Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ATSIEKTI IR PASIEKTI

     Šiuodu žodžiai labai dažnai vartojami mišriai, neskiriami. Žmonių kalboje sakoma: aukštai yra, vargu pasieksi; per tvorą negaliu pasiekti, bet iš kitos pusės ir: siek, ar atsieksi ligi manęs (= ištiesk ranką, ar priteks lig manęs); atsiek atgal, į užpakalį, ir paimsi. Priešdėlis at- čia rodo veiksmo, siekimo kryptį, ir būtent pirmajame sakinyje — "šen”, t.y. pas sakantįjį, o antrajame — "atgal”. Bet dažnai greta pasiekė tikslą girdime ir atsiekė tikslą. Čia paprastai tenorime pasakyti veiksmo įvykimą, pabaigą, pati siekimo kryptis mums visai nesvarbu. Taigi ir tevartotina — pasiekti tikslą, veiksmažodis atsiekti šiuo atveju nedera. Tiesa, atsiekti dar pasakoma ir kiek kitokia reikšme, pvz., tos virvės atsiek penkis sieksnius (ištiestomis rankomis, t.y. sieksniu atmatuok) ir nupiauk; siek dabar tu, aš jau savo atsiekiau (=kiek norėjau, kiek reikėjo). Bet ir čia atsiekti nėra lygu pasiekti. Taip pat ir nusistatymus, norus tegalime tik pasiekti. O atsiekti tik retkarčiais teprieina pavartoti, jį sakydami, vis turime galvoje — šen, pas mane, atgal, į užpakalį. Tokia šių dviejų žodžių vartosena jau įprasta ir teiktina bendrinei kalbai. Tarmėse gali būti kartais ir kitaip sakoma.

NERVINGAS, NE “NERVUOTAS”, “NERVIŠKAS”

     Dabartiniais laikais nervai labai dažnai minimi, sakoma, kad gyvename nervų amžių. Be tų nervų inteligentų kalboje girdime dar išvestinius nervuotis, nervuotas, nerviškas. .. Šiais naujadarais pasakome tam tikras sąvokas, kurių turi ir kitos kalbos, pvz., rusų "nervnyj”, vokiečių "nervoes” ir t.t. Tik, gaila, kad čia menko kalvio būta. Prieš nervuotą J. Jablonskis yra jau pasisakęs 1911 m. Viltyje ir jo vietoje patarė vartoti nervingą. Ir iš tikrųjų, priesaga -uotas reiškia paviršiaus, visai matomą ypatybę, kartais tiesiog pasako, kuo kas aptekęs, aplipęs.

     Pavyzdžiui: kalnuota žemė, gauruotas šuo, vainikuotos mergaitės, jis visas spaliuotas, kojos mėšluotos. O juk anuo atsitikimu norime išreikšti vidaus ypatybę, tik ir aikštėn išeinančią. Tam ir tinka priesaga -ingas. Žmonės tas priesagas moka gražiai skirti, nes sako: vaikinga ( = turėsianti, vesianti, dieni) kalė ir vaikuotas ( = vaikai po kaklu matyti) vėžys. Plg. dar pilvotas ( = dideliu, išdribusiu pilvu) ir pilvingas (=gero pilvo, sveikų vidurių) arklys. Taip pat ir nerviškas čia nedera, nes tik esminį panašumą tereiškia (žiūr. 359 psl.). Jeigu nervuoti(s) palyginame su kaupuoti, viršuoti (= kaupą, viršų dėti), mėšluoti (žemę), vaikuotis, pagaliau meluoti, juokuoti ( = juokauti), tai irgi tuojau aišku, kad anas žodis su yda. Jam pakeisti teiktina nervinti(s), kaip vargintas), žadinti ( : žadas), širdinti (pykinti)... Taigi sakykime, rašykime: nervingas ir nervinti (ką kitą), nervintis (pats).

NE “OBALSIS”, BET ŠŪKIS, POŠŪKIS

     Iš mūsų raštų obalsis jau buvo beveik išnykęs. Visi vartojome dažniausiai šūkį. Tačiau paskutiniu laiku spaudoje vėl ėmė gaivelėtis ir pirmasis, pvz., jį skaitome viename atsišaukime į mūsų visuomenę. O verta, kad jis visai išnyktų, anot to betariant, letenas pakratytų. Obalsis yra naujadaras ir labai keistos darybos: o+balsas. Ir paklausykime, kodėl taip negirdėtai neregėtai pasidaryta. O čia kaltas tik lenkų okrzyk ir, gal būt, dar rusų oklik. Vadinasi, turime darybinę svetimybės kopiją. — Šūkis (tvir-tagalis ū) yra senas žmonių žodis ir visų pirma reiškia (paprastai kartinį) sušukimą, šauksmą, vadinimą. Pvz., sakoma: vienu šūkiu atšaukiau, paršaukiau. Kiek reikšmę išplėtę, jį galime drąsiai vartoti ir lozungo, devizo vietoje. Taip dabar plačiai ir vartojama. J. Jablonskio seniau yra pasiūlytas dar pošūkis. Ir jis taip pat gerai tinka. Yra dar vienas šūkio giminaitis šūksnis. Bet jis dabar bendrinėje kalboje dažniau vartojamas šokimo, tikriau sakant, šoksnio, šokio prasme. Pagaliau ir šūkis (: šūkuoti, šokti) gyvojoje kalboje turi ir šią paskutinę reikšmę, pvz., šūkiais bėgti. Bet tatai anam šūkiui (: šūkauti, šūkinti, šaukti) nieku nekliūva.

     Taigi vietoje kreivo molinaičio obalsio sakytinas rašytinas šūkis arba ir pošūkis.

NE “SUBUVIMAS”, BET POBŪVIS

     Prieš kelias dienas spauda pranešė, kad viena studentų korporacija susilietuvinusi kai kuriuos korporacinius terminus. Dalykas sveikintinas ir girtinas. Tik naujieji terminai turi būti ir nagingo kalvio darbo: lietuviški ne tik garsais, bet ir dvasia. "Bierabendą” keičiant "subuvimu” kaip tik, žemaitiškai tariant, ir prašauta pro šikšnelę. Mūsų kalboje veiksmažodis subūti, tiesa. .. pažįstamas, bet jis reiškia — "tam tikrą laiko tarpą išbūti”. Pvz.: Ar tu jau mėnesį subuvai ( = pilną mėnesį ištarnavai)? Ji nė metų nesubuvusi mirė (= nė metų nesukako nuo ištekėjimo lig mirštant). Tą pat tegali reikšti ir veiksmažodinis daiktavardis subuvimas. Vadinasi, anam reikalui netinka. Ši netikusioji to žodžio prasmė yra išsiversta iš vok. "Beisammensein, Zusammensein”. Todėl visų pirma Klaipėdoje ir pasirodė "draugiški subuvimai” ( = geselliges Beisammensein). Tiesa, Kuršaičio žodyne yra subūti "zusammen sein”, bet vok. lietuviškoje dalyje tas pats veiksmažodis verčiamas tik — krūvoj būti. Čia, matyti, pagal grutę sueiti: suzammenkommen pasidaryta ir anas subūti. Juk ir šiaip M. Liet. dėl vokiečių kalbos įtakos yra atsiradę keistokų davinių, pvz., "Versammlung” maldininkų išsiversta surinkimas, nors mūsų kalbos dvasia čia susirinkimo reikalauja.

     "Bierabendą” studentai yra jau alučiu pasikrikštiję. Tokia metafora, žinoma, galima. Bet iš kitos pusės ne visur ir ne visų alus geriamas. Vadinasi, reikia kito žodžio. Čia, nusižiūrėjus į postovį, pobėgį, polaidį, pogūlį, poilsį. . ., galime vartoti pobūvį. Jis "Beisammen-, Zusammensein” sąvokai reikšti visai gerai tinka. Plg. žmonių posakį: pabūkime, pasikalbėkime, ar pekla dega.

PASEKMĖ AR PASĖKA

     Pasekmė jau iš seniau mūsų raštuose vartojama. Kai kas jai prikišdavo netaisyklingumą, girdi, turėtų būti pasekmė, nes sakoma sėkmė. Tačiau taip nėra. Šalia tėkmės pažįstama ir tėkmė, o kad senųjų žodynų sėkmė "pasakėčia, pasisekimas” gali būti skaitoma ir su plačiuoju e, tam pritaria ir latvių sekme "pasisekimas”. Darybos pasekmė tokia pat, kaip padermė, patarmė "patarimas, patarlė”. Kaip padermė yra "kas paderėjo (= užaugo, pavyko), patarmė — "kas patarta”, taip ir pasekmė reiškia "kas pasekė”. Pasėką ir paseką kažkas nusikalė, vengdamas pasekmės. Darybai plg. pasėkomis eina, paniura, bet ir paniūra "paniuręs žmogus”, pakyla "nauda” (pvz., iš kurapkos nei pakylos, nei skriaudos). Tačiau jų, turint pasekmę, nė nebereikia.

     Pastaba. Ši medžiaga yra paimta iš A. Salio raštų I tomo, kurį redagavo P. Jonikas, o išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija šių metų pradžioje.