Spausdinti

CHIARA LUBICH

     Šiuos žodžius galima rasti šv. Jono Evangelijos pabaigoje. Kaip atsimeni, jie buvo pasakyti apaštalui Tomui, kurio tada nebuvo, kai prisikėlęs Mokytojas pirmą kartą pasirodė apaštalams. Jie Tomui buvo pranešę: "Matėme Viešpatį”. Tačiau jam buvo sunku įtikėti, todėl atsakė: "Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio... netikėsiu”.

     Tomas atvaizduoja visus tuos, kurie gavo liudijimą apie Kristaus prisikėlimą ne tiesiogiai iš paties Jėzaus, bet iš jo apaštalų ir jų įpėdinių vyskupų. Trumpai sakant, Tomas atvaizduoja visas po Kristaus laikų ateinančias kartas, kurios turi tikėti nematę.

     O vis dėlto mums visiems, kurie tikime Evangelija, Jėzus prižada šį palaiminimą: "Palaiminti, kurie tiki nematę”.

     Vėliau Tomas turėjo laimę pamatyti Jėzų. Jis buvo Jėzaus pašauktas būti jo apaštalu, jo akivaizdiniu liudininku. Prisikėlusio Kristaus pamatymas taip sustiprino Tomo tikėjimą, kad jau daugiau nereikėjo jokių įrodymų. Ir tada iš jo širdies išėjo tie gražiausi žodžiai, iš kurių aišku, kaip jis puikiai suprato, kas iš tikrųjų yra Jėzus: "Mano Viešpats ir mano Dievas!”

     Ko norėtų Jėzus mus pamokyti tais žodžiais: "Palaiminti, kurie tiki nematę”? Jis nori mums ir visų laikų žmonėms įkvėpti tokį pat įsitikinimą, kokį turėjo apaštalai. Jėzus nori mums pasakyti, kad nesame blogesnėje padėtyje už tuos, kurie jį matė. Juk mes turime tikėjimą, kuris yra galima sakyti, naujas būdas "matyti” Jėzų. Su tikėjimu mes galime prie jo prisiartinti, jį giliau suprasti ir pajusti savo širdies gelmėse. Su tikėjimu galime jį atrasti tarp dviejų jo vardu susirinkusių brolių, o taip pat ir Bažnyčioje, kuri yra jo tęsinys.

     Tas mūsų tikėjimas remiasi liudijimu, amžiais mums perduotu Jėzų mačiusiųjų savo akimis. Ir nors jau daug amžių praslinko, mes nesame nutolę nei nuo Kristaus, nei nuo jo palaiminimų.

     Juk Jėzus, grįždamas pas Tėvą ir melsdamasis už žemėje paliktus savo mokinius, prisiminė ir mus. "Ne tik už juos aš meldžiu, — sakė jis, — bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės” (Jn 17,20).

     "Palaiminti, kurie tiki nematę” — šie Kristaus žodžiai yra mums priminimas atgaivinti savo tikėjimą ir nelaukti kokių nors naujų įrodymų ar ženklų, norint pagyvinti savo dvasinį gyvenimą ir išsklaidyti abejones jo buvimu tiek mūsų gyvenime, tiek istorijoje, nors jis gali mums atrodyti toks tolimas.

     Tais žodžiais Jėzus mums nori pasakyti, kad gyvu tikėjimu ir pasitikėjimu atsiduotume į Dievo rankas. Jis nori, kad mes tikėtume jo meile, nors ir būdami sunkiausiose aplinkybėse.

     Pagaliau tie Jėzaus žodžiai mums yra lyg paraginimas neužsidaryti savo menkoje žmogiškoje galvosenoje ir nesileisti, kad mus užvaldytų racionalizmas. Tai yra kvietimas priimti tai, kas viršija mūsų protą — didžiąsias tikėjimo tiesas: Dievo, Kristaus ir prisikėlimo paslaptis, kurių neaprėpia mūsų protas ir kurios neįrodomos moksliškais eksperimentais.