(II Vatikano susirinkimo nutarimų santrauka)
VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
Pradedame "Laiškuose lietuviams” spausdinti ilgesnę straipsnių seriją apie II Vatikano susirinkimo dokumentus. Šiuos dokumentus išleido "Krikščionis gyvenime” leidykla trimis tomais. Kadangi ne visi juos yra įsigiję ir ne visi turi drąsos visus tris tomus perskaityti, tai gal bus naudinga pateikti tų dokumentų santrauką. Šio darbo ėmėsi vysk. V. Brizgys. Toji santrauka čia bus pateikta ne tokia tvarka, kaip yra susirinkimo dokumentuose, bet tokia, kuri santraukos autoriui atrodė logiškesnė. Prieš kiekvieną skyrelį iš eilės einantieji numeriai yra santraukos autoriaus. Jie bus labai naudingi, kai visa medžiaga bus išleista atskiru leidinėliu, tada bus lengviau rasti norimą klausimą. Po kiekvieno skyrelio skliausteliuose yra pažymėta, iš kurios susirinkimo dokumentų vietos medžiaga yra paimta, ir taip pat nurodyta lietuviškojo vertimo tomo numeris bei puslapis.
Redakcija
1. MŪSŲ LAIKŲ ŽMOGAUS PROBLEMOS
1. Žmogus dabartiniame pasaulyje.Žmogaus gyvenimo sąlygos arba pasaulis visada keitėsi ir keičiasi, keičiantis žmogaus proto ir kūrybos galioms. Tie pasikeitimai visada veikė ir dabar tebeveikia patį žmogų, jo asmeninius bei bendruomeninius troškimus, žmogaus galvoseną apie daiktus, žmones bei santykius su jais. Jie atnešė žmogui nemaža painiavų. Žmogus ne visada sugeba pajungti savo tarnybai net savo proto ir pastangų laimėjimus. Dažnas nesupranta net pats savęs ir savo vietos visuomenėje.
Aišku, kad žmonija, imama visa kartu, dar niekad anksčiau neturėjo tiek medžiaginių gėrybių, niekad taip nevertino laisvės, niekad neturėjo tokių bendravimo priemonių, kaip dabar. O tačiau vis dar nesurandama kelių deramai pasidalinti medžiaginėmis gėrybėmis. Vieni jų turi per daug, kiti miršta badu. Dar vis neišnykusi vergija vienos tautos kitai, vieno asmens kitam. Su medžiaginių gėrybių pažanga nekyla tokiu pat greičiu ir laipsniu dvasinė pažanga. Pažanga medžiaginėse srityse ne visada padeda geriau įžvelgti amžinųjų vertybių reikšmę bei turinį. Ne tik menkos civilizacijos tautų stabmeldžiai, bet ir didelė civilizuotos žmonijos dalis nesuranda atsakymo į svarbiausius žmogaus asmens klausimus, nepajėgia deramai išrišti visuomenės bei tautų problemų. (Bažnyčia dabartiniame pasaulyje, nr. 4 ir 8; I, psl. 171 ir r75).
2. Svarbiausi žmogaus klausimai.Žmogus jaučia savo dvylipumą. Jis jaučia neribotus siekius, šaukimą aukštesniam gyvenimui. Antra vertus, jo paties prigimtos galios yra tiek ribotos, kad daugelis jo gražių polinkių bei troškimų lieka nepasiekiamų. Iš daugelio tų troškimų jis turi vienus pasirinkti, kitų atsisakyti. Žmogus pats jaučia savo silpnybę, kad ne visada pasirenka tai, kas net jam pačiam atrodo kilniau ir geriau (plg. Rom 7,14). Tiesa ir tai, kad daugelis per savo sumaterialėjimą, kiti per vargą nepajėgia jausti šio dvilypumo, o seka tik kasdieniniais labai ribotais troškimais. Daug yra tokių, kurie tikisi atsakyti į tuos dvilypumo klausimus savo protu ir savo pastangomis. Daug kam aukodamiesi, o ne tik nepasiekdami, ko troško, bet net nesurasdami atsakymo, suabejoja gyvenimo prasme. Vis didesnis žmonių skaičius klausia, kas yra žmogus, koks jo gyvenimo tikslas, kokia yra neišvengiamo blogio, kančios ir mirties prasmė, ar yra kas nors po mirties. Žmogus tiek daug aukojasi mokslo, gyvenimo pažangai, o atsakymo į šiuos klausimus neranda. Tad ar verta aukotis mokslui, gyvenimo pažangai, kitų žmonių labui?
Į šiuos klausimus II Vatikano susirinkimas atsako šiais žodžiais: "Bažnyčia tiki, jog už visus miręs ir prikeltas Kristus (plg. 2 Kor 5,15) savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, kad jis galėtų atitikti savo aukštąjį pašaukimą. Ji tiki, kad žmonėms nėra duota kito vardo, kuris juos galėtų išgelbėti (plg. Apd 4,12). Taip pat tiki, kad Kristus Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonijos istorijos raktas, centras, tikslas. Bažnyčia, be to, tvirtina, kad visuose pakitimuose išlieka daug nekintamų dalykų, kurių galutinis pagrindas yra Kristus, vakar, šiandien ir per amžius tas pats (plg. Žyd 13,8). Tad vadovaudamasis šviesa, sklindančia iš Kristaus, neregimojo Dievo atvaizdo, visų kūrinių pirmagimio (plg. Kol. 1,15), Susirinkimas kreipiasi į visus, norėdamas atskleisti žmogaus paslaptį ir padėti išspręsti pagrindinius mūsų laiko klausimus. (Bažn. dabart. pasaul., nr. 10; I, psl. 178).
2. RELIGIJA IR KRISTAUS ĮSTEIGTOJI BAŽNYČIA
3. Ar tik Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje galime rasti atsakymus į svarbiuosius žmogaus klausimus? Šiandien šis klausimas gali kilti ir katalikui. Vystantis vis artimesniam žmonijos bendravimui, visi susitinkame su įvairiomis religijomis, apie jas ne tik skaitydami, bet ir bendraudami su įvairiais žmonėmis. Kiekvienoje religijoje yra trys elementai: žmogaus proto išvados, apreiškimas ir įvairios tradicijos, kaip jas bevadintume: prasimanymais, prietarais ar kitaip. Ir krikščionybė turi bendrų elementų su įvairiomis nekrikščioniškomis religijomis. Tai elementai iš tiesos, surastos logišku galvojimu, arba paimti iš pirmykščio apreiškimo. Tačiau Katalikų Bažnyčia nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra "kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę, kuriame Dievas viską sutaikė su savim (plg. 2 Kor 5, 18-19). (Bažn. sant. su nekr., nr. 2; II, psl. 284).
4- Kas yra religija?Religija, lotynų kilmės žodis, subjektyvine prasme reiškia žmogaus nusiteikimą pripažinti Dievą — aukščiausiąjį visatos valdovą, ir jam reikšti deramą dievišką pagarbą. Objektyvia prasme religija reiškia tiesų ir taisyklių arba normų rinkinį, pagal kurias žmogus derina savo gyvenimą su Dievu (Dct. Teol. Dogm.).
3. RELIGIJŲ ĮVAIRUMAS
5. Mūsų laiko žymesnės religijos. Populiariausios religijos, neturinčios ryšio su Senojo Testamento apreiškimu, Abraomu ir Moze, yra Hinduizmas ir Budizmas. Religijos, paremtos Senuoju Testamentu arba apreiškimu, duotu Abraomui ir Mozei, yra Žydų, Islamo (arba Mahometo) ir Krikščionių. Krikščionybė be Senojo Testamento dar turi Kristų-Mesiją ir jo paliktą Evangeliją.
Hinduizmas.Šios religijos sekėjai gilinasi į dievybės paslaptį ir ją reiškia begaline mitų gausa bei abstraktinės filosofijos užmojais. Jie ieško išsilaisvinimo iš slegiančios žemiškos buities arba įvairiopų asketiniu gyvenimu, arba giliu mąstymu, arba su meile ir pasitikėjimu glausdamiesi prie Dievo (Bažn. sant. su nekr., nr. 2; II, psl, 283).
Budizmasįvairiais pavidalais išpažįsta radikalų šio kintančio pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu, pamaldžiai ir pasitikinčiai gyvendami, žmonės gali pasiekti tobulo išsilaisvinimo būseną, remdamiesi savo idėjomis ir pagalba iš aukščiau, ir tokiu būdu pasiekti aukščiausio apšvietimo. (Bažn. sant. su nekr., nr. 2; II, psl. 284).
Žydų religijaremiasi tuo apreiškimu, kuris yra Senajame Testamente. Kristaus -Mesijo ir jo Evangelijos žydai nepriima. Krikščionys turi atsiminti, kad Kristus yra Mergelės Marijos sūnus, kad Marija ir apaštalai, Bažnyčios pamatai bei šulai, ir daugelis pirmųjų mokinių, kurie pasauliui paskelbė Kristaus Evangeliją, buvo žydai. (Bažn. sant. su nekr., nr. 4; II, psl. 285-286).
Islamo arba Mahometo religijasave sieja su apreiškimu, duotu Abraomui, jie garbina vieną Dievą, gyvąjį ir esantį iš savęs, gailestingą ir visagalį dangaus ir žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Mahometonai nepripažįsta Kristaus Dievu ir Išganytoju, bet garbina jį, kaip pranašą, gerbia mergele likusią jo motiną Mariją. Jie tiki prisikėlimą iš mirusiųjų ir amžiną gyvenimą, kada Die-vas atlygins visiems žmonėms. Todėl jie vertina dorą gyvenimą, garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku. (Bažn. sant. su nekr., nr. 3; II, psl. 284-285).
6. Katalikų santykiai su kitatikiais. Bažnyčia visuomet mokė ir tebemoko, kad Kristus iš meilės žmonėms laisvai pasirinko kančią ir mirtį už visų žmonių nuodėmes, kad visi pasiektų išganymą. Todėl Bažnyčios uždavinys yra skelbti Kristaus kryžių, kaip visuotinės Dievo meilės ženklą ir visų malonių šaltinį. Negalima šauktis Dievo, visų Tėvo, jeigu atsisakoma broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais būti jo paveikslu. "Kas nemyli, tas nepažino Dievo” (Jn4,8). II Vatikano susirinkimas, sekdamas apaštalų Petro ir Pauliaus pavyzdžiu, karštai ragina visus krikščionis gražiai elgtis su stabmeldžiais (1 Petr 12,18) ir taikiai gyventi su visais žmonėmis (Rom 12,18), kad tikrai būtų vaikai Tėvo, esančio danguje (Mt 5,45). (Bažn. sant. su nekr., nr. 5; II, psl. 287).
7. Kristaus mirtis ir žydai. Nors žydų vadovybė su savo šalininkais ir reikalavo Kristaus mirties (Jn 19,6), bet tai, kas buvo įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems žydams (juk ir Marija, ir apaštalai, ir visi to laiko Kristaus sekėjai buvo žydai), nei dabar gyvenantiems. Todėl visi težiūri, kad aiškindami katekizmą ir skelbdami Dievo žodį, nemokytų ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia. (Bažn. sant. su nekr., nr. 4; II, psl. 286-287).
4. TIKROJI RELIGIJA
8. Religija ir žmogaus garbingumas.Į bandymus tvirtinti, jog religijos priėmimas ir pagal ją gyvenimas pažeminąs žmogų, kuris pats turįs mąstyti ir gyventi tik žmogišku protu, Bažnyčia atsako, kad Dievo pažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus garbingumui. Žmogaus garbingumas remiasi ir pasiekia tobulumą tik pripažįstant Dievą. Dievas žmogui davė prigimtį, protą ir valią, jį paskyrė bendruomenės gyvenimui. Religija žmogų tiek išaukština, kad jį vadina Dievo vaiku, šaukia žmogų intymiai bendrauti su Dievu šiame gyvenime ir laimingai su juo gyventi amžinybėje. (Bažn. dab. pasaul., nr. 21; I, psl. 187-189).
9. Ar Dievas yra apreiškęs tikrąją religiją? Mylėdamas savo tvarinį-žmogų, Dievas panorėjo apreikšti ir atskleisti savo valios paslaptį (Efez 1,9), kad žmonėms yra skirta per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Dvasioje eiti pas Tėvą ir tapti dieviškosios prigimties dalininkais (Diev. Apr., nr. 2; I, psl. 103). II Vatikano susirinkimas išpažįsta, jog Dievas pats yra nurodęs žmonėms kelią, kaip, juo eidami, jie gali pasiekti išganymą ir laimę. Tikime, jog šis vienintelis tikrasis kelias yra tikėjimas, kurio laikosi katalikiškoji ir apaštališkoji Bažnyčia ir kurį skelbti visiems žmonėms ją įpareigoja Viešpats Jėzus (Mt 28,19-20). Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir, ją pažinę, priimti ir jos laikytis. (Tik. laisvė, nr. 1; II, psl. 289).
10. Ką Bažnyčia sako apie tikrąją religiją?Bažnyčia tiki, kad už visus miręs ir prikeltas Kristus (2 Kor 5,15) savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, kad jis galėtų atlikti savo garbingo pašaukimo pareigas. Ji tiki, kad žmonėms nėra duota kito vardo, kuris galėtų juos išgelbėti (Apd4,i2). Ji taip pat tiki, kad žmonijos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonijos istorijos raktas, centras ir tikslas. Bažnyčia, be to, tvirtina, kad visuose pakitimuose išlieka daug nekintamų dalykų, kurių galutinis pagrindas yra Kristus, vakar, šiandien ir per amžius tas pat (Žyd 13,8). (Bažn. dab. pasaul., nr. 10; I, psl. 178).
11. Ar gali būti išganytas žmogus, nepažinęs apreikštosios religijos ir net Dievo? Kas be savo kaltės nepripažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, veikiamas malonės, stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių tiems, kurie, nebūdami dėl to kalti, Dievo tiesiogiai nepripažįsta, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti tikruoju gyvenimo keliu. Kas juose gera ir teisinga, Bažnyčia laiko paruošimu Evangelijai ir duota to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau jis pasiektų gyvenimą. Tačiau dažnai žmonės, piktojo suvedžioti, yra pasidavę tuščiam galvojimui ir pakeitę Dievo tiesą melu, tarnaudami kūriniui daugiau negu Kūrėjui (plg. Rom i, 2i ir 25), arba šiame pasaulyje gyvendami ir mirdami be Dievo, yra kraštutinio nusivylimo pavojuje. Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui uoliai rūpinasi misijų darbu, atsimindama Viešpaties Įsakymą: "Skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui” (Mk 16,15). (Bažn., nr. 16; I, psl. 36).
12. Kodėl yra teisinga sakyti, kad visi gali pasiekti Dievo malonę?II Vatikano susirinkimas, aiškindamas, kad kiekvienam geros valios krikščioniui yra užtikrinta visokeriopa Dievo malonė, sako: "Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kristus mirė už visus (plg. Rom 8,22), ir žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas. Todėl turime pripažinti, kad Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę, vien Dievui žinomu būdu, sietis su šia velykine paslaptimi”. (Bažn. dab. pasaul., nr. 22; I, psl. 191).