Spausdinti

DALIA STANIŠKIENĖ

PĖDSAKAI

     Kartą vienas žmogus sapnavo, kad jis vaikšto su Kristumi pajūry. Prieš jo akis, lyg scenoj, prabėgo visas jo gyvenimas. Kiekviename prabėgančiame vaizde jis matė dvi poras pėdsakų smėlyje: jo ir Kristaus.

     Kai paskutinis vaizdas praslinko, jis atsisuko ir pastebėjo, kad daugelyje savo gyvenimo akimirkų tegalėjo matyti tik vieną porą pėdsakų. Tai buvo sunkiausiais ir liūdniausiais jo gyvenimo momentais.

     Jam buvo keista, ir jis paklausė: "Viešpatie, Tu sakei, jei seksiu Tave, Tu visada būsi su manimi. Kodėl palikai mane tada, kai man Tavęs labiausiai reikėjo?

     Ir Viešpats jam atsakė: "Mano brangus vaike, aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Tavo gyvenimo bandymuose ir kančiose, kai matai tik po vieną porą pėdsakų, aš tave nešiau ant savo pečių..

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE...

     Kasdienybė būtų daug lengvesnė, daug daugiau džiaugsmo gyvenime patirtume, jei išmoktume dėkoti Dievui ne tik už malonumus ir saulėtas dienas, bet ir už sunkumus, už skausmą. Gyvenimas nėra beprasmis, nes visa, visa yra Jo garbei bei mūsų išganymui, jei tik mokam tai matyti ir priimti.

     Savo knygoj "How Can I Find You, God?” Marjorie Holmes taip meldžiasi:

     "Ačiū Tau, Viešpatie, už kiekvieną kryžių, kurį man kada siuntei; už kiekvieną sielvartą, kurį turėjau pakelti; už kiekvieną tyrą ašarą, kurią nuliejau.

     Ačiū už sunkumus — jie man suteikia stiprybės.

     Ačiū už skausmus — iš jų mokaus gailestingumo.

     Ačiū už nusivylimus — per juos išmokstu nusižeminti ir vėl pakilti.

     Ačiū, kad kurdamas pasaulį Tu nematei reikalo mus apsaugot nuo blogio, kuris, juk žinojai, kad ten viešpataus. Ačiū, kad mūsų neuždarei garde, lyg nesąmoningus gyvulėlius; kad sukūrei mus laisvus ir davei mums teisę daryt sprendimus, net kai žinojai, kad klupsime, ir kentėsime, ir pulsime, kad vėl pakiltume...

     Ačiū Tau, Viešpatie, kad leidai mus į šią ašarų pakalnę, bet pažadėjai dangų amžių amžiams...”