, kai ką atleisti ir užmiršti, nekartoti klaidų.

     Tyla ir abejingumas stiprėjo, atstumas tarp mūsų didėjo. Susvyravo šeimos pagrindai ir... neatlaikė.

     Šiandien mes gyvename skirtingose miesto dalyse. Sūnus su manim.

     Nejučiom formuojasi apibendrinimai, o tuo pačiu ir savotiškas perspėjimas jaunoms šeimoms. Rūpinkitės savo tarpusavio santykių turtinimu. Saugokite pagarbą vienas kitam, mokėkite užjausti ir globoti kitą, nepasiduokite abejingumui. Abejingas žmogus sudrumsčia ir gražiausias gyvenimo dienas.

     Didžiausia vertybė — tai žmogaus ryšys su žmogumi. Nebijokite surasti gerą žodį kitam, nevenkime padėti.

     Nepasakysi geriau, negu J. Baltušis: "Gyvenimas — ne pasaka. Ir ne rauda. Čia nieko neatšauksi. Nei žmogaus, kuriam galėjai padovanoti truputį džiaugsmo ir nepadovanojai, nei darbo, kurį galėjai atlikti laiku ir neatlikai...”

     Mėgstamas, naudingas visuomenei darbas, ištikimas mylimas ir mylintis draugas šalia — tai ir yra žmogiškoji laimė.

M. B.

• Arkivyskupas Fulton Sheen, garsus televizijos kalbėtojas ir rašytojas, mirė gruodžio 9 d. Manhatane, N.Y., sulaukęs 84 m. amžiaus. Palaidotas Šv. Patriko katedroje.

• Šveicarijoje jau 10 metų veikia sąjūdis “Pagalbos akcija kankinių Bažnyčiai”. Jo nariai stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį į sunkius krikščionių persekiojimus komunistų valdomuose kraštuose.

• Illinois universitete Champaign-Urbanoje savaitgaly prieš Naujus Metus buvo suvažiavę apie 13.000 studentų svarstyti krikščionių misijų ir evangelijos skleidimo reikalą bei būdus. Suvažiavimas buvo ekumeninis, tarptikybinis.